Nauja karta tęsia Buivydžių istoriją

Lina RUDNICKIENĖ

Buivydžių kaimo žmonėms nereikia nei bendruomenės, nei kito organo, kad parodytų savo susitelkimą ir vienybę. Jau seniai kartu visi bebuvo susiėję, susėdę, iš širdies pasikalbėję ir bendrą dainą užtraukę. Šį pavasarį nutarė, kad proga labai tinkama – kaimas pasitinka 420-ąjį gimtadienį. Ruoštis jubiliejui imta anksti – nuo seno vadinamame Daratos Meškienės miškelyje nagingi kaimo vyrai pastatė pavėsinę, talkinant moterims išvalė nuo krūmų, išgenėjo, išgrėbė senus lapus, o paskutinį gegužės šeštadienį suėjo suvažiavo visi, kas čia gimę, augę, gyvenę ar dabar gyvena. Kalbų, prisiminimų, šokių, dainų nestigo iki pat ryto. Seniai, nuo 2004-ųjų, taip bebūta. Sutarta, kad susikurtą erdvę bendroms šventėms reikia išnaudoti, todėl vidury kaimo jo gyventojai dabar, atšventę kaimo gimtadienį, trankiai švęs ir Jonines, nes turi ir šios šventės kaltininkus – Joną Briedį, Joną Šidlauską ir Janiną Vilkickaitę.

Už kaimą, jo gyventojus ir niekada nesibaigsiančią jo istoriją šeštadienį melstasi Mergiūnų kaimo koplyčioje, kaimo sueigoje dainomis istortinį kaimą ir jo gyventojus sveikino Maldenių moterų ansamblis bei romansų grupė „Ašalia“.

Jubiliejinio susiėjimo viena iš organizatorių Stasė Šidlauskaitė-Kurnickienė ne tik įdomią kaimo statistiką fiksuoja. Jos sąsiuvinyje nuo 1999-ųjų iki 2015-ųjų – visi svarbiausieji Buivydžių kaimo įvykiai: kas vėdė ar ištekėjo, kas mirė, kas į Buivydžius gyventi atsikėlė, kas išsikraustė… „Iš pradžių fiksavau ir tiek, nelabai ir įdomu… Bet po metų ar daugiau pasidarė net labai įdomu… Pasigirsta kaime kalbos, kad organizuojamos vieno ar kito žmogaus mirties minėjimas, pasirausi sąsiuvinyje ir suskaičiuoji, kiek metų kaip miręs...“ – pasakoja metraštininkė.

Vyriausia kaimo gyventoja Juozapata Šidlauskienė šventės pradžioje uždegė žiburį, kuris šildo, globoja ir vienija. Šalia – jos vaikai (iš kairės) Stasė, Danutė, dešinėje – Irena, Jonas, Romalda

Įdomioji kaimo statistika

Kaimo šventės programos centru ir tapo Stasė Šidlauskaitė-Kurnickienė, surinkusi įdomių faktų. Kaimas, anot jos, turi didžiuotis buvusiu kaimo gyventoju Mykolu Pauga, Joniškio vaitu, 1769 metų sukilimo iniciatoriumi ir vadu, deja vėliau nuteistu mirties bausme. Kur jis palaidotas, kaimo žmonės iki šiol nežino, tačiau viliasi, kad kaimo kapeliuose.

Tądien šių dienų kaimo gyventojai aplankė ir vadinamuosius maro kapelius, pagerbė į amžinybę išėjusius. Pasak Stasės, 1700–1711 metais siautusio maro meto aukos buvo laidojamos kairiajame Platonio krante. Baimindamiesi pavojingos, jaunus ir senus šienaujančios ligos, kaimo gyventojai kaimą tais metais apleido. Likę be gyventojų kaimo pastatai netrukus sudegė – ar dėl nelaimingo atsitikimo, ar specialiai, pavijingos ligos užkratui sunaikinti, neaišku. Į Buivydžius žmonės grįžo ir vėl namus statyti ėmė tik po kurio laiko.

Pasak Stasės, nuo seno kaime buvo garsios Kudlos, Našliūno, Misiaus, Lyno pavardės, kurios šiai dienai Buivydžiuose visai išnykę. Likę vieninteliai Vilbrantų pavardės tęsėjai.

