Melniai dar prisimena garsiojo malūno didybę

Loreta RIPSKYTĖ

Melniai – nedidelis kaimas maždaug du kilometrai į pietryčius nuo Saugėlaukio. Jo vakariniu pakraščiu teka upė Ašvinė. Kaimą daugelį metų garsino technikos paminklas, 1897 metais statytas vėjo malūnas. Tik dabar vietoje jo – molio sienų likučiai, o didingoji kepurė paguldyta šalia. Gyventojai pasakoja, kad įsigijęs šį paveldo objektą, kuris galimai susijęs su pačiu kaimo pavadinimu, – juk Melnai labai primena melnyčią, malūną, – žmogus turėjo planų, bet, regis, kaip tas malūnas savo sparnus, jis nuleido rankas. Tačiau vietos gyventojai – ne, kažkas šviesaus, taikaus ir optimistiško jų veiduose, jei ne tikėjimas ateitimi, tai ramus dabarties priėmimas.

Liūdnas malūno likimas

Į Melnius atsitiktiniai žmonės užsuka nebent pažiūrėti į dar prieš keliolika metų architektūros perlu vadintą vienintelį Europoje plūkto molio malūną. Ir nusivilia: nei didingo statinio, nei sparnų, tik kėpso ant žemės nuimta jo galva, o greta stovintys likučiai su kyšančiomis įrangos detalėmis uždenti stogeliu, jog visiškai nesutirptų nuo lietaus ir vėjo, ir dar smalsuolį įspėja bebaigiantis dilti užrašas „Nelįsk – užmuš!“

Štai kas likę iš buvusio garsaus vėjinio malūno ir naujo savininko užmojų: kol kas tik saugiai nukelta kepurė ir privežta šiaudų rulonų, jei sumanytų atstatyti plūkto molio su šiaudais sienas JNFO_Melniu_malunas_LR

Gerai – nelįsime. Ką žinai, gal tikrai koks Pinčiukas kaip Kazio Borutos romane tebegyvena ir dantis galanda: velniai – Melniai. O gal kaimas nuo malūno, kaip vadinamos melnyčios, gavo pavadinimą?..

Malūnas iškilo 1897 metais. Šis technikos paminklas siekė 12,5 metro aukštį. Molinis, apkaltas lentelėmis, su technologine įranga.

Plūkto molio malūno sparnų ūžesys nutilo maždaug prieš tris dešimtmečius. Melnių malūnas smarkiai pradėjo byrėti nuo piktavalių daromos žalos. Kadangi buvo apkaltas lentomis, samdomi, laukų derlių nurenkantys talkininkai plėšė lentas ir kūreno laužus. Molio sienos ėmė težti, slinkti žemyn, galva su sparnais linkti.

Maždaug tuo pačiu metu į Melnius atvažiavusi ekspertų komisija konstatavo – statinys turi istorinę, technologinę ir kraštovaizdinę vertę. Nuspręsta, kad jį reikia ypač saugoti, iš valstybės biudžeto skubiai skirti pinigų. Bet skirta nebuvo.

Ankstesnė malūno savininkė buvo tame pačiame kaime gyvenusi savininkė Aldona Martinskienė, kurios būsimasis vyras Vilius Martinskas malūną nusipirko apie 1932 metus, jis ir atliko rekonstrukciją. Tam priminti vėjarodėje liko įspausti skaičiai – „1933“.

Į malūną miltų malti suvažiuodavo iš aplinkinių kaimų ir miestelių. Ponas Vilius malūne dirbo vienas, maldavo miltus, kruopas.

Sovietų valdžia iš Martinskų malūną atėmė. Bet, kaip retai nutinka, Vilius ir toliau dirbo malūnininku tame pačiame malūne. Jį prižiūrėjo kaip savą, todėl malūno vidų sutvarkė, susidėvėjusias detales pakeitė.

1995 metais Joniškio rajono savivaldybė malūno nuosavybę atkūrė Aldonai. Kiek žmonės mena, savininkams jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę rajono valdžia siūlė už malūną bene dvidešimt tūkstančių litų, tačiau jie nepardavė. Kai Kultūros paveldo departamento specialistai dėl pavojingos statinio būklės ėmė grasinti baudomis, savininkė nuomonę pakeitė.

Naujas savininkas turėjo gerų ketinimų

Pagaliau prieš gerą dešimtmetį vėjinis molio malūnas pateko į naujo savininko rankas, kuris buvo pasiryžęs jį atstatyti, tačiau kol kas to padaryti nepavyko. Ir vėl pastatyta lentelė su užrašu, kad jis parduodamas.

„Savininkas dėl atsargumo, kad pastatas negriūtų, nukėlė malūno kepurę ant žemės. Vienas pats savo rankomis, padedamas žmonos, pasistatė šiferinę įrankiams susidėti. Iškasė prūdelį, kur ketino vietinį molį kasti. Atsivežė šiaudų ritinių, uždengė juos stogeliu, nes norint su moliu maišytą statybinę medžiagą gaminti reikia, kad jie būtų patręšę. Tačiau per laiką tie šiaudai supuvo, tada atvežė naują „partiją“. Žmogus tikrai turėjo gerų ketinimų, gal tikėjosi gauti europinės paramos. Dar buvo klausęs manęs, ar galėtų kieme techniką laikyti“, – apie gražius savininko planus prabyla kitapus kelio nuo malūno gyvenantis 43-ejų metų Laimis Remeika, smagiai skaldantis kalades malkoms.

