Nepriklausomybės paminklui Joniškyje – 90

"Sidabrės" inf.

Sekmadienį sukako lygiai 90 metų no svarbaus įvykio mūsų mieste, kai 1928 metų lapkričio 18-ąją iškilmingai, dalyvaujant p[ačiam Prezidentui Antanui Smetonai, Joniškyje atidengtas Lietuvos nepriklausomybės arba žuvusiems už laisvę paminklas.

Jau sekančią dieną, lapkričio 19ąją, štai ką apie šias iškilmes rašė to metu laikraštis „Lietuvos aidas“. Kviečiame ir savo skaitytojus istorinio laikraščio publikacijos dėka persikelti į tuos svarbius 1928-ųjų lapkričio 18-osios įvykius mūsų mieste.

***

„Pilkas rudens sekmadienio (lapkričio 18-oji – Redakcijos pastaba) rytas aušta. 7 val. Kauno stoties perone stovi išrikiuota garbės kuopa. Visas būrys įvairių laipsnių Kauno įgulos karininkų. Stotyje ministeris pirmininkas profesorius Voldemaras, žemės ūkio ministras p. Aleksa, teisingumo ministeris A. Žilinskas, valstybės kontrolierius p. Matulaitis, daug aukštų valdininkų ir visuomenės atstovų. Nepaisydami ankstaus laiko jie susirinko Kauno stotin palydėti mylimo mūsų tautos Vado Respublikos Prezidento Antano Smetonos. Skirtu laiku atvažiuoja ir pats Prezidentas, lydimas gen. štab. pulk. Plechavičiaus. Specialus traukinys į Joniškį paruošas. Pradėjo lynoti. Karo orkestras groja sutikimo maršą. Respublikos Prezidentas pasisveikina su garbės kuopa, sėda į traukinį ir tuojau važiuojame. Prezidentą į Joniškį lydi gen. št. pulk. Plechavičius, gen. Glovackis ir dar keletas kitų aukštųjų karininkų ir valdininkų. Pakelėje į Joniškį traukinys trumpai sustoja Šiauliuose ir Radvilišky, kur važiuojantį valstybės Vadą pasveikina Šiaulių burmistras p. Sondeckis Šiaulių miesto ir organizacijų vardu ir Radviliškio vidurinės mokyklos direktorius p. Namikas. Geležinkelių kuopa Radvilišky p. Prezidentui atidavė karišką pagarbą.

Pusiau vienuoliktą valandą traukinys atvažiavo į Joniškį. Stoty Prezidentą sutiko karo ir civilinės valdžios atstovai, garbės kuopa ir šauliai bei Joniškio paminklo statymo komiteto pirmininkas p. Zaleskis. Raiti šauliai, po trumpo užkandžio stoties bufete, p. Prezidentą palydėjo į Joniškį, į kurį iš stoties yra apie pusantro kilometro kelio.

Joniškio aikštėje, esant kaip tyčia saulėtam orui, Prezidentą sutiko didelės žmonių minios su šaulių, savanorių, pavasarininkų ir moterų katalikių organizacijomis priešakyje. Pasisveikinęs su organizacijomis, p. Prezidentas nuvyko į bažnyčią, prie kurios durų jį pasitiko vietos klebonas kan. Korzonas, kuris ir nuvedė aukštą svečią specialiai prie altoriaus paruoštą kėdę. Paskui Prezidentą pas altorių rezervuotose vietose susėda ir jo palydovai, daugiausia karininkai.

Per mišias kan. Korzonas pasakė tai dienai pritaikytą pamokslą, ypač pabrėždamas tėvynės meilės reikšmę ir išreikšdamas džiaugsmo, kad toks aukštas svečias kaip Respublikos Prezidentas, aplankė Joniškio bažnyčią.

Po pamaldų buvo atidengtas ir pašventintas paminklas.

Paminklas

Joniškiečių pastatytas paminklas žuvusiems yra gana originalus ir gražus. Tai išgaubtas aukštas akmeninis stulpas, kurio priešakinėje pusėje, viršuje yra Vytis, viduryje paprastas kryžius ir apačioje – Vyties kryžius. Ant paminklo padėtas toks užrašas: „1918-1928. Garbė Jums, Didvyriai, kurie atvedėt tautą į laisvę ir nepriklausomą gyvenimą.

Jūsų darbai tebūnie mums pavyzdžiu ir stiprybe.

Žuvusiems tebūnie lengva Lietuvos žemelė ir amžiną atilsį tesuteikia jiems Viešpats.“

Atidengus paminklą, garbės kuopa šovė saliutą, patrankos šovinys sutrenkė orą, orkestras grojo tautos himną ir maldą už žuvusius. Paminklą pašventinęs kan. Korzonas pasakė pamokslą, kuriame tarp kitko savo ir savo parapijos vardu į iškilmę atsilankiusį Respublikos Prezidentą ir prašė, kad vyriausybė, kad pats Respublikos Prezidentas nukentėjusiems joniškiečiams parodytų savo tėvišką širdį, ir varge juos sušelptų.

Respublikos Prezidentas savo kalboje prie atidengto paminklo atsakė ir į joniškiečiams šiemet taip skaudų ir rūpimą klausimą dėl pagalbos nuo nederliaus nukentėjusiems.

