Kuriame padavimus

Ne kiekvienas kraštas gali didžiuotis turėjęs tokį garsų tautosakos rinkėją, šviesuolį kaip Matas Slančiauskas, todėl mūsų progimnazija pagrįstai didžiuojasi šiuo vardu ir stengiasi jį pateisinti savo darbais. Šie, 2019 m., paskelbti vietovardžių metais, todėl per tradicinę M. Slančiausko savaitę, organizuojamą mokykloje kiekvienais metais garbiojo kraštiečio gimtadienio proga, nusprendėme ir patys paplušėti bei sukurti padavimų, atskleidžiančių Joniškio rajono vietovardžių kilmę. Paraginti lietuvių kalbos mokytojų, į darbą kibo 5-7 klasių moksleiviai.

Štai kaip vietovardžių kilmę aiškina jaunieji slančiauskiukai, M. Slančiausko progimnazijos moksleiviai.

Audruvės upelis

Seniai seniai, prieš kelis šimtus metų, buvęs toks Audruvės kaimas. Nemažas buvęs, namų daugiau kaip žmonių! Prie kiekvieno namo buvę po šulinuką. Vieną dieną lauke labai gražu buvę, tik į vakarą niauktis pradėję. Po kiek laiko – po lašiuką, po lašiuką ir kaip iš kibiro bėgt pradėję. Pasibaigė ta liūtis, o šulinukai visi perpildyti – vanduo lauk bėga. Per daug vandens buvę, tad patvindę visą kaimą. Vėliau žmonės tą vietą Audruvės upeliu praminė.

Miglė Norušaitytė, 6a kl.

Sidabrinis žiedelis

Vieną labai gražią dieną ėjęs žmogelis palei upelį į mišką. Prisikirtęs malkų, grįžo prie upės ir pamatė sidabrinį žiedelį, visokiais raštais išraižytą. Parsinešęs namo, padovanojo žmonelei. O ta žmonelė pasigyrė visam kaimui. Visi pradėjo klausinėti žmogelio, kur tokį gražų žiedą atrado. Tas ir nemelavo, pasakė, kad rado prie upės. Nuo tos dienos visi tą upę pradėjo vadinti Sidabra.

Paola Valytė, 6a kl.

Alinos Jonaitienės piešinys

Veršių kaimas

Sykį buvo kaimas be pavadinimo. O vienas žmogus tame kaime augino labai labai daug veršių. Tie veršiai ganėsi aptvare. Žmogus, kuris juos augino, kartą pamiršo užrakinti vartelius ir nuėjo miegoti. Per naktį visi veršiai pabėgo ir ryte, kai kaimo gyventojai pabudo, visas kaimas buvo pilnas veršių! Nuo to laiko tas kaimas ir vadinamas Veršių kaimu.

Emilija Jarušauskaitė, 5a kl.

Jako kiškiai

Kadaise gyveno senis Jakas. Jis turėjo daug daug kiškių. Sugalvojo senis paleisti kiškučius, kad pasilakstytų. Kaip tarė, taip ir padarė. Jakas tik žvilgt į vieną pusę, žvilgt į kitą, o kiškių nebėr! Tada nusprendė eit ieškot savo augintinių. Ieškojo ieškojo, bet niekaip nerado. Pamatė visas kaimas, kad Jakas kiškius praganė, tai taip ir praminė kaimą Jakiškiais. Štai taip ir atsirado Jakiškių kaimo pavadinimas.

Eglė Paulikaitė, 5a kl.

Švėtės upė

Seniai seniai du keleiviai keliavo per užkeiktą mišką. Naktį tas miškas labai šviesdavo. Kad pereitų mišką, žmonės turėjo būti užsimerkę. Pirmas keleivis lengvai perėjo, bet antrasis netyčia įkrito į duobę ir atsimerkė. Staiga iš kažkur atsiradęs vanduo paskandino tą keleivį. Žmonės vėliau tą atsiradusią upę pavadino Švėte.

Jonas Savickis, 6b kl.

Sidabrė ir Sidabra

Seniai seniai ant kalno stovėjo sidabrinė pilis. Jos karalių vadino Sidabro karaliūnu.

Vieną dieną karaliui gimė dvynės dukterys. Vieną pavadino Sidabra, o kitą – Sidabre. Bet priešai keikė karalių, nenorėjo, kad jis būtų laimingas. Pilis buvo užpulta. Tada mirė visi karaliaus giminės, pats karaliūnas ir Sidabrė. Liko tik Sidabra, bet bėgdama nuo priešų ji nuskendo upelyje.

