Kaime vaidenosi nebent Čiapajevas

Janina ŠAPARNIENĖ

Vaiduoklių kaimas – tik aukštomis žolėmis apaugę paskutinės sodybos pastatų griuvėsiai Kriukų seniūnijoje. Pavadinimas dar išlikęs, nors paskutinieji gyventojai Vaiduoklius paliko prieš tris dešimtis metų. Ir tų pačių gyventojų bėra tik dvi Kriukuose įsikūrusios ilgaamžės – Ona Valterytė–Gaigalienė bei Bronė Kimantaitė–Kaulinienė.

Vaiduokliai iš tiesų neturi nieko bendro su vaiduokliais. O. Gaigalienės sūnus Romas įsitikinęs, kad toks jo gimtojo kaimo pavadinimas – klaida. Nes iš tiesų sodžius, įkurtas žemės čia gavusių Lietuvos kariuomenės savanorių, turėjo būti Vaduokliai – nuo žodžių "vaduoti", "vaduotojai". Vaiduokliais vietovė vadinama nuo tarpukario Lietuvos laikų, šis pavadinimas rašomas oficialiuose ano meto dokumentuose.

Žiemgalos kaimas aukštaitės akimis

"Žiūrėjau Lietuvos žemėlapius – Vaduoklių ar panašiai skambančių pavadinimų yra ir daugiau. Šviesios atminties tėvelis yra kalbėjęs, kad senais laikais kai kada vaduokliais (vaduotojais) vadindavę Lietuvos kariuomenės savanorius. Tas pavadinimas kartais prilipdavęs ir savanorių įkurtiems vienkiemių kaimams. Mano senelis Petras Gaigalas ir buvo toks Lietuvos savanoris, iš valdžios gavęs žemės už tarnybą", – pasakoja Romas.

Romo mama O. Valterytė–Gaigalienė, kilusi iš Molėtų krašto, pateikia kitą kaimo pavadinimo kilmės versiją.

Ji septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsikėlė pas Vaiduokliuose gyvenusius giminaičius Valterius. Po to čia atsivežė ir savo ligotą mamą. Prisiminimuose "Tai mano gyvenimo istorija. Laimės beieškant" O. Valterytė–Gaigalienė rašo:

"Ir kas čia per kaimų pavadinimai? "Visoj Lietuvoj nėra kito tokio kaimo – Vaiduokliai!" – stebėjosi mama. O senis paštininkas, sėdėdamas ant arklio kaip Čepajevas su nagaika, tuoj išaiškino jai, kad seniau pagal upelio vardą kaimas vadinosi Vaduokliai, bet kad užėjo kam noras negražiai pašposyt, tai iškreipė vardą, todėl ir liko Vaiduokliais. Ir nebuvo čia nei jokių gegužinių, nei pasilinksminimų jaunimui. Socialistinį gerbūvį kuriančiame kolūkyje nebuvo laiko pramogoms. Čia jau tokia griežta tvarka buvo įsigalėjusi... Jie įsivaizdindavo, kad netikslinga būtų kaimuose daryti šokius, nes ten visai nėra inteligentų. Dėl to ir čia, Vaiduoklių kiemuose, toks nuobodus gyvenimas jaunimui tebuvo skirtas. Ne taip, kaip būdavo mano tėviškėje. Šeštadienio ir sekmadienio vakarais ten tik pasiklausyk – visur girdisi dainos, muzika... Čia jaunimas tylėjo lyg būtų jiems paskelbtas visuotinis gedulas – toks jau po karo čia liko nusiteikimas – nesilinksminti. Lyg atsiskyrėliai kokie! O aš prie tų savo aukštaitiškų "vakaruškų" ir "gegužinių" labai jau pripratusi buvau, tai man ir keista, ir liūdna, ir ilgu čia būdavo sėdėti vienumoje tyliais Kriukų parapijos šventadienių vakarais."

Dažniausia jaunimo pramoga būdavo kino filmų seansai, kitų linksmybių tekdavo ieškoti Kriukuose.

Išvaizdi šokėja ir dainininkė Onutė iš Molėtų rajono Vidžiūnų kaimo į Kriukų apylinkes atvažiavo, gelbėdamasi nuo engimo tenykščiame kolūkyje ir nuo naktimis iš miškų atslenkančių ginkluotų vyrų. Šie iš pamiškės bakūžėje gyvenančių ligonių Onutės tėvų yra ne kartą smurtu atėmę paskutinius pinigus. Negerais tikslais ieškoję ir merginos.

