Puslovio kaimo istorija – laiko ūkanose

Janina ŠAPARNIENĖ

Nedidelių kaimų grandinėlėje Joniškio rajono paribyje minimas Puslovis – vos keturių vienkiemių gyvenvietė. Ženklų, kad tarpukaryje čia būta tvirtų ūkininkų, dar yra. Tačiau istorijos permainos išblaškė gyventojus. Senoliai savo patirtį išsinešė Anapus, o vėlesnės kartos tik pastaruoju laiku ima susizgribti, kad giminės šaknis saugojusio kaimo istorija prapuolė laiko ūkanose.

Beliko keturios sodybos

Paskutiniojo surašymo duomenimis, prieš aštuoniolika metų, Puslovyje buvo septyni nuolatiniai gyventojai. Vikipedijos teigimu, pro kaimą kažkur teka Skardupio upelis.

O dabartinis Joniškio rajono žemėlapis apylinkėje rodo tik "sumelioruotą" Ašvinę bei šio upelio užtvanką. Kito upeliuko – nei pėdsakų, nebet jis melioratorių sujungtas su Ašvine ir paliktas bevardžiu grioviu.

Senovinių plytų namas pergyveno du pasaulinius karus, kelias visuomenines santvarkas

Kur prasideda ir kur baigiasi Puslovis, taip pat nėra jokių ženklų. Viena iš kaimo sodybų – jau tik sodybvietė su laiko baigiamu ardyti namu, senais ūkiniais pastatais, sužėlusiais sodo medžiais. Pasirodo, senieji šio vienkiemio savininkai mirė, o paveldėtojai trobas pardavė. Naujieji šeimininkai Puslovyje taip ir nepasirodė – paliko savo turtą laiko ir orų permainų malonei.

Kitam vienkiemiui likimas buvo gailestingesnis: nors ne kartą ėjęs iš rankų į rankas, ilgesniam laikui be šeimininkų nebuvo likęs. Tegul ir ne nuolatinių, bet atvažiuojančių, prižiūrinčių sodybą.

Gilyn į laukus akis užkliūva už didelio raudonų plytų namo ir ne ką mažesnio ūkinio pastato. Sodyba labiau primintų kadaise čia buvusį nedidelį dvarelį. Į šitą Puslovių vienkiemį galima patekti, tik ilgokai pasikračius vingiuotais lauko keliukais. Bet čia gyvenantis didžiojo namo prižiūrėtojas kalbinamas tik skėsčioja rankomis – iš kito Lietuvos pakraščio kilęs vyras apie sodybos istoriją nežino. Girdėjęs tik tiek, kad vienkiemis vadinamas Tuminyne, greičiausiai pagal jį įkūrusio ūkininko Tumino pavardę. O namas, nors pastatytas daugiau nei prieš šimtą metų (prie pastogės yra tai liudijantis įrašas iš plytų), tebesąs tvirtas. Apie trijų metrų aukštį siekiančiose patalpose vienu metu buvusi žemės ūkio bendrovės svetainė. Po to name vienas po kito keitęsi nuomininkai.

Prie pat Joniškio ir Pakruojo rajonus jungiančio plento – šiuolaikiškai atnaujintas didelis namas. Bet ūkiniai pastatai dar mena tarpukarį, jei ne XX-ojo amžiaus pradžią – storasieniai, drėbti iš molio. Į žemę įgilintas, puikiai produktus saugantis rūsys.

Sodybos šeimininkas Evaldas Valančius – mažakalbis, santūrus: sako, žmona Nijolė, nors ne čia gimusi, apie kaimo istoriją žinanti daugiau. Mat apie kai kuriuos įvykius spėjusi išklausinėti dar sutiktų senųjų gyventojų.

Kitoje plento pusėje – vien sužėlusiais žieminiais javais banguojantys laukai.

Istorijos – iš lūpų į lūpas

Nijolė Valančiuvienė į Puslovį atitekėjo 1969-aisiais – į tą patį didelį namą, kuriame su vyru gyvena iki šiol. O anuomet po vienu stogu laikėsi net aštuonetas žmonių. Nes kartu gyveno ne tik uošvis, bet ir jo sesuo su šeima, ir jaunieji Valančiai su vaikais.

