Daunoravos dvaras: istorija ir pasakojimai

Dr. Ernestas VASILIAUSKAS

Šiemet sukanka 460 metų, kai pirmą kartą šaltiniuose buvo paminėti Daunoravos, Vytaučių ir kiti greta esantys kaimai. Joniškio kraštas Lietuvoje gali didžiuotis seniausiais išlikusiais rašytiniais dokumentais – 1254 metų balandžio mėnesio Žiemgalos dalybų aktu (pirmą kartą paminėta Žagarė), 1536 metų vasario 23 dienos Joniškio parapijos steigimo privilegija ir pagaliau – 1557 metų kovo 10 dienos Daunoravos dovanojimo privilegija.

Kadangi šiemet minime Reformacijos 500 metų jubiliejų, žinios apie mūsų krašto evangelikų liuteronų bendruomenes tampa ypač aktualios, juolab kad per šiuos metus rajone jubiliejus nei leidiniais, nei renginiais dar nebuvo minėtas. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent Daunoravos dvare buvo susiformavusi didžiausia Joniškio krašte evangelikų liuteronų latvių bendruomenė, turėjusi savas tradicijas. Pasitinkant minėtas pasauliui, šaliai ir kraštui svarbias sukaktis, netrukus bus išleista šios publikacijos autoriaus parengta, gausia ir nauja istorine, kartografine bei ikonografine medžiaga paremta knyga „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai“. Beje, kartu su latvių kolegomis rengiama dar viena kolektyvinė monografija, skirta šio krašto gyventojams – latviams. Tad naujų žinių apie iki tol nežinotą mūsų krašto istoriją nestokosime.

Šiame straipsnyje pristatoma keletas iki šiol visuomenei mažai žinomų faktų apie Daunoravos dvarą ir jo žmones. Daugiau Daunoravos dvaro istorijos bei intriguojančių daunoraviškių istorijų – jau minėtame leidinyje.

1557 metų privilegija, dvaras ir gyvenvietės

Daunorava (Downarowo) pirmąkart paminėta 1557 metų kovo 10 dieną Vilniuje Žygimanto Augusto suteiktoje, senąja rusėnų kalba rašytoje privilegijoje, kuria jis leido Vilniaus vaivadai, Šiaulių valdytojui Mikalojui Radvilai Juodajam gausiai apdovanoti savo tarnybininką Mikalojų Maškovskį, vykdžiusį valakų reformą Šiaulių valsčiuje. Pasak Šiaulių archyvaro Mauricijaus Griškevičiaus (1801–1864), pagal valdovo duotą privilegiją matininkui M. Maškovskiui, išmatavusiam Šiaulių valsčių valakais, buvę padovanoti 4 kaimai ? Downarowo (?,Daunorava), Nartulevo (?, Nartaučiai), Wiliunkaczewo (?, vietovė nenustatyta) ir Witoldewo (?, Vytaučiai), leidžiant šioje teritorijoje statyti nuo mokesčių atleistą karčiamą, tokiomis pat sąlygomis suteiktas žemės sklypas Joniškio mieste – leista statytis namą bei pridėtas neapmokestintas valakas žemės Joniškio laukuose. Matyt, suteikus šią privilegiją, netrukus ir buvo įkurtas privatus Daunoravos dvaras, kuris vėlesniais laikais ne kartą keitė savininkus. Kadangi privilegijoje duotas leidimas karčiamai, ji buvo pastatyta netoli Didžiosios Daunoravos dvaro, prie vieškelio, vedančio į Mintaują. Vėliau karčiama buvo žinoma „Didžiosios“ pavadinimu ir išliko iki pat XX a. pradžios.

1557 metais dovanotos valdos ribos tuomet buvo žymimos „kapčiais“ (ežiaženkliais). Teritorijos ribos prasidėjo nuo ežiaženklio ties dabartiniais Žadvainių ir Padirvonių kaimais, žyminčio karališkas, klebono, privačias Bartoševičių [Padirvonių] bajorkaimio ir vėlesnio Daunoravos dvaro valdas, toliau – į pietvakarius palei Joniškio klebono valdą, paskui – palei Mergiūnų, Aleknaičių (Lankaičių) k. į vakarus, palei Trumpaičių k. (?) į šiaurę, palei Spirakių k. į šiaurės rytus, palei Vaineikių, Tautginių, Maželių k. į pietryčius iki pradinio ežiažianklio. Tokios nepakitusios Daunoravos dvaro valdų ribos išliko iki pat 1818 metų, o su nežymiomis korekcijomis (sukeičiant buvusias valdas Joniškyje ir jo apygardoje su grafais Zubovais) iki pat 1861 metų valstiečių reformos.

