Pasaulinio garso fizikas šiemet būtų šventęs 80-metį

Lina RUDNICKIENĖ

Jei likimas būtų dosnesnis, šių metų sausio 5-ąją Skribakiuose (Saugėlaukio seniūnija) gimęs, Kepaliuose augęs, Pošupių pradinėje ir Joniškio pirmojoje vidurinėje mokykloje mokęsis pasaulinio garso mokslininkas ir fizikas, mokslų daktaras Vytautas Bareikis, karštųjų elektronų fliuktuacijų puslaidininkiuose bei jų dariniuose tyrimų mokyklos, pelniusios platų tarptautinį pripažinimą, kūrėjas ir vadovas, dirbęs Didžiosios Britanijos, Italijos, Kanados, Prancūzijos, JAV mokslo centruose, būtų atšventęs savo 80-metį.

Daugiau kaip 150 mokslinių publikacijų autorius, dviejų Lietuvos mokslo premijų laureatas, ilgametis nuolatinio tarptautinių konferencijų “Noise and Fluctuations” organizacinio komiteto narys, habilituotas daktaras, profesorius, daugiau kaip 30 metų dirbęs puslaidininkių fizikos ir nepusiausvyrųjų sistemų tyrimo srityje, niekada nei savo darbų, nei Karštųjų elektronų laboratorijos, vėliau pasidalinusios į Mikrobangų ir Fliuktuacinių reiškinių laboratorijas, nekėlė į aukštumas, nors Puslaidininkių fizikos institute pasiekė bene didžiausią tarptautinį pripažinimą – parašė daugfundamentinių darbų, dirbo keliose tarptautinėse programose, garsino Lietuvą pasaulinėse konferencijose Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Vokietijoje, JAV, Švedijoje, Italijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Ukrainoje, Japonijoje, Ispanijoje... 1985 metais už darbų ciklą „Nepusiausvyriniai kolektyviniai reiškiniai puslaidininkiuose“ V. Bareikiui buvo paskirta Respublikinė premija.1995 metais suredagavo didžiulį, per 700 puslapių

13-osios tarptautinės konferencijos „Karštųjų krūvininkų puslaidininkiuose“ darbų tomą, kurį jau po mirties išleido mokslo literatūros leidykla Singapūre, o knygą leidykla dedikavo tų pačių metų kovo 4 d. mirusiam profesoriui. Tais pačiais metais, po mirties, Vytautui Bareikiui už darbų ciklą „Fliuktuacijos ribotų matmenų puslaidininkių dariniuose“ buvo paskirta 1995-ųjų metų Lietuvos nacionalinė mokslo premija.

Vaikystės kaimas

Joniškietė Ona Verenkienė, habilituoto daktaro, profesoriaus sesuo, mus užtikrina, kad Skribakiuose, esančiuose tarp Pošupių ir Mišeikių, seniai, dar sovietiniais laikais, nieko neliko – maža trobelytė, kurioje pasaulį išvydo pasaulinio garso fizikas, buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, neliko nė dūmo.

Antanina ir Alfonsas Bareikiai, jau augindami Vytautą, persikėlė į Kepalių dvarą – taip vadinta vieta, kurioje dabar visa Kepalių žemės ūkio bendrovės bazė – mechaninės dirbtuvės, fermos, džiovyklos...

Čia Bareikiams gimė sūnūs Jonas, Stasys ir dukra Onutė, savo vaikystės kiemą menanti su gandralizdžiu ir įvažiavimu į kiemą, apsodintą medžių alėja... Tėvas dažnai pasakodavo Onutės gimimo proga aukojęs avinėlį. Paprastai vidurvasarį (Onutė gimė liepos 16-ąją) kaimo žmonės gyvulių neskersdavo, bet mama Antanina vyro paprašiusi norinti mėsos, o jis į bet kokį Antaninos prašymą atsakyti negalėdavęs.

1957-aisiais Bareikiai prie pagrindinio kelio pasistatė savo rąstų namą. Dar šiandien Onutė užuodžia tos medienos puikų kvapą. O metais anksčiau iš Kepalių į platųjį pasaulį išėjo du broliukai: Jonas – tarnauti į kariuomenę, Vytautas – studijuoti fiziką į Vilniaus Universitetą.

„Tai buvo sunkūs karo ir pokario metai. Sugriauto ūkio atstatymo laikai, kai trūko net duonos, kaustė Sibiro baimė. Ta karta užaugo iš to, kas buvo įmanoma, siekė gauti kuo daugiau. O tai buvo – galimybė siekti mokslo nemokamai. Tik stenkis,“ – taip savo vaikystės ir jaunystės metus prisimena Vytauto bendraamžė bendrakursė Genė Petravičiūtė– Pranauskienė.