1923 metais kaime buvo apie 30 sodybų, kuriose gyveno 206 gyventojai. Palei kelią buvusi karčiama ir stovėjęs Šimaičio malūnas. 1948 metais Buivydžiuose įkurtas „Auroros“ kolūkis, kaime 1957 metais jau gyveno 137 gyventojai. Tikrą atgimimą kaimas išgyveno 1970-aisiais – tuomet pasiektas didžiausias visų laikų Buyivydžių kaimo istorijoje rekordas, kuomet kaime gyveno 254 gyventojai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kaimo gyventojų vėl ėmė mažėti: 2001 metais gyveno 103 žmonės, o šių metų balandžio 1 d. duomenimis – 31 sodyboje gyveno 64 gyventojai.š jų 36 vyrai ir 28 moterys. Kaimas, palyginus su senėjančiu rajonu, vidutinio amžiaus – gyventojų amžiaus vidurkis – 46,25 metai. Kaimas yra turėjęs dvynių. Senieji kaimo žmonės prisimena gyvenusias dvynukes, nešiojusias Gruzdžiūčių pavardę, o dabar kaimas turi dvynes Janiną ir Vidą Ulčinaites.

Dovanos ir nominacijos

Buivydžius yra palietusi ir emigracija. Stasės paskaičiavimais, penki gyventojai yra emigravę į Norvegiją, Olandiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją.

Į šventę su jubiliejumi kaimo gyventojų pasveikinti atvykusi Tarybos narė Rimantė Misiūnienė siūlė nenusiminti: visais laikais lietuvis užsidirbti važiuodavo kitur. Tiesa, anais laikais p[irkdavo šipkartę į Ameriką. Tačiau grįžę „amerikonai“ pirkdavo čia žemės, statė ūkius, grįždavo prie savo šaknų, todėl ir šiandienos emigrantai, yra vilties, grįš ir kursis gimtuosiuose Buivydžiuose.

Skaistgirio seniūnė Virginija Kaikarienė, matydama Buivydžių kaimo didžiulį sutelktumą sutvarkant miškelį ir jį pritaikant viešiems kaimo renginiams, pažadėjo netrukus įteikti ir dovaną vyrų suręstai pavėsinei – stalus ir suolus.

Šventės organizatoriai buvo įsteigę ir keletą nominacijų. Viena jų atiteko jauniausiam Buivydžių kaimo gyventojui, 2,5 metukų Justui Vilčiauskui. Buivydžiai – gimtasis kaimas ne tik jam, bet ir jo tėčiui Arūnui. Į gimtą kaimą Arūnas parsivedė ir žmoną Eglę. Jauna moteris neprieštaravo: pati užaugusi kaime Pakruojo rajone. Taip jau septinti metai jauna šeima kiekvieną rytą iš Buivydžių išvažiuoja ir vakare sugrįžta. Eglė – specialistė Migracijos tarnyboje, Arūnas dirba Kepalių žemės ūkio bendrovėje, Justas – vaikų darželio mieste auklėtinis.

Vyriausios kaimo marčios, atitekėjusios į Buivydžius prieš 62 metus, nominacija įteikta 88-erių Juozapatai Šidlauskienei. Ją atlydėjo jos vaikai, Buivydžiuose gimę, augę, daugelis čia ir pasilikę. Sūnus Jonas su žmona Vanda įsikūrė netoliese – gyvena vadinamoje „jonkynėje“. Buivydžiuose gyvena ir Juozapatos dukros Romualda, Irena, Maldeniuose – Danutė. Tik Stasė pabėgusi į Šiaulius. Bet kiek gi jie toli?

Nominaciją kaimo žmonės skyrė ir vyriausiam kaimo gyventojui – šiemet 90 metų jubiliejų švęsiančiam Bronislovui Stankaičiui, vyriausiam kaimo žentui Petrui Vembrei. Ilgiausiai santuokoje gyvenančios poros nominaciją Adolfinai ir Eugenijui Vilbrantams namo parnešė jų dukra Edita.

Nominuoti ir darbštieji kaimo vyrai, susinešė po lentą, po šiferio lakštą ir miškelyje surentę pavėsines. Juozui Sagatui ir jo sūnums Vaidui, Šarūnui, Gintarui, Jonui ir Virgaudui Briedžiams, Sigitui Ričkui, Albinui Zanickauskui už gražią iniciatyvą sutvarkyti miškelio aplinką, pritaikyti ją turiningiems susiėjimams padėkota: vietoj medalio atiteko po masyvią vinį. Dėkota ir aktyviai sueigą organizavusioms moterims: visus ūkinius klausimus sprendusiai Danutei Sagatienei ir finansais besirūpinusiai Vidai Ulčinaitei-Ričkienei.

Sugrįžta tie, kuriuos kviečia širdis

– Oi, kaip traukia čia širdis. Visi vaikystės takai brangūs. Šiame Daratos Meškienės miškelyje rinkdavom „mojavinius“ grybus, per šį miškelį eidavom į mokyklą, – prisiminimais dalinasi į gimtuosius Buivydžius iš Mėdginų trumpam sugrįžusi Nijolė Indriulytė-Valančiuvienė. Pyragų, tortų prisikepusią moterį atlydėjo dukra Rasa, irgi Buivydžiuose pas senelius vasaras leisdavusi.

