Vytaučių kaimas – nuo Vytauto Didžiojo iki Paryžiaus komunos

Loreta RIPSKYTĖ

Joniškio seniūnijai priklausantis Vytaučių kaimas, kuriame likę vos keli vienkiemiai ir jau nė vieno senų laikų gyventojo – saugoja itin turtingą, permainingą praeitį. Kadaise pro jį ėjo dabar jau užartas vieškelis į Rygą, kuriuo ūkininkų vežimuose dardėdavo laukų ir sodų derlius, vėliau čia buvo kolūkio „Paryžiaus komuna“ centras, o kelių šimtmečių senumo istoriniai dokumentai liudija, kad kaimo pavadinimas sietinas su kunigaikščio Vytauto Didžiojo vardu. Buvusi Vytaučių gyventoja Nijolė Dantienė ir gretimame Šluostikių kaime visą amžių praleidusi Gražina Sveikackienė dar mena, kaip iš vagos išsiverždavo anuomet melioracijos nepažeistas Vešėtinio upelis ir vyrai rankomis gaudydavo vėgėles, o senoje didžiulėje kolūkio daržinėje tarsi stebuklas atrodė atvežamas ir ant sienos rodomas kinas.

Vėgėles gaudydavo rankomis

Vytaučiai – vos keli vienkiemiai, nuo kurių iki Joniškio – 13, iki Skaistgirio – 6 kilometrai. Tarp retų sodybėlių lengva pasiklysti – viena už kelių šimtų metrų ar puskilometrio priklauso Daunoraičiams, kita – Šluostikiams.

Pakanale ledu lyg per stiklą riedame į raudonu stogu šviečiančius namus. 81-erių metų Gražina Sveikackienė, su anūku Valentinu kūrenanti krosnį, – dar Šluostikių gyventojai, nors Vytaučių sodybų būta abipus upelio.

„Vešėtinį tarybiniais metais melioracija ištiesino ir pavertė kanalu. Per kiemą buvo iškasti grioviai drenažui tiesti. Pamenu, kaip meistrai kaimynams liepė neleisti mergaitei lakstyti, kad neatsitiktų nelaimė ir neįkristų. O kadaise tas upelis pavasariais patvindavo iki mūsų klėties, eidavo ledonešis, ledų sangrūdos susitvenkdavo ties tolesniu posūkiu. Vėliau vyrai šienaudavo lankas. Vasarą per sausras nusekus galėdavai rankomis vėgėles gaudyti, – tarsi pasaką seka garbaus amžiaus moteris. – Daug vytautiečių buvo priversti iš savo sodybų išsikelti į gyvenvietes, dalis jų įsikūrė gretimame Bertaučių kaime“.

Surašė prisiminimus apie kaimo gyventojus

Tą laikmetį mena ir dabar Kalnelyje gyvenanti, Vytaučių kaime augusi, ten ištekėjusi ir du vaikus į pradinę mokyklą leidusi Nijolė Dantienė. Moteris, matydama nuo žemės paviršiaus nykstančias paskutines sodybas, kurių ribas beženklina tik medžiai, kai kur likę griuvėsiai, jau daug metų galvojo parašyti savo gimtojo sodžiaus istoriją. Vieną kartą ėmė ir prisiruošė: sėdusi į didelį sąsiuvinį sudėjo visus prisiminimus nuo maždaug praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio, mintyse ir tekste atkurdama buvusių daugiau kaip 10 šeimų abipus Vešėtinio upelio gyvenimus, kurie tarsi ištirpo laike.

„Gimiau Šluostikių kaime, vos 1,5 metukų sulaukus tėvai persikėlė į Vytaučius. Į Bertaučių mokyklą apie kilometrą eidavau per laukus. Ten dirbo nuostabi mokytoja Onutė Mulevičienė, vėliau mokiusi ir abu mūsų sūnus. Ji išleisdama į namus kiekvieną apžiūrėdavo, ar pirštinės užmautos, ar kepurė ant galvos, šaliką užrišdavo, kad vėjas per kaklą netrauktų, – pasakojimą pradeda N. Dantienė. – Pirmoje sodyboje, kurią supo didžiulės liepos ir iš tolo šviesdavo bičių aviliai, su mama gyveno senbernis Julius Kalendra. Kartu, bet kitame namo gale, buvo įsikūrusi talentinga siuvėja Timinskienė, kuri vėliau išsikraustė pas vaikus į Vilnių.

