Valatkiškių ir Daratos šaltiniai

Padavimas

Aurelijus BUTNORIUS (II vieta)

Seniai seniai, kai žmonės dar nebuvo patyrę karo negandų, kai atokiuose kaimeliuose dar galėjai rasti rusenant šventąją ugnį, Žemaičių žemės pakraštyje netoli Sedos miesto gyveno toks vaikis. Dienas jis leisdavo bernaudamas gaspadoriaus ūkyje, o šventą dieną eidavo savo pramintais pamiškių takais į Sedos bažnyčią padėkoti Dievui Sutverėjui už skalsią duonos riekę ir melsti apsaugos nuo bado ir maro.

Vieną vasarą per Magdelenos atlaidus tas kaimo vaikis įsižiūrėjo dar nė karto nematytą šviesiaplaukę mergaitę, kurią atsivedė iš pažiūros prabanga nespindėję jos tėvai. Nepabūgęs užkalbinti merginos, sužinojo, kad jos vardas Darata, o jos šeima šiose apylinkėse naujakuriai, apsigyvenę netoli Grūstės kaimelio. Josios tėvai taip pat džiaugėsi, kad dukrelė neliks vieniša vakarais ratelį verpdama.

Kartą susitaupęs kapšą pinigų nutarė eiti gražiąjai Daratai pirštis. Eidamas iš savo kaimo nutarė pasukti trumpesniu keliu per pelkėtas pievas. Peržengęs raistus ir jau prisiartinęs prie Sedos, susisgribo, kad nebeturįs savo brangiojo pinigų kapšelio. Tada paskubom metėsi atgal į tuos pelkynus ieškoti pamesto turto, tačiau, saulei leidžiantis, kojas kėlė nežiopsodamas ir prasmego į bedugnį liūną.

Toje vietoje atsirado žmonių pramintas Valatkiškių šaltinis. Saulėtą dieną jo versmėje galima pamatyti kadaise kaimo vaikio pamestas blizgančias monetas. Tačiau vietiniai gyventojai bodisi juos imti. Kiti pasakoja, kad atsiradęs toks gudruolis, kuris norėjo susisemti tuos pinigus, tačiau jį, bebraidantį po šaltinį, už kojos stvėrė prasmegusio vaikino ranka ir šaukdama “atiduok mano pinigus” įtraukė jį gilyn. Gal tai ir prasimanymas, nes vandenyje galima išvysti ir naujesnių laikų monetų, kurias tikriausiai į vandenį įmetė pro šalį einantis priesakais netikintis jaunimas.

Tuo tarpu Daratai naktį prisisapnavo jos mylimasis vaikinas, kviečiantis į pasimatymą prie jos sodybos esančio kalnelio. Išbėgusi į lauką vos po naktiniais drabužiais ji pamatė, kaip dabar sakytume - šviečiantį spektrą, kuriame išvydo grimztantį į prarają savo mylimojo veidą. Mergina sukniubo to kalnelio papėdėje ir ištisą naktį verkė. Jos ašaros tekėjo srove į šalia buvusią daubą. Ryto saulei patekėjus, ji krito į savo pačios ašarų tvenkinį ir užgeso amžiams. Nuo to laiko iš kalno papėdės žemyn teka šaltinėlis, menantis savo ašaras dėl mylimo vaikino liejusią Daratą. Kalnelis taip pat pavadintas Daratos vardu.

Šiais laikais į mitus niekas rimtai nebežiūri. Plečiantis pramonei, kalnas užlygintas, o šaltinio srovė užbetonuota. Mylimųjų istorija lieka tik vietinių žmonių iš kartos į kartą perduodamų prisiminimų nuotrupose.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. liepos 13 d.