Ropininkuose augo ne ropės, o javai

Janina ŠAPARNIENĖ

Tarp dirbamų laukų ir miškelių įsikūrusiuose Ropininkuose šiuo metu gyvenamos bėra dvi sodybos. Dar vienos teritorijoje ūžia staklės – senųjų gyventojų anūkas čia įkūrė savo verslą. Tarpukariu Ropininkai buvo vienkiemių kaimas, gyvenamas darbščių ūkininkų. Spėjama, kad kaimo pavadinimas – tik atsitiktinumas. Nes derlingose žemėse niekas ropių neaugino – sėjo javus.

Tėviškę saugo ūkininko dukra

Palei melioracijos grioviu paverstą Kirienos upeliuką keliukas veda į seną sodybą. 2001-aisiais vienuolika žmonių skaičiavusiame kaime dabar gyvybė berusena tik trijose sodybose.

Iš už senų, jau apgriuvusių ūkinių pastatų išeina garbaus amžiaus vienkiemio šeimininkė Stanislava Tautvaišaitė. Svečius nuramina nebijoti, kad į klešnę įsisegs jos palydovai, aplink laigantys šunys. Dar daugiau keturkojų amsi prie būdų ties kiekvienu sodybos pastatu – senjoros namų apsauga ir "signalizacija".

Septyniasdešimt devintuosius baigianti Stanislava labiausiai laukia, kad sušiltų oras. Tuomet imsis pavasarinio sodybos aplinkos tvarkymo. Vienai gyvenančiai moteriai darbų kieme niekada netrūksta. O rūpesčio dar reikia ir karvutei, ir ožkoms – S. Tautvaišaitė neįsivaizduoja, kaip galima gyvenant kaime neauginti gyvulių. Arba nesodinti daržo, kuomet žemė jam – čia pat po langais, ranka pasiekiama.

Stanislava – tarpukario Lietuvos ūkininko Stanislovo Tautvaišo dukra. Į Ropininkus našlys Stanislovas atėjo, palaidojęs gimdymo metu mirusią pirmąją žmoną bei neišgyvenusius dvynukus sūnus. S. Tautvaišas 1926-aisiais tapo užkuriu. Bet jaunikio būta ne beturčio: atsinešė kaip "pasogą" pinigų ir išpirko uošvių ūkį. O Lietuvoje prasidėjus žemės reformai, ėmėsi kurtis vienkiemyje prie Kirienos. Apie 1926 ar 1927 metus sodyboje jau stovėjo mūrinis ūkininko namas, molinis tvartas, kiti ūkiniai pastatai. S. Tauvaišas naujojoje sodyboje pasodino kaštonų, užveisė sodą.

Stanislava Tautvaišaitė visą gyvenimą skyrė tėviškei

Medžio darbus mokėjęs Stanislovas savo rankomis pasistatė daržinę, pasidarydavo kubilų, kitų ūkyje reikalingų daiktų. Šeima dirbo trisdešimt tris su puse hektaro derlingos žemės.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gimė vienintelė ūkininko dukra Staselė.

Didžiosios karo negandos Ropininkus aplenkė. Bet neaplenkė pokario repesijos – stambesnieji, visuomeniškai aktyvūs kaimo ūkininkai buvo ištremti su šeimomis į Sibirą. Iš žmonių atimta žemė, gyvuliai, o gaspadoriai paversti samdiniais savo namuose.

Į Tautvaišų tvartą sovietinė valdžia suvarė ištremtųjų ropininkiečių karves – pirmuosius kuriamo kolūkio gyvulius. Stanislovui teko jas kurį laiką šerti.

Staselės vaikystė baigėsi, kai 1955-aisiais mirė mama. Mergaitei teko mesti nebaigtą mokyklą ir tapti namų šeimininke. Taip pat – dirbti kolūkyje. Po kelerių metų Stanislava nusipirko sudominusią siuvimo pradžiamokslio knygą. Iš jos mokėsi pasidaryti būsimo siuvinio brėžinius, kitų subtilybių. Siuvimo mašiną tėtis buvo nupirkęs dar prieš karą.

Įgudusi Stanislava po kurio laiko jau pasisiūdindavo suknelių sau, sulaukdavo ir užsakymų iš kaimynių. Prie siuvimo mašinos ji galėdavo sėsti nebent vakarais, dažniausiai žiemą, kai sumažėdavo darbų kolūkio laukininkystės darbininkams.

S. Tautvaišaitė tėviškėje liko visam gyvenimui. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, susigrąžino tėvo žemę, pastatus. Žemę nuomoja ūkininkui. Nors galėtų įsikurti kur mieste, gyventi lengviau ir patogiau – senjora nė nėsvarsto palikti gimtąjį vienkiemį.

Didžiausia vertybė – darbštumas

Kitame Ropininkų gale – erdvi Eugenijaus Karkliaus sodyba. Po jos medžiais stovi ir šiuolaikiškas namas, ir daugiau nei prieš aštuoniasdešimt metų statyta troba. Eugenijus – jau trečiasis šio vienkiemio šeimininkas iš Karklių giminės.

