Šių dienų Kiaušinių kalnelis be velykautojų

Lina RUDNICKIENĖ

Retas kuris skaistgirietis ar apylinkių gyventojas šiandien gali pasakyti, kad už Vilkijos upelio dešinėje, maždaug už nepilno kilometro nuo kelio Joniškis – Žagarė besama respublikinės reikšmės archeologijos paminklo – Kiaušinių kalnelio, ant kurio prieš kelis šimtus metų, kaip teigiama, vietovių gyventojai per Velykas ridendavo kiaušinius, pasakodavo sakmes. Sakrali, bet paslaptinga vieta. Nes senovės žmonės šiose vietose girdėdavę kalbant paukščius, regėdavo į vežimo ratus įsisukančias degančias žvakes.

Kiaušinkalnyje nei ariama, nei sėjama

Šiandieninis Kiaušinkalnio savininkas – Anicetas Simonavičius, susigrąžinęs tėvo turėtą 10 ha žemės sklypą. Netoliese buvęs ir Simonavičių vienkiemis.

– Kai ėmiau lankyti Skaistgirio mokylą, tai su istorijos mokytoju Budraičiu, kuris buvo įkūręs jaunųjų istorikų būrelį, čia ateidavom. Ypač po lietaus daug visokių radinių rasdavome – ietigalių, segių, apyrankių. Nešdavome į mokyklą, kur buvo įkurtas muziejus. Ateidavom čia ir vieni. Ypač sovietinių laikų pradžioje – traktoriais viską arė, sėjo, nežiūrėjo – tai visko išardavo, net žmonių kaulų. Paimdavo į rankas ir tie kaulai subyrėdavo, – pasakoja šiandien skaistgirietis Anicetas Simonavičius.

36 arų kalvelės savininkas ir sargas – savo tėvo turėtą žemę susigrąžinęs Anicetas Simonavičius

Nors Kiaušinių kalnelis istorikų ir archeologų žvalgytas ir sovietiniais laikais, tačiau, pasak A. Simonavičiaus, per klaidą kaip saugotina buvo pažymėta ne ta vieta – kiek atokiau. Susigriebta tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nebejudinti maždaug 38 arų ploto kalvelės, uždrausta tik po 1995-ųjų archeologinių tyrinėjimų. Vieta paženklinta, sudarytas planas, kurį turi ir susigrąžinto žemės sklypo šiandieninis savininkas, jo priedermė šios vietos neliesti, tik šienauti.

– Kai čia archeologqai paskutinį kartą dirbo, tai buvau atėjęs, mačiau iškastą kokių 6 metrų ilgio ir kokių 3-jų metrų pločio duobę. Negilią – kokių 50–60 cm. Tai viename duobės kampe nieko nebuvo, o kitame – žmogus prie žmogaus. Vieni kaulai. Pagal istorikus, kai kurie radiniai yra net V–IX amžiaus, galėjo būti baltų laidojimo vieta, mat randama ne tik žmonių kaulų, bet ir to laikmečio įkapių, – pasakoja Anicetas Simonavičius.

Į šiaurės rytus nuo Kiaušinių kalnelio plyti kita kalvelė – 1902 metais ant jų kūrėsi iš sodžiaus į vienkiemius išsivaikščiojusio Budraičių kaimo žmonės. Ten stovėjusi ir Aniceto tėvų sodyba, kurioje pats gimė, augo. Kai kurie istorikai, kaip J. Šliavas, spėja, kad būtent ten ir galėjusi būti senovės gyvenvietė, o Kiaušinkalnis – gyvenvietės kapinių vieta.

– Mano atminime ant to Kiaušinių kalnelio niekas velykinių margučių neberidendavo, tik savuose kiemuose. Tokių atsiminimų nesu girdėjęs ir iš tėvų. Tai buvo labai seniai, kai čia, jei tikėti, buvusi baltų gyvenvietė, – pasakoja Anicetas Simonavičius.