Vaiduokliuose įkurtame "Čiapajevo" kolūkyje Onutė dirbo laukininkystėje. Iš pradžių merginą stebino derlingi laukai, sodai, nokstantys sodrūs javai. Prisiminimuose O. Valterytė–Gaigalienė rašo, kad "mūsų atsivežtoji karvutė savotiškai stebėdamasi ėdė sodrią žolę. Jai turbūt irgi darėsi graudu, šitokius svetimo krašto žolynus ragaujant ir atrajojant."

Tame pačiame kolūkyje Onutė susipažino su traktorininku Broniumi Gaigalu. Po metų jaunuoliai žengė prie altoriaus, lydimi pajaunių pulko. Svočios rūpesčiu visos pamergės, Vaiduoklių kaimo merginos, buvo apsirengusios lietuviškais tautiniais rūbais.

Savanorių sodžius

Kai Onutė tapo Gaigalų marčia, Vaiduokliuose be jų gyveno dar šešiolika šeimų. Ilgaamžė ir dabar prisimena kaimynų pavardes – Avižieniai, Rudžiai, Jasvilai, Misiai, Guigos, Daunorai, Poliakai, Ambrasai, Dapkai, Galrimai, Kučinskai, Žebrauskai, Valteriai, Vainauskai, Jodžiai, Kimantai...

Romo Gaigalo iš atminties nubraižytoje Vaiduoklių sodybų schemoje – prie ilgesnių ar trumpesnių keliukų išsisklaidžiusios sodybos. Vieni kaimynai – arčiau, kiti toliau. Iš vienos pusė Vaiduoklius riboja žvyro karjeras, iš kitos – kanalu paverstas upelis.

Gaigalų šeimos archyve išlikęs dokumentas, iš Gaižūnų (Linkuvos valsčius) į Kriukų parapiją ir atvedęs buvusį nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kareivį Petrą Gaigalą. Tai – 1924-aisiais metais surašytas Žemės perleidimo aktas, kuriuo tuometinė žemės reformos valdyba kariui skiria sklypą Kriukų valsčiaus Galkantų palivarko teritorijoje, pagal reformos įstatymą pavadintam Vaiduoklių kaimu. P. Gaigalui atiteko 10,28 hektaro žemės, besiribojančios su kitiems savanoriams atmatuotais sklypais. Ne už dyką – naujakurys už ją turėjo valstybei sumokėti tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt penkis litus ir 20 centų. Dar tūkstančio šimto septyniasdešimt šešių litų valstybės paskola P. Gaigalui buvo skirta statyboms, o šimtas penkiasdešimt litų – nusipirkti sėklai.

Už žemę P Gaigalas turėjo atsiskaityti per trisdešimt šešerius metus, kasmet valstybei mokėdamas po keturias dešimtis litų. Pirmieji mokėjimai buvo atidėti penkiolikai metų – leista žmogui įsikurti, sutvirtėti. Lengvatas savanoriui davusi valstybė uždėjo ir pareigų: kol neišmokės pinigų už sklypą ir paskolas, naujakurys neturi teisės be žemės reformos vykdytojų leidimo ūkio parduoti, įkeisti, padalyti nei išnuomoti. O atsiskaitęs anksčiau nurodyto termino, sklypą jau gali parduoti. Bet iki 1937-ų metų – tik leidus Žemės ūkio ministerijai ir tik pirkėjui, užsiimančiam žemės ūkiu.

Į Vaiduoklius P. Gaigalas atsikėlė su jauna žmona Elena. Pasistatė medinį dviejų galų gyvenamą namą, klojimą, kitus ūkinius pastatus. Tvartas, kaip anuomet įprasta, buvo nudrėbtas iš molio. Prie namų naujakuriai užveisė sodą. Metams bėgant, savanorio šeimoje sukrykštė du sūnūs ir dvi dukros.

Šalia kūrėsi kitos buvusių karių šeimos, Vaiduokliuose augo būrys vaikų. Klostėsi kaimyniški santykiai: žmonės burdavosi ir kartu švęsti, ir kartu gedėti.

Žmones nutildė istorinės permainos

O. Valterytės–Gaigalienės atmintyje seneliais vadinti uošviai išliko kaip labai darbštūs, tvarkingi, taupūs žmonės. Bet, ar jie spėjo atiduoti skolą Lietuvos valstybei, nežinia: namuose senieji Gaigalai nekalbėdavo apie tarpukarį. Istorijos skersvėjai sodiečius buvo išmokę atsargumo – juk vos spėjo ūkininkai sutvirtėti, Lietuvą vienas po kito užgriuvo okupantai.

Šeimos archyve yra pažyma, kad Antrojo pasaulinio karo metais iš P. Gaigalo vokiečių kariuomenei buvo paimtas arklys su ratais ir pakinktais.