Žmonės, visa tai matę, vėliau piliakalnį pavadino Sidabre, o upelį – Sidabros vardu.

Justinas Muižys, 6b kl.

Bučiūnai

Kažkada viename kaime, kuris neturėjo pavadinimo, gyveno berniukas ir mergaitė. Jie labai mylėjo vienas kitą, bet tėvai neleido jiems draugauti. Kartą jie pamelavo tėvams, kad eina pasivaikščioti, o iš tikrųjų jie susitiko ir pasibučiavo. Tai pamatęs vienas kaimo gyventojas išplepėjo visam kaimui, ką matė. Gal nuo to laiko tas kaimas ir vadinasi Bučiūnai?

Atėnė Jeneliūnaitė, 5a kl.

Žvelgaičio kalnas

Labai seniai gyveno neturtingas jaunuolis, bet jis dėl to neliūdėjo, buvo laimingas žmogus. Gyveno jis netoli kalno. Kartą naktį eina jis pro tą kalną ir mato, kad kažkas virš jo žvilga. Pagalvojo, kad jam tik rodosi. Kitą dieną vėl grįždamas iš darbo naktį pamatė, kad ir vėl kažkas žvilga. Užlipęs ant to kalno viršaus pamatė ten pilną aukso skrynią. Kelis auksinius pinigus parsinešė namo, o skrynią pakasė po žemėm, nes buvo labai pavargęs ir nebūtų jos patempęs. Kitą dieną nuėjęs jaunuolis skrynios neberado. Kad atsimintų tą vietą ir ką joje rado, pavadino kalną Žvilgaičiu. Bėgant metams pavadinime buvo pakeista viena raidė ir dabar kalnas vadinasi Žvelgaičio kalnu.

Gal ir dabar, kai eisite naktį pro tą kalną, pamatysit ką nors žvilgant, bet nemanau, kad atrasite tą skrynią.

Justas Remeika, 6b kl.

Sidabra

Seniai seniai gyveno jaunas piemuo. Jis buvo vargšas, gyveno prie upelio ir ganė gyvulius. Kartą pro tą vietą jojo karalius, kuris buvo labai geras ir dosnus. Pamatęs, kaip piemuo gyvena, iškart panoro jam padėti. Sulaukęs nakties, karalius užkasė dešimt sidabrinių monetų prie upelio. Ryte atsikėlęs piemuo pamatė kažką spindint. Priėjo, prakasė žemę – ogi ten sidabrinės monetos! Bėga piemuo per kaimelį ir rėkia kaip įmanydamas:

- Prie upelio sidabro radau, sidabro!

Nuo tos dienos žmonės šį upelį praminė Sidabra.

Tėja Zigmantaitė, 5a kl.

Švitinys

Seniai seniai gyveno žilaplaukė senolė. Jos trobelė buvo pačioj miško glūdumoj. Senolės vienišą gyvenimą paįvairino jos rainas katinas. Katinuką vadino Petru.

Vieną juodą naktį Petras išbėgo laukan. Senolė ne iškart suprato, kad jos mylimas katinukas pabėgo. Praėjo pora dienų, senolė raudojo naktimis, o dieną verpė siūlų ritinį.

Vieną gūdžią naktį senoji išėjo katinuko ieškoti su ritiniu rankoje. Beieškodama ėmė ir pasiklydo girioje. Tik po kelių valandų surado kelią iš miško. Vaikščiodama po rugių lauką ir šaukdama Petriuką, ji surado upelį. Upelis tekėjo gražiai ir tyliai, jame buvo galima pamatyti ryškiai šviečiančią žuvį. Senolė pagalvojo, jei ji įmes į upelį savo siūlų ritinėlį, gal šviečianti žuvelė priims tai kaip atlygį ir padės surasti katinuką. Ir metė ritinį į vandenį. Vanduo visas sušvito, per visą upelį prabėgo ryški šviesa. Ir ji pajuto prie savo kojų švelnų kailiuką. Tada pasižiūrėjo žemyn ir pamatė savo Petriuką.