Legenda apie be nosies rastą žmogų

Skaistgirietė Ona Strakšienė – viena iš buvusių senųjų Budraičių kaimo gyventojų. Anapus, važiuojant ant Žagarės, Vilkijos dešinėjke buvusi Ginkų sodyba, kurioje kartu su Onute užaugo penki broliai ir dar dvi seserys.

Onutė, nors ir užaugo kitoje kelio nuo Kiaušinkalnio pusėje, bet tokios kalvelės negirdėjusi. Užtat žino Benoskalnį, kuris plytėjęs prie pat pagrindinio kelio. Onutės tėtis anksti, 1948-ųjų kovą, mirė, nebebuvo, ko paklausti, kodėl tą kalvelę visi Benoskalniu vadindavo. Bet iš senų žmonių moteris teigia girdėjusi, kad būtent čia senais laikais žmonės rado negyvą žmogų be nosies – taip tą vietą ir pavadinę.

– Kolūkio laikais tos kalvelės nelikę – greičiau loma, – pasakoja Ona Strakšienė.

Jai antrina ir 78-uosius skaičiuojantis Anicetas Simonavičius, gerai atmenantis, kad nuo Benoskalnio žmonės su arkliais gabendavo smėlį. „Kaip sakydavo žmonės, į „drangas“ tą smėlį pildavo ir veždavo ant kelių. Ar tai normas – tiek ir tiek smėlio atvežti keliams statyti – gaudavo, ar ką… Užtat dabar lygu, nebėra Benoskalnio,“ – pasakoja Budraičių kaimo vienkiemyje užaugęs A. Simonavičius.

Tarp Benoskalnio ir Kiaušinkalnio buvusi ir Žatkevičių sodyba. Pakanalėje tarp beržų ir šimtamečio ąžuolo ir šį pavasarį žalius lapelius tebesprogdina senovinis agrasto krūmas – kadaise buvusios sodybos sodo prisiminimas. Žatkevičių palikuonis į augančio beržo kamieną įkėlė medinę Marijos statulėlę.

– Šio lauko kampe buvo daugiau medžių. Čia vykdavo gegužinės. Pats esu buvęs – mažą mama buvo atsivedusi, – pasakoja A. Simonavičius, kilęs iš beišsivaikščiojančio Budraičių kaimo.

Kaimo gyventojai nebuvo abejingi

Ona Strakšienė, pasakodama savo šeimos istoriją, teigia, kad jos tėvelis Marcijonas Ginkus, gimęs 1876 metais, buvo Lietuvos šaulių sąjungos Skaistgirio būrio narys, 1921 m. liepos 20 d. buvo išrinktas viršaičio pavaduotoju. Su pirma žmona auginęs penkis vaikus, ne dėl uždarbio – greičiau dėl politikos – buvo priverstas kuriam laikui emigruoti į Ameriką. Likusi žmona su vaikais suvargo, o M. Ginkui grįžus iš už Atlanto, netrukus ir mirė. M. Ginkus veėdė savo ūkio samdinę, 30 metų jaunesnę Domicelę Latonaitę, su kuria susilaukė dar aštuonių vaikų – tarp jų ir Onutės.

Budraičių kaime buvo ir daugiau kaimo vyrų, aktyvių visuomenininkų. 1905 m. rugsėjo 15 d. Naujojoje Žagarėje vykusioje sueigoje išrinkti 5 delegatai į Vilniaus Seimą – tarp jų ūkininkai delegavo Steponą Dantą iš Budraičių. Jis aktyviai dalyvavo Seimo posėdžiuose, sakė kalbas, rengė rezoliucijų projektus. Delegatams grįžus iš Seimo suvažiavimo, prie valsčiaus vyko mitingas ir visuotinė sueiga, žmonės atsivarė žandarą, policijos šimtininką, akcizininką, juos nuginklavo ir privertė raštu atsisakyti pareigų. Tarp sueigos vadovų buvo ir Stanislovas Danta iš Budraičių, išrinktas viršaičiu. Tačiau naujoji valdžia teišsilaikė apie tris savaites – prieš Kalėdas Žagarę užėmus baudžiamajam būriui, prasidėjo areštai, tad S. Danta irgi emigravo į Ameriką.