Taigi, šiame dokumente pirmą kartą buvo paminėta ne tik Daunorava, Vytaučiai, Nartaučiai, bet ir Mergiūnai, Lankaičiai, Trumpaičiai, Spirakiai, Vaineikiai, Tautginiai ir Maželiai (Satkūnų sen.), kurie šiemet pasitinka 460 metų paminėjimo šaltiniuose sukaktį – yra vienos seniausių gyvenviečių Joniškio krašte. Tiesa, Nartaučių kaimas yra gerokai senesnis – paminėtas kartu su Buivydžiais, Valiūnais 1426 metų Livonijos–Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų nustatymo sutartyje.

Dvaras lenkų ir lietuvių kilmės bajorų rankose išbuvo neilgai. 1623 metais jį iš Maškovskių už 19 000 lenkiškų auksinų nusipirko Jonas Marcinkevičius (Jono). Pastarasis savininkas 1636 metais jį užstatė, o 1665 metais pardavė įtakingiems vokiečių kilmės baronams von Trankvicams. Jurgis Frydrichas von Trankvicas 1660–1661 metais buvo Duobelės, 1663–1678 metais Kuldygos vyr. pilies kapitonas, įtakingas Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio patarėjas, pasiuntinys į Angliją 1664 metais, sprendžiant aktualius Gambijos ir Tobago salos kolonijų atgavimo, laisvos prekybos klausimus, o brolis Vilhelmas Dytrichas von Trankvicas – Kuršo kunigaikščio pasiuntinys Kėdainiuose 1655 metais unijos su Švedija klausimais. Ir vėliau dvaras ne kartą keitė savininkus: 1684–1785 metais priklausė baronams von der Bryginams (4 kartos), 1785–1797 metais – von Mantoifeliams (vad. Sciogėms), 1797–1904/1916 metais – von Pfeilitzeriams (vad. Frankams, 4 kartos), 1904/1916–1940 metais – grafams Keizerlingkams. Po 1922 metų žemės reformos Mažosios Daunoravos dvaras (Daunoraičiai) atiteko buvusiam dvaro prievaizdui, atsargos majorui, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviui, pirkliui Teodorui Vittei (*1887). Jis netrūkdavo garbių svečių iš laikinosios sostinės Kauno, mėgo medžioti su Joniškio tarnautojais, Daunoravos apylinkių ūkininkais. 1940 metais abu dvarai buvę nacionalizuoti.

Daunoravos dvaro valdos iki XIX a. vidurio apėmė 2400 dešimtines (apie 2622 ha) žemės, jam priklausė didelis Daunoravos miškas, Mažosios Daunoravos dvaras (minimas nuo XVII a.), 9 kaimai – Bertaučių (1845 metų jo vietoje įkurtas palivarkas), Degėsių, Likaičių, Nartaučių, Satkūnų (tarp 1910–1912 metais jo vietoje įkurtas palivarkas), Paberžių, Pročiūnų, Sargūnų ir Vytaučių.

Dundurniekai

Su Daunoravos dvaru susijęs ir iki Antrojo pasaulinio karo Joniškio krašte buvusios didelės latvių tautinės (tuo pačiu ir evangelikų liuteronų) bendrijos įsikūrimas, kurios nariai nuo latviško dvaro pavadinimo Dundurmuiža buvo vadinami dundurniekais. Jie turėjo dvi atskiras kapines – Nartaučių prie Vešėtinio ir Degučių prie Dirvenkos upelių krantų. Kaip teigia šaltiniai, nuo XVIII a. jie užėmė dvare tam tikras pareigas, glaudžiais giminystės, ūkiniais, kultūriniais ryšiais buvo susiję su gretimų Kuršo dvarų (Blankenfeldės, Vilcės, Mežmuižos, Elėjos) ir valsčių latviais, tarpukariu turėjo valdiškas Daunoravos (Sargūnų–Paberžių) (1923 metai), Daunoraičių (1928–1940 metai) pradžios mokyklas. Dundurniekai iš aplinkinių buvusios Šiaulių karališkos ekonomijos lietuvių kaimų gyventojų neabejotinai išsiskyrė savitu gyvenimo būdu (XVIII a. ūkyje gyveno vidutiniškai virš 15 žmonių, kai lietuvių – 6–8), religija, buitimi, papročiais, kurie darė nemažą įtaką ir kaimynams lietuviams.