„Aš labai gerai suprantu, – kalbėjo p. Prezidentas, – kad pataikiau į liūdną šio Lietuvos duonos aruodo būklę, kurį ištiko dėl blogų šių metų orų. Į Joniškį aš atvykau ne tik šia gražia iškilme pasidžiaugti, – aš atvykau ir jūsų padrąsinti: nebijokite ir nenusiminkite, – tėvynė jus sušelps, neduos jums skursti. Vyriausybė jūsų nelaimėmis yra labai susirūpinusi. Ji turi išdirbusi planą, kaip jums padėti. Valstybės sąmatoje numatėme keliolika milijonų litų, kuriais jums bus galima padėti. Neliksite be sėklų ir pašaro. Jūsų derlinga žemė turi būti apsėta. Jūsų pagalbai skirtieji milijonai ateis jums per žemės banką ir Lietuvos banką, per jūsų ūkiškas organizacijas.

Juk 1918, 19 ir 20 metai buvo tikrai sunkūs. Tada buvo juk sunkiau, negu dabar. Nors laukuose ir užaugdavo, bet maistą atimdavo ir svetimi, ir žmonės tik šiaip taip nuo bado gynėsi. Nebuvo nė aprėdalo. Bet štai tie sunkūs metai praėjo, jūs prasisiekėte, prakutote. Dievas laimino jūsų darbštumą. Šiemet nuo nelaimės ne jūs vieni kenčiate. Ta nelaimė dar skaudžiau aplankė mūsų kaimynus latvius. Lietuvoje ji palyginti tik mažesnius plotus pasiekė. Kiti Lietuvos kraštai, ypač Suvalkioja šiemet džiaugiasi geru derlium. Jie galės ištiesti jums pagalbos ranką.

Bet iš kitos pusės yra ir mūsų pačių kaltės, jei šiemet šį derlingiausią Lietuvos kraštą lietūs prigirdė. Važiuodamas per šį kraštą stebiesi, kad čia nėra griovių, kodėl lygūs laukai nenusausinami. Todėl ateity būkime atsargesni ir savo pajėgomis rūpinkimės laukų nusausinimu. Tegu šių metų nelaimė palieka skaudi pamoka. Mokykimės ir dirbkime, jei dirbsime, tai ir Dievas padės, mūsų darbus palaimins. Jūs turite vilčių nugalėti visus sunkumus ir kilti aukštyn, kilti ūkiškai ir kultūriškai. Ir aš linkiu jums, kad jūsų visos viltys išsipildytų, nes mūsų viltys ir troškimai drauge yra vyriausybės viltys ir troškimai, yra tai visos Lietuvos norai. Dirbdami daug, būdami vieningi, drausmingi ir gerai susiklausydami mes galime greitai pakilti ir mūsų tėvynę gana greitai į šviesią ateitį išvesti. Tad valio mūsų mylimai Lietuvai, valio mūsų brangiai tėvynei“.

Šiais žodžiais Respublikos Prezidentas tikrai tėviškai paguodė ir nuramino joniškiečius. Jie paliko ramūs, nes pats valstybės Galva tėvynės vardu prižadėjo, kad jie bus nuo bado ir skurdo ginami.

Po paminklo atidengimo iškilmių p. Prezidentas aplankė vietinį veikėją dr. Vaitiekūną, apsilankė vietos šaulių pietuose. Per pietus ūkininkų salėje Respublikos Prezidentas gausingai susirinkusiems dalyviams pasakė dar gražią kalbą apie Lietuvos vidaus ir tarptautinę būklę, sustiprino joniškiečių viltis. Pritemus, joniškiečių rankomis išneštas į automobilį, apleido iliuminuotą ir gyvybe ūžiantį Joniškį. Pusiau devintą valandą vakare Kauno stoty grįžusį Prezidentą vėl pasitiko ministeris pirmininkas prof. Voldemaras, gen. Daukantas su daugybe karininkų ir nemaža civilių asmenų.

„Dabar jau nėra pasaulyj jėgos, kuri nepriklausomą Lietuvą galėtų išbraukti iš Europos valstybių žemėlapio, nes mūsų tauta jau valstybiškai gerokai yra susipratusi, jos karžygių darbai yra įvertinami. Smagu buvo girdėti, kaip į Respublikos Prezidento itin pabrėžtą vienybės reikalingumą Joniškio paminklo komiteto vardu buvo pareikšta, kad pats paminklo statymo darbas nebuvo sunkus, nes, nepaisant net blogų metų, visi prie jo mielai dėjosi, visi jį rėmė. Vadinasi, vienybės ir tautos reikalų supratimas mūsų tautiečiuose kyla. Vienybė reiškiasi tuose darbuose, kurie visai tautai turi lygios reikšmės.“ ***

Paminklai yra vienybės simboliai. Tai 90 metų senumo Lietuvos Prezidento A. Smetonos žodžiai. Tikrai, jie mus vienija, arba jungia su brangiais mūsų mirusiais, su praeitimi. Pro juos eidamas kiekvienas savo dvasioje susikaupia ir apie savo darbus pagalvoja.

Už archyvinį 1928 m. lapkričio 19 d. laikraštį „Lietuvos aidas“ ir istorines Joniškio nepriklausomybės paminklo nuotraukas dėkojame Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus darbuotojams

Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus archyvuose saugoma 1928 metų gegužės 15 d. K. Berzino daryta fotografija iš kertinio akmens būsimo paminklo statybai pašventinimo ceremonijos

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" lapkričio 21 d.