Kaip gryninasi Povilas Gavorka?

Lina RUDNICKIENĖ, Aniceta KRAJINIENĖ

Povilas Gavorka jau galėtų save laikyti vilniečiu, tačiau gimtųjų šaknų (o jos Joniškyje) nepamiršta, karts nuo karto grįžta su savo darbais. Paskutinioji personalinė paroda „Anomalijos“ Joniškio kultūros centre veikia iki rugpjūčio 10-osios. Prieš trejetą metų Povilas į tėviškę buvo atvežęs savo „Debesų dienoraštį”, o 2008 metais – “Dinamo”, 2010-aisiais kartu su jaunaisiais menininkais parodoje rodė tapybos darbus . Į visuomenę iš dirbtuvių Povilas su savo darbais išėjo 1995 metais, kaip jaunųjų autorių parodos dalyvis. Su jaunaisiais kūrėjais po to dar į tėviškės parodų salę grįžo 2003-aisiais, ir 2000-aisiais, kaip Adomo Varno respublikinės tautodailininkų parodos dalyvis. Kuklus, bet kraštiečiai priprašo.

Lankstus ne tik Povilo Gavirkos teptukas, ne tik jo mintys, bet ir žmogaus-kūrėjo teorema, gebėjimas paskirstyti laiką saviišraiškai ir darbui, kuris kiekvienam žmogui yra būtinas kaip išgyvenimo šaltinis. Ir Povilui pavyko susidėlioti taip, kad ir viena, ir antra jį tenkina. Apie kūrybinius ieškojimus ir atradimus – interviu su Povilu GAVORKA.

– Kiekvieno žmogaus kelią kas nors nulemia. Kas nulėmė tavąjį, kaip menininko? Tėvų namuose, kur augai, žinome, buvo gerbiama kūryba, mama juk muzikė. Nebuvai skatinamas muzikuoti?

– Šaknys yra kiekvieno augalo vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias, elementas. Manau, tokį kelią nulėmė, likimas, genetika, aplinka, kurioje augau, žmonės, vaizdai, kuriuos mačiau, muzika...

Esu be galo dėkingas mamai, mokytojams, ir visiems, kas palaikė.

Mama tikrai neliepė muzikuoti, savo, kaip muzikanto, karjerą apibūdinčiau keliais mėgėjiškais elektroninės muzikos kūriniais su Fruty Loops programėle ir keliais miksais su Dj Traktor, bet tradicinių instrumentų taip ir nečiupinėjau.

– Ar buvo metas, kai tavo darbų stilius buvo kitoks?

– Esu kūręs ir kitokiais stiliais, bet nepasakyčiau, kad tai buvo mano stilius, greičiau primestas mokyklų, ar klientų.

Aplinka, būna, ir numarina žmogaus unikalaus stiliaus daigus. Rezultate stilius tampa kažkokiu vidurkiu to supančio jau sukurto meno. Kas nebūtinai yra blogai.

Kadaise su kurso draugais kūrėm utopiją, kad reiktų menininkus auginti negyvenamose salose, nerodyti jokio jau sukurto meno, o visaip skatinti jų prigimtinio unikalaus stiliaus vystymąsi.

Manojo stiliaus gryninimas atspindi visatos principą, kur pradžioj būna chaosas, vėliau dalelės kristalizuojasi ir virsta į vientisą materiją, tada įvyksta sprogimas ir viskas vėl išsibarsto, tada vėl jungiasi... Ir taip per amžius. Galvoju, kad šiuo metu mano stilius yra kristalizavimosi stadijoje.

– Kas tave įkvepia fantazijoms? Juk negali būti, kad žmogaus viduje tūno neišsemiami jos šuliniai, reikia pasigirdyti ir iš šono.

– Siekiu būti nepriklausomas nuo įkvėpimo. Dėl to įkvėpimo nelaukiu, tiesiog – sėdu ir darau. Jeigu tuo metu neturiu ką vaizduoti – gerai, jei turiu – dar geriau.

Sąmoningai mėginau prisikapstyti iki vartų, pro kuriuos gimsta naujos koncepcijos. Išsikristalizavau, kad konceptualiausias būnu kelionėse, kelias sekundes prieš užmiegant, po kokio vakarėlio, po naujos patirties, važinėjantis po mišką dviračiu, skaitant knygą. Arba tiesiog – nei iš šio, nei iš to...

Šulinio išsisėmimas yra natūralus ir neišvengiamas dalykas. Dėl to kūrėjui reikia sąmoningai dėti fizinių ir protinių pastangų, kad prisipildyti. Kaip bebūtų, esu pagalvojęs, kaip elgtis, jei jau atsitiktų taip, kad esu tuščias: planas B – piešti negalvojant, ką pieši, leisti piešiniui vystytis intuityviai. Planas C – pasiimti seną patinkančią idėją ir patobulinti jos vaizdą. Planas D – pasižiūrėti telefone „notes“, piešti tą idėją, kurią pasižymėjau tada, kai neturėjau laiko ir galimybių piešti. Planas E – prisiminti piešimo pradmenis, pvz. pasipiešti žmogaus kūno išraiškų, portretų ar peizažų eskizų...Planas F – tęsti kurį nors pradėtą paveikslą, kurių yra begalės.