Aniceto Simonavičiaus tėtis Kostas buvo ne tik Lietuvos šaulių sąjungos Skaistgirio būrio, bet ir Lietuvos aktyvistų fronto pirmosios organizacijos, veikusios 1940-41 metais dėl bendro tikslo – nepriklausomybės atkūrimo, narys. Dėl tokios visuomenininės veiklos 1948 m. suimtas ir karo tribunolo nuteistas 25 metams lagerio – kalintas Vorkutoje, Komijoje, Dubrovlage, Mordovijoje. Tačiau iš lagerio paleistas po aštuonerių metų, į kaimą grįžo 1956 m.

Istorija nuo 1601-ųjų

Budraičių kaimas pirmą kartą Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje įrašytas 1601 metais. Remiantis monografija „Skaistgirys“, kaimo gyventojai dalyvavo 1769 metų sukilime, 1901 m. susekta slapta veikusi lietuviška mokykla. Budraičiai labiausiai klestėjo 1866-aisiais, kai kaime gyveno 200 gyventojų. Ne ką mažiau gyventojų kaime būta ir 1959-aisiais – 168, o 2011 metais, paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, Budraičiuose begyvena 15 gyventojų.

Šiandien nevietiniam sunku rasti kaimo pradžią ir pabaigą. Kaimo sodybos šliete prisišliejusios prie Skaistgirio miestelio – nežinantis neatskirs, kuri sodyba priklauso Skaistgiriui, kuri jau Budraičiams.

– O seniau, po to, kai kaimas išsivaikščiojo į vienkiemius, buvo net trys „ulyčios“ abiejose Vilkijos upės pusėse, – aiškina Ona Ginkutė–Strakšienė.

Jai antrindamas A. Simonavičius vardina vienoje iš gatvių buvusius Butaučių, Baltrušaičių, Adomaičių, Dijokų, Sargiūnų, Šlipaičių ir jų, Simonavičių, vienkiemius.

Dabar iš tų trijų likusi tik viena vienintelė, kurioje kur ne kur rusena gyvybė.

– Aš tai savo atminime prisimenu kaime buvus 35 sodybas. Tik dvejose sodybose neaugo vaikai, o visose kitose pilna. Draugiški žmonės. Per Atvelykį vaikai susibėgdavom, susinešdavom kas penkis, o kas ir 10 kiaušinių. Būdavo padirbti tokie loveliai – ridendavo vienas, paskui jį savo kiauįšinį paleisdavo kitas. Ką numušo, tas jau laikytas pralaimėjusiu, – savo laimingos vaikystės metus prisimena Ona Ginkutė–Strakšienė.

Būtent ši moteris 1996 metais surinko kiek įmanoma išsibarsčiusius Budraičių kaimo žmones, surinko jų aukas – taip liepos 20-ąją atstatė senojo Budraičių sodžiaus kryžių, rymantį prie pagrindinio kelio į Žagarę Skaistgirio pakraštyje.

Pasak moters, 1902 metais gyventojai prieš išsikeldami į vienkiemius sodžiaus atminimui čia buvo pastatę medinį kryžių. Bet tas laikui bėgant sutręšo, sunyko. Ne kartą teko keisti nauju. 1996-aisiais Budraičių kaimo žmonės ar iš čia kilę nutarė pastatyti betoninį, amžiną. Kaip tarė, taip ir padarė. Prie jo įsiamžino į susitikimą suėję, suvažiavę kaimo vaikai.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" balandžio 20 d.