"Buvo laikas, kai vyko melioracija. Žmonės buvo vejami iš savo vienkiemių į didesnius kaimus. Kai kurios sodybos, man čia atsikėlus, jau stovėjo tuščios. Mūsų, gyvenančių prie pat vieškelio, valdžia nekliudė. O ne viena atokesnė, labiau į laukus sodyba buvo sunaikinta – dažniausiai tos, kurių savininkai spaudimui keltis į gyvenvietes pasidavė pirmieji. Netoli mūsų vienkiemio buvo pastatytos kolūkio fermos", – mena N. Valančiuvienė.

Puslovis iki melioracijos buvęs plačiai išsimėčiusių vienkiemių kaimas. Dauguma gaspadorių Nepriklausomoje Lietuvoje dirbę apytikriai po 38-40 hektarų derlingos žemės (kaip ir senasis Valančius). Sodybos stovėję abiejose nedidelio vidury laukų augusio miškelio pusėje, dabartinėje pakanalėje – prie iki melioracijos laukais vingiavusio upeliuko. Nebuvę net aiškių ribų tarp Puslovio ir gretimų Kivylių bei Mėgdinų kaimų.

"Namas vaiduoklis arčiausiai mūsų sodybos – buvęs Radžvilų gyvenimas, kadaise gražus vienkiemis. Paskutinioji iš tos šeimos, Jono Radžvilo dukra Ona, sodybą pardavė. Kam – taip ir nežinome iki šiol. Nes naujieji šeimininkai kaime nebuvo pasirodę, nė nematę, kad namas baigia sugriūti.

Tas vienkiemis pirmiausiai buvo ūkininko Baltos. J. Radžvilas vedė amžiumi vyresnę jo našlę su dviem vaikais, dar susilaukė ir penkių savų. Baltienės sūnus buvo mokytas, po Antrojo pasaulinio karo (ar jo pabaigoje) pasitraukė į Ameriką. Dukteriai gyvenimas nelabai nusisekė. Ištekėjusi už tokio Jonaičio, dar Smetonos laikais turėjo išsiskirti – vyras pasirodė esąs netikęs. Viena likusi moteris prisiglaudė pas patėvio brolį kunigą – visą likusį amžių buvo jo gaspadinė.

Pati Baltienė–Radžvilienė nuo plaučių uždegimo mirė dar prieš karą. Vienas Radžvilų sūnus buvo paimtas į kariuomenę ir žuvo fronte. Kitą, jau po karo, dirbusį laukuose, vidury dienos išsivedė saugumiečiai. Niekas po to jauno vyro nebematė", – N. Valančiuvienė atmintyje išsaugojusi kadaise jai pasakotas istorijas, tačiau ne vieno jų veikėjo vardo sodietė sako nebepamenanti.

Nijolei tekę girdėti kalbų, kad jaunasis Radžvilas nuo saugumiečių anuomet pabėgęs ir nuo gresiančios mirties išsigelbėjęs. Bet į gimtinę nebegrįžęs, jo likimas nežinomas. Viena iš Raždvilaičių ištekėjusi už kaimyno Tumino (galimai vyro iš tos pačios giminės, kuri ir pastatė didįjį raudonų plytų namą – red.), kita šeimą sukūrusi kažkur už Mekių kaimo. Paskutinioji sodyboje likusi ūkininko dukra Ona amžių nugyveno vieniša.

"Puslovis – labai senas kaimas. Bet visada, kiek senukai pasakojo, buvęs nedidelis. Pati naujausia sodyba kaime statyta Avyžių: jie kilę iš Rimdžiūnų, gretimo kaimo Pakruojo rajone. Šeima pokariu buvo ištremta, o, grįžusi iš Sibiro, pasistatė namą Puslovyje, netoli savo tėviškės."

Vienkiemiai tarp dviejų kaimų

N. Valančiuvienė manė, kad Mėdginuose gyvenančios jos svainė Stasė Valančiuvienė bei šios sesuo Adolfa Avyžiūtė apie Puslovio istoriją gali žinoti daugiau: nes yra gerokai vyresnės. Adolfa skaičiuojanti 93-uosius metus, o Stasė artėja prie 90-mečio.