Močiutė buvo šviesuolė

Kitapus upelio gyveno mano seneliai iš tėvo pusės Pranutė ir Pranas Baltokai. Jie taip pat laikė bičių. Kai atbėgdavau į svečius, ant stalo močiutė padėdavo arbatos ir lėkštelę medaus, liepdama valgyti, nes sveika. O aš taip jo nemėgdavau... Senolė buvo šviesuolė ir galbūt net sveikai stengėsi gyventi. Kartą pamačiau, kad atsinešė iš sodo priskintų dar nenunokusių rūgščių agrastų. Klausiu: „Negi tu juos valgysi?“ O ji atsakė: „Vaikeli, dėsiu į barščius vietoje rūgštelės“. Močiutė rinkdavo žoleles paupy, paskui ant karties jų prikabindavo džiūti. Mėgo skaityti knygas, augino gėlių darželius: pinavijų, juozapinių lelijų, tulpių, jurginų, pavasariais kiemas apsipildavo snieguolėmis. Rudenį kaimo vaikai ateidavo žiedų rugsėjo pirmajai. Nors seneliai laikė vištų, jos prie darželių neprieidavo, nes kapstydavosi aptvertoje teritorijoje.

Dar močiutei teko išbandyti pribuvėjos darbą, sakė „keturis vaikus esu sugavusi“. O senelis dirbo kolūkyje. Turėjo gerą balsą, kai susirinkdavo su draugais, užtraukdavo taip, jog net žibalinė lempa gesdavo.“

Apie „Paryžiaus komuną“ ir karčemą

Kaimynai Jonas ir Genutė Bartuševičiai buvo miško darbininkai, augino keturias dukras: Bronę, Stasę, Genutę ir Janiną. Jie puikiai žinojo vietas, kur gausiai dera miško avietės, žemuogės, gervuogės, mėlynės. Dukros kartu pasikviesdavo ir Nijolę, tad namie netrūkdavo miško uogienės.

Už tvoros savo gyvenimą kūrė Stasys Veniulis su latve žmone Liucija. Susilaukė jie penkių dukrų: Vijos, Rasmos, Rūtos, Dzidros ir Laimos. L. Veniulienė plušėjo laukininkystės darbuose, o vyras į fermas arkliais vežiojo pašarus, vėliau tapo malūnininku. Jų sodybą nupirko moteris iš Šiaulių, ūkininkavo, bet jai sunkiai ėjosi, tad sugrįžo atgal į miestą.

„Už puskilometrio stovėjo mano tėvelių Emilijos ir Martyno Baltokų namai. Abu jie dirbo kolūkyje labai įdomiu pavadinimu „Paryžiaus komuna“. Vytaučiuose buvo jo centras, kol nesujungė su kitu – Vinco Kapsuko kolūkiu, kontorą turėjusiu Bertaučiuose. Tėvelis dirbo kalviu, drožinėjo, pindavo krepšius. Nuostabios dūšios žmogus. Būdavo, miške prirenka pilną krepšį grybų ir, sutikęs kokią moteriškę iš savo kaimo, padovanoja.“

Mama Nijolei pasakodavo apie kadaise per kaimą ėjusį vieškelį, vedusį į Rygą, kuriuo ūkininkai vežimais gabendavo turimas gėrybes turguje parduoti. Ties keliu stūksojo apgriuvę mūrai, esą, žydo karčema. Ne viena moteris ašarodavusi, nes vyrai ten savo pinigus palikdavę. To vieškelio nelikę nė ženklo, jis užartas, virtęs dirbamais laukais.

Kinas daržinėje

Dar, pasak N. Dantienės, Vytaučiuose gyveno Vinciūnė Janulevičienė su vyru (jo vardo nebepamena – aut. past.), kurie vaikų neturėjo, latviai Šotmanai su dukra Hermina, Krištopaičiai, auginę sūnų Kazelį ir dukrą Olytę (Aleksandrą), Adolfina ir Elmaras Zubrevičiai, susilaukę sūnaus Elmaro ir penkių dukrų – Stasės, Gražinos, Laimos, Ritos, Dalios. Jie glaudėsi mažučiame namelyje kartu su šeimininko mama. Mamai mirus pasistatė rąstinį namą, kurį per melioracijos vajų nuvilko į Bertaučius.