– Išvykau iš gimtosios tėvų sodybos mokytis 1964-aisiais. Jau ketvirtis amžiaus prabėgo, kai ir tėvų nebėra, likusi tik tuščia sodyba, bet traukia labai, – pasakoja Nijolė.

Ona Skridulytė-Šiaučiūnienė į 420 metų Buivydžių kaimo paminėjimo šventę parvažiavo iš netoli esančio Drąseikių kaimo. „Mūsų vaikystė prabėgo paskendusi darbuose. Mūsų niekas nelepino. Tik baigdavosi mokslo metai, prasidedca atostogos – ir į darbus. Pramogų būdavo mažai. Nors tėvai ir buvo griežti, bet pabėgdavom į šokius. Viename tokiame vakarėlyje ir susipažinau su savo vyru Rimu. Iki šiol gyvenime poroje tebešokame. Mūsų vestuvių svočia Ada Vilbrantienė, Edita – buvus pamwergė, Virgis – pabrolis… Visi iš Buivydžių, – pasakoja išeivė iš Buivydžių.

Vijolė Martinaitytė-Zanickauskienė gimusi netoliese – vadinamojoje „špinkynėje“. Tačiau 1955-aisiais jos mama kaime nusipirko asodybą. Mamos nebėra, bet sodyba netuščia, šeimininkauja Nijolė su vyru Albinu.“Kai baigusi mokyklą išvažiavau mokytis į Šiaulius, maniau, kad ten ir liksiu, galvojau, kad jmiestas patiks. Bet ne, nepatiko. Supratau, kad ne miesto žmogus esu“, – prisipažino Nijolė. Jųdviejų vaikams Buivydžiai irgi svarbūs – visada noriai grįžta, traukia...

Kitiems kaimas – tikras atradimas

Jau 33 metus Buivydžiuose gyvenanti Regina Drazdauskienė pasakojo, kad kadaise su vyru šį kaimą gyvenimui pasirinko labai sąmoningai. Tais laikais, kai gyvenamuosius namus savo darbuotojams padėjo statyti kolūkis, Drazdauskai galėjo rinktis, kuriame kaime gyvens. Pasirinko Buivydžius: arčiau gero, asfaltuoto pagrindinio kelio, kaimas mažas, žmonės draugiški, iki miesto tik aštuoni kilometrai. Pasirinko ir iki šiol nesigaili.

Lygiai tiek pat metų Buivydžiai brangūs ir Danutės ir Juozo Sagatų šeimai. Ji – buvusi melžėja, jis – traktoristas. Aukso žiedus sumainiusiai porai Gasčiūnuose trūko tik nuosavo stogo. O Buivydžiuose jų laukė nuosavas namas. Taip su šia vieta šeima suaugo, kad neįsivaizduoja, kur galėtų būti geriau. Danutė laiminga sukdamasi kasdieniniuose savo darbuose – prižiūrėdama karvę, augindama kiaules, ganydama paukščių būrį, Juozas ir jo kompetencija dar reikalinga vietos ūkininko ūkyje.

Prieš 20 metų Buivydžius atrado ir Genutė Gedminienė. Miesto daugiabutyje abu su vyru „nusikamavo“, svajojo apie gyvenimą kaime, keletą metų ieškojo nuosavo namo netoli miesto – Kalnelyje, Bariūnuose ar Ziniūnuose. Apie Buivydžius nesvajojo, bet, radę skelbimą, atvažiavo ir… pasiliko. Turbūt Buivydžius šeimai lėmė likimas.

Redai Aukselienei buvo lemta Buivydžiuose gimti, augti Maldeniuose, bet gyventi grįžti į šį senąjį kaimą. „Atvažiuodavau pas močiutę Teklę Lynienę per vasarą. Sakydavau, nuobodu: nėra nei bibliotekos, nei parduotuvės. O dabar su vyru gyvename močiutės sodyboje ir net nekyla tokių klausimų, kad čia gali būti nuobodu“, – savikritiška Reda.

Prieš 20 metų Buivydžius savo šeimos namais pasirinko ir nesigaili Asta ir Edmundas Didžklapiai, teigiantys, kad per tuos du dešimtmečius kaimas labai išgražėjo.

Kristina Dantienė Buivydžiuose dar tik porą metų, vyras jau turėjo čia nusipirkęs namą. Jos patirtis santykiuose su kaimynais: žmonės čia draugiški, atviri, užtat nieko netrūksta.

Bronislava Šidlauskienė į Buivydžius atiteko 1975-aisiais. Kretingos žemės ūkio technikumą baigusi moteris negali pasigirti darbine brigadininkės, agronomės karjera, nes jos pagrindinė pareiga buvo auginti vaikus. Turbūt tai didžiausios pagarbos nusipelniusi motina, į gyvenimą išleidusi septynetą vaikų – Renatą, editą, Vytautą, Valdą, Virginiją, Saulių ir Giedrių.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. gegužės 29 d.