"Sidabrės" kalbintos šios ilgaamžės iš ankstesniųjų kartų Mėdginių kaimo sodiečių buvo girdėję pasakojimus, kaip Puslovis atsirado. Pradžią vienkiemių kaimui davė 1905-aisiais Mėdginus nusiaubęs didžiulis gaisras. Ugnis kilusi dieną, sekmadienį, kai kaimo gyventojai buvę bažnyčioje. Grįžę daugelis vietoje savo trobų ir viso turto berado nuodėgulius – sveikos tebuvo likusios kelios sodybos. Nuo gaisro nukentėjo ir Stasės bei Adolfos tėvai.

"Girdėjome, kad anuometinė valdžia padėjo padegėliams atsistatyti namus. Tuo laiku ne vienas ūkininkas ir išėjo gyventi arčiau savo laukų kitoje Ašvinės upelio pusėje. Upeliukas buvo kaimų rubežius. Puslovis anais laikais priklausė Pašvitinio valsčiui."

Naujajame kaime apsigyvenę Valančiai, Tankūnai, Baranauskai, turtinga Radžvilų giminė, vieną iš vaikų išleidusi į kunigus, Rumbauskai, Budriai, Lukošaitis, Ignotas, Zuokai...

S. Valančiuvienės bei A. Avyžiūtės atmintyje Puslovis išlikęs greičiau kaip virtinė stiprių ūkininkų vienkiemių, nei tikras kaimas su jam būdingomis tradicijomis. Pusloviečiai neturėję net savo kapinėlių – mirusiuosius laidodavę priklausančiose aplinkiniams kaimams.

"Tame vienkiemių kaime žmonės tik gyveno ir dirbo. Nors buvo nemažai jaunimo – neatsirado visuomeninės veiklos. O gal jos ir nereikėjo. Kivyliuose, kitoje Puslovio pusėje, jaunimas rengdavo tokias garsias gegužines, kad į jas sulėkdavo ne tik kaimyninių, bet ir tolimesnių kaimų žmonės. Mėdginuose buvo organizuojamos įvairios šventės, padaryta aikštelė jaunimui sportuoti, vykdavo varžybos. O vėliau, kolūkiniais laikais, visi aplinkinių kaimų gyventojai priklausė tam pačiam Kepalių kolūkiui", – prisimena A. Avyžiūtė.

Senjorų atmintyje išlikę, kad tarpukariu abiejų kaimų jauni žmonės ne itin bičiuliaudavosi, laikydavosi atokiau vieni kitų.

Tiek Nijolė, tiek Stasė, tiek Adolfa, pasakodamos apie Puslovį, ne kartą stabdė kalbą: tikslindavosi, kurie žmonės buvo šio, o kurie – kaimyninių Mėgdinų gyventojai. Nes mažo upeliuko teskiriamų kaimų gyvenimas buvo visą laiką persipynęs, žmonės – ne vienas susigiminiavęs per kartų kartas.

O įvykiai ar legendos, kaip atsirado toks neįprastas kaimo pavadinimas – Puslovis, senųjų gyventojų pasakojimuose neišlikę. Tiesiog vietovė taip buvusi vadinama visą laiką.

"Prieš daugelį metų neatrodė svarbios tos senojo kaimo istorijos. Nei nuotraukų perdaug nesaugome – guli kažkur namuose... O kai praeitis pradėjo darytis įdomi – nebeliko žmonių, kurie gali senų istorijų papasakoti. Mano jaunesni giminaičiai, atvažiavę į svečius, klausinėja apie įvairius dalykus... Ir dažnai neturiu ką pasakyti – neprisimenu, nežinau", – sako S. Valančiuvienė.

Kaimas nesudomino

Apie Puslovį informacijos nėra nė vienoje iš lietuviškųjų enciklopedijų, aprašančių daugelį šalies vietovių.

Ryškesne, įdomesne istorija, žymiomis asmenybėmis neišsiskyrusį kaimą aplenkė net kraštotyrininkai, ankstesniais metais lankydavęsi gretimuose sodžiuose.

Kepalių kaimo bibliotekininkė Rita Blavaščiūnienė "Sidabrei" sakė, kad apie Puslovį, skirtingai nei kitus kaimus, nėra jokių užrašytų prisiminimų, nerinkta nei kaimo istorija.

Galima spėti, kad neįprastas kaimo pavadinimas sietinas su gyvuliais. Derlingą žemę dirbę apylinkių ūkininkai galbūt laikę ir daug kiaulių, šeriamų iš lovių. Nes pavadinimas sudarytas iš žodžių "pusė" ir "lovio".

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" gegužės 15 d.