Vaiduoklių senbuvė Bronė Kimantaitė–Kaulinienė prisimena, kaip antroje karo pusėje į kaimiečių duris vis belsdavosi duonos prašantys nuskurę pavargėliai. Iš kur jie, ilgaamžė neprisimena – anuomet buvo dar vaikas. Tik įsiminę, kad ne visiems prašytojams jos tėvai galėjo paduoti kąsnį – patys nebuvo pertekę.

Bronės tėvai savos žemės neturėjo, dirbo išsinuomotą. Gyveno buvusiuose Radžvilo namuose – dvare su dideliais ūkiniais pastatais. Kimantai buvo išsimokėtinai pirkę gerą arklį, bet karo pabaigoje gyvulio neteko. Nes jis krito į akį Vaiduokliuose besisukiojusiems"abozninkams", Raudonosios armijos gurguolių kariškiams. "Abozninkai" atseit padarė mainus – už stiprų prižiūrėtą Kimantų arklį paliko šeimai nekokią kumelę... O žmonėms vistiek prisiėjo atsiskaityti su gerojo arklio pardavėju.

Vaiduokliuose po karo sukūrus Čiapajevo vardu pavadintą kolūkį, žemė ir didžioji dalis vietos ūkininkų turto, gyvulių buvo nacionalizuota.

Bet ir daug ko netekę Gaigalai namuose laikė porą karvių, kitų gyvulių, augino daržus. Visus namų reikalus rikiavo tvirto būdo senoji Elena Gaigalienė.

Vienu metu Gaigalų name gyveno trys šeimos – senieji šeimininkai bei abu jų sūnūs su žmonomis bei vaikais.

Uždirbtą gerą atėmė, darbštumo ir kaimyniškumo – ne

Senųjų Gaigalų sūnus Bronius, nors turėjęs sveikatos problemų, apylinkėse veikusioje mašinų–traktorių stotyje įsigijo traktorininko profesiją. Ir netruko pagarsėti darbštumu, laukuose praleisdavo ištisas dienas. Už gerą darbą B. Gaigalas ne kartą apdovanotas įvairiais kolūkio garbės raštais.

Onutė triūsė kolūkio laukuose, sukosi po namus. 1967-aisiais Anapilin išėjus gaspadinei Elenai, jaunajai Gaigalienei teko rūpintis ne tik sava šeima, bet ir sunkiai pasiligojusiu uošviu.

Ne aitvarai, o darbščios rankos nešė į namus gerovę jauniesiems Gaigalams. Bronius buvo vienintelis kaime, iš uždirbtų pinigų nusipirkęs motociklą "Iž" su lopšeliu.

Darbščiam mechanizatoriui taip pat atiteko paskyra naujam automobiliui. Apie 1975-uosius B. Gaigalas buvo vienas iš dviejų Kriukų apylinkių gyventojų, turėjusių nuosavas mašinas.

Metams bėgant nedidelis Čiapajevo kolūkis buvo prijungtas prie kito. Melioracijos planuotojų žvilgsniai nukrypo į Vaiduoklių sodybas. Žmonės pradėti spausti iš vienkiemių kaimo keltis į didesnes gyvenvietes: uždrausta kapitaliai remontuoti, statyti naujas trobas.

Deveikių šeima mėgino draudimą apeiti: savo sodyboje nesigarsindami ėmė statytis naują namą. Bet atsirado, kas juos įskundė valdžiai. O. Valterytė–Gaigalienė prisimena, kad Deveikiai buvo nubausti ir daugiau nebepriešgyniavo.

Gaigalai nesispyriojo varomi iš Vaiduoklių: pasistatė namą Kriukuose. Į miestelį šeima persikėlė 1983-aisiais. Bronius čia parsivežė ir tėviškėje stovėjusius avilius – be darbo kolūkyje dar ir bitininkaudavo.

Ilgiausiai Vaiduokliuose išsilaikė B. Kimantaitės–Kaulinienės šeima. Į naują namą Kriukuose jie persikraustė tik apie 1986-uosius metus. Buvusioje Kaulinių sodyboje belikę tik molinio tvarto griuvėsiai ir keliukas. Ten, kur kažkada stovėjo namas, želia medžiai bei krūmai. Dar yra ir keletas B. Kimantaitei–Kaulinienei į atmintį įstrigusių didelių kaštonų.

xxx

Apie kiek daugiau nei pusšimtį metų gyvavusį Vaiduoklių kaimą visažinis "Google" terašo viena eilute: "Vaiduokliai – kaimas šiaurės rytinėje Joniškio rajono dalyje, 2 km nuo Kriukų miestelio. Gyventojų – 0."

Bronė Kimantaitė–Kaulinienė buvo paskutinioji, palikusi melioracijos nušluotus Vaiduoklius

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė"sausio 26 d.