Onutė prisimena iš Vilniaus tėvams į Kepalius siųstus aštuoneriais metais vyresnio brolio laiškus. Kaip atsakingai Vytautas po kiekvienos sesijos atsiskaitydavo tėvams. Iš vieno dalyko penketas, iš kito – penketas, iš trečio – penketas (tuo metu penkiabalėje vertinimo sistemoje aukščiausias įvertinimas – Autorės pastaba).

Man tada susiformavo tokia nuomonė, kad Universitete gauti penketą yra juokų darbas. Bet, kai pati pradėjau mokytis Rygoje, supratau, kad gauti penketą nėra juokų darbas... Retai Vytautas grįždavo į Kepalius. Turėjo daug pareigų. Universitete jau antrais metais išrinktas grupės seniūnu, pradėjo dirbti to paties Universiteto Fizikos-Matematikos fakulteto Kieto kūno katedroje vyr. laborantu. Mokėsi ir dirbo. Net vasaromis. Grįždavo trumpam. Gerai atsimenu, kad tomis trumpomis viešnagės dienomis irgi knygas skaitydavo, mama jam šiltą pieną į lovą nešdavo... Tačiau nepraleisdavo ir kaimo gegužinių. Toks įtemptas gyvenimo tempas ir didelis darbo krūvis per anksti suėdė jo širdį, pavargo, nes kelias į tai, ką jis savo jėgomis pasiekė, nebuvo lengvas, – šiandien sako jauniausioji iš Bareikių atžalų Ona Verenkienė.

Vytautas Bareikis palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, mokslininkų kalnelyje. Solidus jo paliktas atžalynas. Dukra Austė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties daktaro disertaciją. Sūnus Aidas gyvena ir kuria Niujorke ir su darbų parodomis keliauja po Amerikos žemyną. Dukra Aušrinė irgi menininkė – ji dizainerė Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyboje.

Šiandien senųjų Bareikių sodyba, kurioje lankydavosi ir garsus mokslininkas su šeima, tebestovi, tik naujųjų šeimininkų pertvarkyta, rekonstruota.

Džentelmenas iš Šiaurės

Prof. V Bareikis reguliariai vykdavo į Tarptautinės konferencijos „Triukšmai fizikinėse sistemose“ Nuolatinio tarptautinio komiteto posėdžius. Šis komitetas – tai maždaug penkiolikos žmonių grupė iš viso pasaulio. V. Bareikis buvo vienas iš nedaugelio, sugebančių išlaikyti pusiausvyrą, rasti kompromisą tarp daugelio nuostabių, tačiau nerealių pasiūlymų. Pasak Nyderandų mokslininko F. N. Hooge, būtent V. Bareikiui pavyko komitetą įtikinti, kad Rytų Europa yra civilizuota pasaulio dalis.

„Kai geležinė uždanga sugriuvo, man teko bendrauti su buvusios Sovietų Sąjungos ir jos satelitų universitetais bei laboratorijomis. Buvo sudaryta daug mokslinio bendradarbiavimo tarp Rytų ir Vakarų programų. Einghoveno ryšiai su Vilniaus puslaidininkių fizikos institutu visada buvo ypatingas bendradarbiavimo tarp partnerių pavyzdys. Čia Bareikio – triukšmų tyrėjo – reputacija buvo lemiamas veiksnys, priimant pirmuosius pasiūlymus pakviesti Vilniaus mokslininkus atvykti į Eindhoveną. Prieš daugelį metų V. Bareikį pavadinau „kažkuo“ iš Rytų, dabar jis man – džentelmenas iš Šiaurės“, – savo atsiminimuose rašo prof. F. N. Hooge iš Olandijos.