Jei pastebėjot, čia nėra opcijos „nepiešti“. Esu sau pasakęs, kad „piešiu kasdien“ ir jau gal trys metai nebuvo dienos, kad nepieščiau ar netapyčiau. Ši paroda tai aisbergo viršūnė – tos kelios idėjos, kurios „išsizyzė“ tikresnio pavidalo.

–Menininkai, jei tik galėtų, išgyventų fantazijų laisve penėdami savo sielą. Tačiau kiekvienas menininkas dar turi ir kūną, kuriam reikia realaus maisto. Papasakok, ką veiki, iš ko uždirbi duonai? Kokius vartotojiškus produktus kuri?

– Kol kas savo meno vartotojų gausa pasigirti negaliu. Žinau, kad jei iš laisvos kūrybos uždirbčiau, galėčiau nupirkti sau daugiau laiko kurti. Bet kūno išlaikymo finansiškai našta mano kūrybiniam vaikui gali būti ir per didelis reikalavimas. Rezultate, kaip daugeliui yra atsitikę, trapusis kūrybinis entuziazmas gali visiškai dingti.

Kitas variantas yra pradėti kurti tai, kas patrauklu ir komerciška, bet tada kyla pavojus netekti dialogo su savimi, nes aukščiau kūrybinės laisvės iškelsi vartotojo poreikio aspektą. Gausis tai, kas daugeliui yra atsitikę – pats sau tapsi svetimas, nebesimėgausi procesu.

Trečias variantas yra pabėgti kurti ten, kur esi labiau reikalingas, kur pragyvenimo lygis kelis kartus geresnis nei Lietuvoje. Didesnis kiekis turtingesnių šalių žmonių be primityviųjų poreikių, tokių kaip maistas, šiluma... turi poreikį ir menui, dėl to daugiau menininkų gali mėgautis gyvenimu grynai iš laisvos kūrybos. Lietuvoje, manau, taip pat galima, tiesiog mažiau menininkų gali tą daryti.

Manasis variantas, kurį aš šiuo metu kultivuoju, yra „atskyrimas“ to, kas skirta komercijai, ir to, kas yra nuoširdi saviišraiška. Kalbant apie komerciją, daugiausia patirties turiu kompiuterinių žaidimų ir reklamos industrijose. Labiausiai mėgstu dirbti su 3D iliustracijomis. Esu daręs tiek įdomių, tiek mažiau įdomių darbų.

Šiaip darbe dirbti man irgi labai patinka. Dirbdamas gali jausti, kad turi įgūdžius, kurie kažkam reikalingi, gali būti profesionalios komandos dalimi, esi socialiai saugesnis, gyveni pagal aiškią rutiną, dėl to mažiau išsiderini, pabendrauji su talentingais, įdomiais žmonėmis, išmoksti naujų dalykų...

Pastarojo „atskyrimo“ varianto pagrindinis minusas yra tai, kad lieka labai mažai laiko sau, persekioja amžinas bėgimas ir jausmas, kad niekur nespėji, dažnai apvagi savo miegą, šeimą, poilsį...

–Ačiū už pokalbį ir lauksime naujų sugrįžimų.

Kitoks pasaulis

Susidūrėme su keistu žaliu padaru,– lyg paukštis, lyg dinozauras. O gal ateivių erdvėlaivis? Pramerkė akį, nuleido ilgas ilgas kopėčias. Tarsi kviečia. Palypėkime, pasmalsaukime, praverkime duris į jauno kraštiečio dailininko Povilo Gavorkos spalvingas fantazijos erdves, į jo „Anomalijas“. Mus pavedžios pats autorius ir menotyrininkė Ieva Šadzevičienė. Anot jos, kitoks/ kitas pasaulis egzistuoja ne šalia mūsų, ne paraleliniame matavime, bet mūsų vaizduotėje, mūsų pačių pasąmonėje, taip pat ją įtakojančioje neišsemiamų išmatavimų elektroninėje erdvėje.

Menotyrininkė Povilo Gavorkos kūrybą pavadino realybe anapus fantazijos ribų: „Tai materializuota fantastinė visata, kurioje siurrealistinių vaizdų pagalba nagrinėjamos ne tik fantasmagorinės temos, bet ir šių dienų socialinės bei politinės aktualijos“.