Senolė beregint jį čiupo į glėbį. Netoliese buvęs žmogus viską matė ir nubėgo kitiems papasakoti. Kaimo žmonės, išgirdę pasakojimą, nusprendė pavadinti upę Šviečiančiu ritiniu, bet metai bėgo ir pavadinimas kito, tik išlaikė savo kilmę.

Štai kaip kilo Švitinio pavadinimas.

Agnė Klimaitė, 7b kl.

Voverkis

Seniai seniai prie dar niekam nežinomos upės augo didžiulis ir galingas ąžuolas. Tame ąžuole gyveno voverių šeima. Ąžuolas kiekvienais metais duodavo voverėms tiek gilių, kad jos net netilpdavo voverių drėvėje. Taigi ąžuolas ne tik maitino voveres, bet jo gardžių riešutėlių likdavo ir šernams. O šernai buvo gardžiausias maistas žmonėms.

Kitą kartą pro ąžuolą jojo vienas ponas. Jis norėjo susimedžioti sau maisto. O kadangi šernai labai mėgsta giles, tai jis ten ir pasiliko, tykodamas šernų. Ponui ilgai laukti nereikėjo. Didelis ir riebus šernas atėjo vos spėjus įsikurti. Jau ruošėsi ponas šauti iš lanko, bet žvėrį išgąsdino krisdamos kelios gilės ir jis dingo už medžių. Dar ponulis kiek patykojo, nes galvojo, kad šernas grįš, bet šis negrįžo. Ponas pamatė tik kelias voveres, išlendančias iš drevės. Tada pastebėjo dar niekam nežinomą upelį ir pavadino jį Voverkiu. Taip ir atsirado upelio pavadinimas Voverkis. Ir dabar tokį upelio pavadinimą ir patį upelį žino visi.

Pijus Juočas, 7B

Mūša

Kartą vienos upės skirtinguose krantuose buvo du kaimai. Juos skyrė tik srauni upė. Toje upėje kas keturis mėnesius išplaukdavo daug brangenybių. Žmonės dėl jų dažnai pešdavosi, o kartais taikiai pasidalindavo. Kaimų vyriausieji buvo broliai. Jie vaikystėje dažnai pykdavosi ir planavo, kad įkurs skirtingus kaimus ir gyvens atskirai. Jų planai išsipildė.

Vieną kartą, kai brangenybės turėjo atplaukti, bet nepasirodė, broliai pradėjo pyktis. Vienas sakė, kad jo brolio kaimas naktį išėjo pasiimti visko sau, o kitas pagalvojo, kad jie pavėlavo susirinkti tas brangenybes. Jiedu ginčijosi apie dvi valandas, kol nusprendė, kad tarp kaimų įvyks mūšis. Pralaimėjęs kaimas turės atiduoti viską, ką turi. Tik broliai nežinojo, kaip persikelti į priešingus upės krantus. Jiedu nusprendė nukirsti medį ir padėti jo rąstą ant krantų. Taip ir padarė.

Prasidėjus mūšiui, žmonės pradėjo eiti rąstu. Vieni krito į vandenį, kiti spėjo pereiti į krantą. Kai gyventojai bandė grįžti į savo būstus, sukilo stiprus vėjas ir nubloškė visus, įskaitant ir brolius, į vandenį.

Po daugelio metų pro upę ėjo keliautojai ir pamatė daug išmėtytų medinių ginklų, plaktukų. Keliautojai suprato, kad čia vyko mūšis. Pamatę rąstą suprato, kad jie bandė pereiti per upę. O pačią upę nusprendė pavadinti Mūša, nuo žodžio mūšis.

Dovydas Petryla, 7b kl

Kriukai

Seniai seniai vienoje gyvenvietėje gyveno dėdė Jonas. Tas dėdė turėjo vaiką vardu Petras.

Vieną dieną tas Jonas pasiuntė Petriuką ganyti kriuksių.

Berniukas išvedė kiaules į pievą. Pats atsigulė prie medžio ir guli. Išsitraukė dūdelę ir groja. Ta dainelė, kurią Petriukas grojo, nepatiko kiaulėms. Dėdė Jonas, išėjęs į lauką, mato, kad kiaulės išsilakstė. Ėmė garsiai šaukti:

– Palaukit, palaukit, kriuksiai, palaukit!

Ir nuo to karto žmonės tą kaimą praminė Kriukais. Taip ir atsirado kaimo pavadinimas Kriukai.

Džiugas Kremenskas, 5b kl.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" balandžio 24 d.