Bevaikiai latviai Griunvaldai augino didžiulį sodą. Vyrui mirus žmona išsikėlė pas gimines į Rygą, o jų kieme stovėjusioje fermoje buvo laikomi kolūkio arkliai, daržinėje – šienas. Kol šieno dar nesuveždavo, daržinė virsdavo kino sale: atvažiuodavo kino mechanikas, visi susėsdavo ant suneštų suolų ir tarsi stebuklą žiūrėdavo filmus ant sienos, pro stogo plyšius šviečiant mėnuliui ir žvaigždėms.

„Labai gražiai vaikystę prisimenu, turėjau daug draugių, su kuriomis eidavome į šokius, keisdavomės rūbais. Kadangi Vytaučių kaime būta daug merginų, mūsų būrį net pravardžiuodavo akėčiomis“, – su šypsena mena Nijolė Dantienė.

Sietinas su Vytaudo Didžiojo vardu

Dabar kaimo beveik nelikę, jo neženklina gyvenvietes žyminti lenta, tad nežinodamas rasi tik pasiklausęs žmonių. Joniškio seniūnė Janina Augustinaitienė sako, kad šiuo metu Vytaučiuose registruoti tik trys gyventojai, jos žiniomis, jau net ne vietiniai, atsikraustę iš kitur.

Bet ši vietovė turi labai gilią istorinę praeitį. 1557 metų pergamente, saugomame Latvijos valstybės istorijos archyve, užrašyta, kad LDK valdovas Žygimantas Augustas Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam leido apdovanoti savo tarnybininką Mikalojų Maškovskį, vykdžiusį valakų reformą Šiaulių valsčiuje. Jam paskirti keturi kaimai prie Livonijos sienos. Greičiausiai jie buvo dabartiniame Joniškio rajone. Tai Daunorava (?????????), Nartautava (??????????), sietina su dabartiniais Nartaučiais, Viciuskaičiais (jų atitikmenį dabar sunku nustatyti) ir Vytautava (?????????). Istorikas Tomas Čelkis dar 2013 metais „Šiaurės Atėnuose“ spausdintame straipsnyje „Ar kunigaikštis Vytautas įsteigė kaimą prie Šiaulių–Joniškio kelio?“ teigė, kad šiuo metu Vytautava galėtų atitikti Vytaučių kaimą, esantį į pietvakarius nuo aukščiau minėtų gyvenviečių.Tai bene vienintelis žinomas atvejis, kai XVI amžiaus šaltiniuose paliudytas toponimas išskirtinai sietinas tik su valdovo Vytauto vardu.

Archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas 2017 metais „Sidabrėje“ spausdintame straipsnyje „Daunoravos dvaras: istorija ir pasakojimai“ taip pat teigė, kad 1557 metų Žygimanto Augusto privilegijoje pirmą kartą buvo paminėta Daunorava, Nartaučiai, Mergiūnai, Lankaičiai, Trumpaičiai, Spirakiai, Vaineikiai, Tautginiai, Maželiai ir Vytaučiai. Tai – vienos seniausių gyvenviečių Joniškio rajone.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais valstybėje plėtėsi valdovo steigiamų dvarų tinklas. Savo pavaldiniams ir didikams už karo tarnybą jis pradėjo dalyti žemes kartu su valstiečiais. Todėl didelė tikimybė, kad plečiantis monarcho valdžiai netoli dabartinio Joniškio galėjo atsirasti ir valdovo dvaras. Vytaučių kaimas buvo valstybės pasienyje netoli vadinamojo Livonijos kelio. Didelė tikimybė, jog Vytauto laikais prie jo galėjo būti įkurtas tam tikras apsaugos „postas“, kad saugodami jį kariai stebėtų padėtį pasienyje. Todėl šis unikalus vietovardis gali liudyti Vytauto laikų valdžios sklaidos šalyje priemones ir valdymo struktūros elementus.

Tiltas veda per ištiesintą Vešėtinio upelio, abipus kurio plytėjo Vytaučių kaimas

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė"sausio 19 d.