Joniškio kultūros centro salėje „Po palme“ šešiolika skaitmeninės grafikos paveikslų. Kažkuris iš menotyrininkų yra prasitaręs, kad abstrakcija – spalvų ir grožio dekoras. Kaži? O gal mes patys, parodų lankytojai, nepasivarginame spalvų ir linijų žaismėje įžvelgti gilios prasmės, temų įvairovės?

Viena Povilo gvildenamų temų – asmenybės libido, (anot Karlo Gustavo Jungo, žymaus šveicarų psichoanalitiko, tai metafiziškai traktuojama psichinė energija). „Rožiniuose spąstuose“ matome mikrokosmose besiblaškančias libido ląsteles. Kai asmeniniai tikslai nesutampa su kolektyviniais žmonijos, kaip vieno organizmo, tikslais, privalai laviruoti. Kolektyvinė visuomenė tarsi tinklais, gijomis apraizgytas ankštas gyvas kamuolys. Rėk nerėkęs, o ištrūkti negali („Silikoninė siela“). Mūsų galvose, anot autoriaus,– minčių bazė. O jei joms per ankšta? Išsiverčiame. („Išvirkščias“). Sustoji prie „Dilemos“ ir vėl suspaudžia širdį,– kam iš mūsų neteko atsidurti ant pražūtingo pasirinkimo slenksčio? Draskoma siela ir kranksintys varnai. O jeigu?

Praeitis ir dabartis. Gyvybės vystymosi etapai. Buvę dumbliai, teigia menininkas, atsiskyrėme ne tik nuo žemės, bet ir vieni nuo kitų. Jeigu žmonės dažniau matytų save ir pasaulį kaip bendrą gyvybės kūną, globalines problemas spręsti būtų kur kas paprasčiau („Atsiskyrimas“). Ta pati tema tęsiama ir „Sultingosiose smegenyse“. Jei neturėtume žodžių ir kitokių bendravimo būdų, tektų mainytis smegenimis. Artėjame prie dar skaudesnio suvokimo – gyvenimo ir mirties. Žalsvai juodoje erdvėje išsiskleidė kraujo raudonio „Detonuotas žiedas“. Bepražystančios gėlės tikslas – paskleisti kuo daugiau gėrio, grožio ir džiaugsmo, savižudžio teroristo – kuo daugiau mirčių. Protu nesuvokiama. Srovena neišvengiamybės upė, pakrantėse – žmonių šėlionės, kol pamatome link mirties vartų valtele plaukiantį vaiką. Pagaliau suvokiame,– jau gimimo akimirką mes esame viena sekunde arčiau mirties („Tikslas“).

Kūrybai idėjų pamėtėja ne tik globalios problemos, bet ir vaikystės prisiminimai, buities smulkmenos. „Žuvies portalą“, žvilgsnį į kitą, fantastinį, pasaulį sukūrė su dukrele Marija Amelija papietavęs kinų restorane. Kūrybai, pasirodo, gali įkvėpti ir papelijusi duonos riekė („Stikitronas“). Į vientisą meditacinės būsenos sūkurį, kai nelieka minčių, tik saulė, samanos, medžiai ir pašėlęs dviračio greitis, susimeta „Miško portalas“.

Pasidairius po platų, netikėtą, sudėtingą fantazijos, giliau įžvelgus ir labai realų pasaulį, siūlyčiau kartu su autoriumi pakrizenti ir visas problemas paversti juokais („Juoko išsiveržimas“).

2001-ųjų balandį apie jauniausią respublikinės Adomo Varno tautodailininkų tapybos parodos dalyvį, Joniškio „Aušros“ gimnazijos abiturientą Povilą Gavorką kataloge rašoma: „Jo herojus – rūstus ir kovojantis. Ką bepieštų – valingą, išmintingą „Žynį“, „Kūrėją“ ar netikėtus „Sapnus“, vaikinas tvirtai valdo piešinį ir mintį, kuria charakterį. Linkime, kad ir ši, ir ankstesnės, ir būsimos parodos būtų rimta atspara svajonei – tapti profesionaliu dailininku“. Ar linkėjimai išsipildė, gali pasakyti tik pats Povilas. Į svajonę ėjo nesiblaškydamas. Jau „Ąžuoliuko“ darželyje žinojo, kad bus dailininkas. Tiesa, tuometinė Joniškio meno mokykla pradinuko mokytis dar nepriėmė, užtat, kol baigė gimnaziją, įsigijo net du meno mokyklos diplomus. Paskui Vilniaus dailės akademija, kūrybiniai ieškojimai Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje. Dailininkas juokauja, kad jo gyvenimas – kova su penkiagalviu slibinu: reklamos agentūros samdinys duonai užsidirbti, laikas, skirtas buičiai, šeimai, sveikatai, vieta, kur gali susikoncentruoti kūrybai ir... entuziazmas.

Povilas Gavorka į gimtąjį Joniškį grįžo su antra personaline savo kūrybos paroda

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2017 m. rugpjūčio 5 d.