Užaugo ir liko Melniuose

Jaunas vyras pasakoja su žmona Renata apsigyvenęs tėvų namuose, augina sūnų ir dukrą.

Čia pats Laimis užaugo, lankė Mindaugių pagrindinę mokyklą. Rytais į pamokas nuveždavo anuomet kursavęs maršrutinis autobusas, o popiet dažniausiai visi traukdavo pėsčiomis, kartais – per laukus: kas tie trys kilometrai?

Joniškio žemės ūkio mokykloje įgijęs jaunojo ūkininko specialybę sugrįžo į gimtąjį kaimą. Dabar dirba Saugėlaukyje ūkininko ūkyje.

„Mūsų kaimas nėra labai nuošalus, bet kai būdavo gilesnės žiemos, kelią užpustydavo, kad nepravažiuosi. Ūkininkas traktoriumi stumdydavo sniegą, – įsikūrimo ir gyvenimo kaime ypatumus vardija L. Remeika. – Kai augau, tėvukas laikė arklį, ir roges turėjo, pavėžindavo žiemą. Laikėme daug kiaulių, paukščių, kol mama gyva buvo. Dabar tik triušių sau auginame“.

Senieji vaikų žaidimai

Ilgaamžio Melnių gyventojo Juozo Šiurnos sūnus Kęstutis mena iš senų žmonių girdėjęs apie Melnių kaimo kapinaites, kurių nė ženklo nelikę. Toje vietoje tik nežymi krūmais, medžiais apaugusi iškilumėlė, prigludusi prie didžiulio, gal hektarą užimančio tvenkinio, kuris kadaise buvo gerokai mažesnis, o sovietiniais metais apie 1970-uosius – stipriai praplėstas.

„Pamenu, kaip sukvežimiais gabeno žemes. Mus, vaikus, traukė technika, tad prašydavome, kad vyrai pavėžintų galingais „Kamaz-ais“. Tais laikais saugos niekas nežiūrėjo. Jie leisdavo užsikabaroti ir veždavo. O mažiesiems – laimės pilnos kelnės. Buvo kolūkio pirtis, fermos, to tvenkinio vandens reikėjo ir priešgaisrinėms reikmėms,“ – pasakoja K. Šiurna.

Kapinaitėse kaimo berniokai mėgdavo slapstytis ir praeivius gąsdinti.

Vietoje kelio važiuodavo per pievą

„Į kolūkio pirtį eidavo kaimo žmonės. Vėliau iš jos viena šeima namą pasistatė. Daug kas čia buvo kitaip. Kai atsikraustėme su vyru Stasiu į Melnius apie 1960-uosius, kaimo kelias buvo nepravažiuojamas, smegte nusmegti galėjai, tai kraustėmės per pievas. Gavome butą apleistame name, kurio viename gale dar buvo gyventojų. Mūsų pusė atrodė labai apleista, kurį laiką be žmogaus dvasios, vienos dulkės, viskas apirę, net elektros neturėjome. Mano dukrytė, nors ir mažutė, gal trejų ar ketverių metų, ėmė verkti: „Važiuojam, mama, atgal į savo namus“. O tie savo namai irgi buvo ne savi, kurį laiką gyvenome Latvijoje, nes vyras ten turėjo darbą, bet jo draugai iš Joniškio paragino grįžti į gimtąjį rajoną, nes geram Bariūnų kolūkiui reikią darbininkų. Turėjau sutaupiusi 1000 rublių, kolūkis davė paskolą ir per metus sulipdėme savą namelį, – aplinkybes, kaip apsistojo ir šaknis Melniuose įleido, mena 86-erių metų Julė Žilinskienė. – Pamenu, anuomet dar buvo namų šiaudiniais stogais, paskui statėsi nauji. Mintyse įsirašė pavardės: Martinskai, Mačiūnai, Zigmantai...“

Moteris į Joniškio kraštą atvyko iš kito Lietuvos pakraščio Utenos rajono,susipažino su savo būsimuoju vyru, kuris dirbo ūkvedžiu ligoninės ūkelyje, tiekusiame gydymo įstaigai maistą.

„Pamatė mane einančią per kiemą su kibirais vandens, priėjo, pasisiūlė panešti. Tame pačiame name gyveno jo sesuo. Tai ji kitą dieną atėjo ir sako: „Sėskis, ką pasakysiu... Brolis prašė paklausti, ar eis už manęs ta mergaitė? Mano teta sakė, kad aš biedna, nei valgyt gerai gaminti nemoku, bet vis tiek Stasiui patikau. Pragyvenome kartu gražiai, tik jau 30 metų jo nebeturiu“, – susimąsto J. Žilinskienė.

Kaimą saugoja kryžius

Netoli senolės namų stovi apynaujis kryžius, pasak jos, pastatytas Albino Kundroto dėka. O gerokai anksčiau kaimą ženklino kryžkelėje stovėjęs 1928 metais pastatytas dvikryžmis medinis kryžius, skirtas valstybės Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. Apatinės kryžmos centre buvo pritvirtintas Nukryžiuotasis, kryžiaus galai užsibaigia trilapiais. Kai jis nugriuvo, Joniškio dekanas pasirūpino, kad iš medienos būtų pagaminti maži kryželiai. Vieną tokį turi ir J. Žilinskienė.

Melnių kaimas niekada nepatyrė didelių gyventojų nuostolių. Nors senieji žmonės jau vienas po kito iškeliavo amžinojo poilsio, sodybose visur yra gyvybės. Tik vienas namas dar tuščias, bet ir jis jau nupirktas.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. birželio 8 d.