Iki šiol nėra nustatyta šių gyventojų persikėlimo į Daunoravą pradžia ir kilmės vieta. Vietos latvių istorinėje atmintyje aptiksime keletą versijų. Pasak vienų, latviai čia gyvena nuo švedmečio (Ema Duncytė–Steponavičienė, Nartaučiai), kiti savo kilmę sieja su XVIII a. antrojoje pusėje iš Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės pabėgusiais konkrečiais protėviais Starkais (Elza Briedis–Grundienė, Bertaučiai) ar nuo baudžiavos panaikinimo (Aija Bulytis–Bučienė).

1785–1797 metų inventoriuose minimi vokiečių–latvių kilmės vardai (Vilhelmas, Ernestas, Fricas, Gedartas, Otto, Greta, Liza, Ilzė), vokiečių pavardės (Wirting, Reymers–Reymann, Rebicca), latviški vardai (Indrikis, Ansis (nuo vok. Hansas) ir pavardės (Buliai, Jutos, Kugrenai, Luliai, Saulės, Krūminiai), o minėtuose kaimuose – jų ūkių specifika visgi liudija apie vokiečių ir latvių tautybės gyventojų persikėlimą iš Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės jau nuo XVIII a. (apie ankstesnį laikotarpį duomenų neaptikta). Latvių (su tom pačiom pavardėm ar kitomis) gausu ir 1795–1811 metų bei vėlesniuose reviziniuose gyventojų sąrašuose.

Tam, kad patenkintų didelės liuteronų bendruomenės poreikius, Daunoravos dvaro savininkas Julijus von Frankas kartu su Jurdaičių dvaro savininku von Medemu 1847 metais fundavo Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčios statybą, iki tol (1846 metų) jų maldos namai glaudėsi Joniškyje baronienei von Rozen priklausiusiame apgriuvusiame name. Šios bažnyčios, kaip ir kitų Šiaulių apskrityje: Žagarės (1850 metai), Šiaulių (1854 metai), Dabikinės (Alkiškių) (1860 metai) ? statyba, parapijiečių sielovada nuo 1842 metų rūpinosi ilgametis jos pastorius Aleksandras Davidas Emanuelis Distonas (1812–1905).

Atsiminimai apie daunoraviškius

Apie baudžiavą Daunoravos dvare baronų von Frankų laikais, valstiečių papročius, materialinę kultūrą, mitybą surinkti pasakojimai saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, prievolės surašytos 1785–1797 metų inventoriuose. Iš Sargiūnų kaimo kilęs tautosakininkas, Mato Slančiausko (1850–1924) bendražygis Jonas Trumpulis (1859–1943) užfiksavo apylinkių folklorą (užrašė 650 tautosakos kūrinių: apie 75 dainas, 70 sakmių, 490 patarlių bei priežodžių, 14 gamtos garsų pamėgdžiojimų). Jo užrašytose sakmėse jaučiamos savitos Šiaurės Lietuvos folkloro tradicijos, kuriose susikryžiuoja kelių etninių grupių (lietuvių, latvių ir finougrų) įtakos ir archajiškumas. J. Trumpulis 1936 metų anketoje „Baudžiavos gadynė“ rašo, kad Daunoravos apylinkėje XIX a. valstiečių gyvenamasis namas, tvartai su daržinėm buvo po vienu stogu, atskirai ? klėtis, klojimas, o pirtis ? viena visam kaimui. Dvarininko nurodymu, gyvenamasis namas buvo statomas iš tašytų rąstų su kaminu, langai – „triju pedu, šešu kvortu, viens kur nors buva mažas“. Troboje laikydavo „kraliku par šalčus, avi su gereleis (ėriukais), vištu po papečkiu ir paršu kol prades grudus esti“. Sodybos „buva aptvertas su garadais“ (tvoros, dažniausiai iš storų eglės šakų) „ir buva sodnu arti 20 kelmų“. Vyrai tiek kasdien, tiek šventadieniais dėvėjo „ploščus (apsiaustus nuo lietaus), zakiukus, vestes (liemenes), šalbierkas (liemenes), kelines, kepure“, moterys – „jupką (suknelę), štaniką (liemenę), garšečninką (korsetą), sejoną, skarą, kvartuką (prijuostę)“. Iš maisto šiokiadieniais minimi „barščei, kopustai, kliackai (virtinis, kukulis), putra, zacirka (pieniška miltinių ar bulvinių kukulaičių sriuba, kankolienė), mesa, taukai, varške, sviestas“, o per pasninką – „silke, garstyčes, alyvas, pupas, žirnei, bulbes virtas ir keptas“.