Jo senelis Rapolas Karklius kilęs iš Kurmaičių. Ropininkuose, anuomet dar įprastame to laiko kaime, kur – troba prie trobos, Rapolas atsirado XIX amžiaus pabaigoje. Vieną iš tokių trobų, ilgą, medinę, dviejų galų, ir nusipirko R. Karklius. Didelių namų reikėjo – sodietis susilaukė dvylikos vaikų. Nors ketvertas iš jų mirė maži, prie stalo sėsdavo (skaičiuojant su tėvais) dešimt šeimos narių.

Toje medinėje troboje pasaulį 1904-aisiais išvydo Eugenijaus tėvas Motiejus Karklius. Senelio namą, jau visai seną, sutręšusiais rąstais, dar teko pamatyti ir Eugenijui.

Nepriklausomybę išsikovojusioje Lietuvoje pradėjus žemės reformą, senelis Rapolas buvo vienas iš tų, kurie negaišuodami ėmė kurtis vienkiemiuose. Į ką tik pasistatytą namą gausi šeima persikėlė jau apie 1927-uosius.

"Senelis suprato valdžios norą padaryti, kad būtų paprasčiau ūkininkauti, kad dirbami laukai būtų ten, kur gyvena šeimininkas", – mano E. Karklius.

Ūkio įpėdiniu R. Karklius pasirinko Motiejų. Pagal ano meto papročius paveldėtojas privalėjo atiduoti dalis kitiems broliams bei seserims. Eugenijaus žiniomis, tėvas deramai pasirūpino visais. Vienam iš brolių atiduota dvi dešimtys hektarų žemės, gyvulių, padargų. Kitiems buvo skirti pinigai, padėta įsikurti.

Apie trisdešimt šešis hektarus laukų dirbęs M. Karklius ūkininkavo pagal pažangias tarpukario technologijas, nevengė visuomeninės veiklos, buvo Joniškio pieninės valdybos narys.

Pokariu, 1951-aisiais, Karkliai buvo ištremti į Nalobiną Krasnojarsko krašte. Iš tremties šeima grįžo 1958-aisiais.

Tėvą Eugenijus prisimena kaip sąmojingą, šviesaus proto, žemės žmogų, ypač vertinusį teisingumą bei darbštumą. "Ar paprasta diena, ar savaitgalis – privalėjome kilti iš lovų aštuntą ryto. Tėvas kiekvienam skirdavo darbus, turėjome ir nuolatinių pareigų. Mus mokė visų ūkio darbų. Vis prisimenu, kaip mažam nesisekdavo suvaldyti įduoto dalgio – smeigdavau ir smeigdavau į žemę."

Prasidėjus melioracijai ir vienkiemių naikinimui, Ropininkų gyventojus buvo sumanyta perkelti į netolimus Kirnaičius. Žmones valdininkai viliojo nemenkomis kompensacijomis. Ne vieną ir suviliojo. Už didelį vienkiemį, ūkio pastatus, sodą M. Karkliui buvo pasiūlyta sumokėti penkis tūkstančius rublių. Už tokią solidžią sumą anuomet galėjai pasistatyti namą ir dar būtų pinigų likę. Bet Motiejus gundytojams atsikirtęs: neviliokit, čia gimiau – čia noriu ir mirti...

Šimtamečiai paminklai

S. Tautvaišaitė ir E. Karklius minėjo anksčiau Ropininkuose gyvenusias ūkininkų šeimas: Kazimieraičiai, Steponaičiai, Kereliai, Kunkuliai, Misiai... Jau sovietmečiu kaime, buvusioje fermos viralinėje, buvo apgyvendinti senukai Kazimiera ir Ipolitas Janciai. Ūkininkas Jonas Stočkus tarpukariu garsėjęs kaip geras kalvis.

Keliukas pro Karklių vienkiemį veda į čia pat esančias Ropininkų kapinaites, veikiančias jau antrą šimtmetį. Ant kapinaičių pakraštyje stovinčio senutėlio kryžiaus iš akmens ir metalo vargiai įmanoma įskaityti rašmenis lenkiškomis raidėmis. Aiški tik laidojimo data – 1901-ieji metai. O jau minėtas Ropininkų kalvis J. Stočkus nusikalė sau kone amžiną paminklą: apie 1938-uosius padarė naujus metalinius kapinaičių vartus. Ir ant vieno jų skersinio išraižė savo vardą bei pavardę.

Legendos iš praeities

Eugenijui tėvelis yra pasakojęs, kad Ropininkų kapinaitės galbūt senesnės, nei pats kaimas. Atsiradusios jos Rusijos ir Švedijos karo metu: švedų kareiviai čia laidodavę žuvusius kovos draugus. Jie ir neaukštą kalnelį supylę. Vėliau toje pačioje vietoje pradėję mirusiuosius laidoti sodiečiai, kapinaites aptvėrę.

E. Karklius matė akmenį, kuriame iškalta data – 1825, galbūt žyminti, kada kapinaitės imtos tvarkyti. O kad toje vietoje laidota daugybę metų, liudija kasant naujas duobes vis pasirodantys žmonių kaulai.

Už kapinių iki šiol tebėra labai vandeningas šaltinis. Net sausomis vasaromis, kaip išdžiūdavo visi apylinkių šuliniai, jame vandens netrūkdavo. Kolūkių laikais iš šaltinio semti vandenį atvažiuodavo arklio traukiamu "bosu". "Tėvelis yra pasakojęs, kad to šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių: juo plaunat akis, pagerėja regėjimas", – sakė E. Karklius.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" kovo 23 d.