Elektrinių triukšmų matuotojas

Prieš 30 metų tapo aišku, kad karštųjų elektronų triukšmai, elektronų greičių fliuktuacijos yra labai jautrūs puslaidininkio juostų sandaros bei laisvųjų elektronų sklaidos ypatybėms. Fliuktuacijų tyrimas tapo žinių apie fizikinę sistemą šaltiniu. Ir visa tai daugiausia Vytauto Bareikio bei jį supusių jo mokinių ir kolegų darbo vaisius. Šis tyrimų metodas, jo teigiamybės šiandien pripažintos pasaulyje ir padeda geriau suvokti reiškinius, sunkiai prieinamus kitais metodais. Atskleistas karštųjų elektronų triukšmų jautrumas labiausiai ir nulėmė V. Bareikio tyrimų sėkmę. Jis kartu su kolegomis R. Šalčiumi ir I. Vaitkevičiūte dar 1965–66 metais sukūrė unikalų super aukštojo dažnio triukšmų matavimo stipriuose impulsiniuose elektriniuose laukuose stendą, kuris, ne kartą tobulintas, ištikimai fizikos mokslininkams tarnauja iki šiol ir toliau matuoja puslaidininkių darinių fliuktuacines charakteristikas. Iki šiol aktualus V. Bareikio su kolegomis pasiūlytas ir pagrįstas karštųjų elektronų difuzijos koeficientų matavimo būdas, plačiai naudojamas medžiagoms diagnozuoti.

„Žmonija mokosi taupyti energiją. Jos ištekliai Žemėje yra riboti, todėl reikia išmokti kuo produktyviau juos naudoti. Todėl stengiamasi gerinti prietaisų naudingojo veikimo koeficientą, mažinti gabaritus, didinti veikimo greitumą, iki minimumo sumažinti energijos nuostolius. Vienas iš tokių energijos taupymo būdų yra padidinti prietaisų jautrumą, o be ypatingai jautrių šiuolaikinių imtuvų, gebančių išskirti signalą iš triukšmo, nebūtų galimi kosminiai ryšiai, tolimosios radiolokacijos, radioastronomijos pažanga. Tačiau ir triukšmas nėra vien tik blogis. Jis gali suteikti daug papildomos fizikinės informacijos, kuri sunkiai gaunama kitais metodais. Iš triukšmo galima spręsti apie pačias medžiagas, jų struktūrą. Tokios triukšmo savybės, kaip platus dažnių spektras ir nekoherentiškumas, panaudojamos nustatant triukšmo šaltinį ir jo vietą, matuojant kūno sukeliamą triukšmą. Taigi, iš triukšmo galima nustatyti objekto vietą. Triukšmas naudojamas biologijoje ir medicinoje. Svarbi triukšmo pritaikymo sritis yra prietaisų patikimumo prognozavimas Patikimumui nustatyti nereikia prietaiso išardyti, galima nustatyti konkretaus prietaiso patikimumą,“ – taip populiariai dar 1978 metais apie savo tyrinėjamą sritį rašė pats Vytautas Bareikis tuometiniame mokslo populiarinimo žurnale „Mokslas ir gyvenimas“.

Fizika – mokslų mokslas

Fizika jam buvo visas gyvenimas. Į daugelį dalykų gyvenime mokslininkas žiūrėjo pro fiziko prizmę. „Tik nekultūringas žmogus negali suprasti mirties...“ – taip po tėvo, paprasto kaimo žmogaus, mintinai dauginusio ir dalinusio, sudedančio ir atimančio, daug skaičiusio, mirties broliams ir seseriai filosofiškai kalbėjo garsus žmogus.

Vyriausioji dukra Austė prisimena, kaip tėvas palygino fiziką ir ekonomiką. Klausydamasis vieno premjero pasisakymo per televiziją, jis staiga pratrūko: „Kaip jis gali kalbėti, kad naujai įvedamas įstatymas bus žmonėms naudingas, jei nežino, kaip jis veiks? Gal atvirkščiai, jis atneš žmonėms nuostolių. Ar įstatymas geras, paaiškės tik po to, kai jis bus įgyvendintas, o dabar ponas premjeras pasakoja mums grynas fantazijas. Joks fizikas neimtų ko nors teigti, neatlikęs eksperimento ir neturėdamas tikslių duomenų, tuo tarpu ekonomistas visai visuomenei per televiziją ramiausiai pasakoja apie tai, ko jis neišbandė ir net negali išbandyti!“.

Straipsnyje panaudotos ištraukos iš Puslaidininkių fizikos instituto išleistos knygos „Profesorius Vytautas Bareikis“ 1997 m.

Vilniaus gatvės gyvenamas dviejų aukštų namas su arka į kiemą. Pro ją kasdien vaikščiodavo ir būsimasis mokslininkas, besimokydamas Joniškio pirmoje vidurinėje mokykloje, per mokslo metus apsigyvendavęs pas čia gyvenusią močiutę, mamos mamą Oną Latišienę (nuotrauka – namas vilniaus gatveje)

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2017 m. rugsėjo 9 d.