Apie Daunoravos latvių bendruomenės kasdieninį gyvenimą latvių spaudoje 1887–1913 metais rašė nenustatytas autorius slapyvardžiais „Kahds dundurneeks“ („Kažkoks dundurniekas“), „Es“ („Aš“) , „–s“, „Labwehlis“(„Gero linkintis“). 1895 metais rašoma: „Minėtas dvaras [Dundurmuiža] yra Lietuvoje, visai arti Kuršo sienos, Kuršo dvarininko, barono von Franko paveldėta nuosavybė. Ūkiai čia daugiausiai įsikūrę sodžiuose arba kaimuose. Sodžiuose gyvena apie 30 latvių šeimų, kurios čia įsikūrusios nuo senų laikų, kiekviena pagal galimybes nusipirko žemės ir pasistatė namus. Visi gyvena gana neblogomis sąlygomis, nes įsigyta nuosavybė netrukus bus išpirkta, kai kurie jų jau yra išsimokėję. Apie mokyklas dar niekas negalvoja, vaikai neretai praeina 3 savaičių „poterių“ ir konfirmuojami. Prietarai čia dar stipriai įsišakniję. Prieš metus tokio K. namuose pasirodė „velnias“. Nors šis velnio atvejis jau primirštas, tačiau ir vėl pas mus bei visoje apylinkėje eina kalbos, kad 10–11 metų berniukas tokio N. namuose tiek dieną, tiek naktį regi visokius velnius ir kitas, „gerąsias dvasias“, su jomis gali susikalbėti. Todėl ir atsiranda visokių žmonių, kurie eina į N. namus, kad galėtų per berniuką su dvasiomis šį bei tą apie save sužinoti. Savaime suprantama, kad tokiomis sąlygomis vargšas vaikas dar labiau sukurstomas. Būtų gerai, kad į vargšą berniuką atsakingos įstaigos atkreiptų dėmesį, kad jau ir taip vaiką apsėdusi dvasia dar labiau nepaveiktų suaugusių žmonių prietaringumo“ (Latviešu Avīzes. 1895.08.02).

1913 metais apie latvių ir lietuvių ūkių skirtumus rašoma: „Nors ši apylinkė [Dundurmuiža] glaudžiasi prie Kuršo gubernijos, tačiau daugeliu dalykų skiriasi nuo jos. Šalia stovi latvių sodybos ir lietuvių kaimai, bet tarp jų galima matyti akivaizdžius skirtumus. Visas žemės ūkis, gyvulininkystė ir kt. pas lietuvius žemesnio lygio. Lietuviai latvius lenkia tik dideliais vyšnių sodais. Patys gyventojai palieka prislėgtų žmonių įspūdį. Sodžiai vargingi, retai kur aptiksi geresnio gyvenimo pragiedrulius. Visi gyventojai labai prietaringi, todėl įvairiems kerėtojams čia pakanka darbo. Kai kurie sodžiai apylinkėje pereina į atskirus ūkius. Tiek kaime, tiek artimiausiuose miestuose labai išplitęs girtuokliavimas [...]“ (Sadzīve. 1913.08.27). Įdomus faktas tai, kad 1831 metų inventoriuje minima, jog Daunoravos dvaro varykloje (bravore) buvo išvaryta 600 kibirų (senovinis rusiškas tūrio (skysčių) matas = 12,299 l) degtinės.

Daunoravos dvaro ponų namas apie 1926 metus

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2017 m. rugpjūčio 12 d.