Kaimo šviesa driekiasi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų (II dalis)

Lina RUDNICKIENĖ

Protėvių atminimo sergėtojai

Kaimo gale stovi Vilbrantų gyvenimas. Seniūnija praėjusiais metais šeimininkus pagerbė už puoselėjamą tvarką ir grožį. Čia su šeima gyvenantis Eugenijus Ramutis – kaimo senbuvių Žigulių anūkas. Stiprūs ūkininkai, turėję 24 ha žemės ir net kuliamąją, užaugino sūnų ir keturias dukteris – tarp jų ir Eugenijaus mama Julija, išleista į mokslus, tapusi mokytoja.

Seniausias sodybos statinys – 1877 metais statyta klėtis

– Senoji senelių troba buvo kitapus kelio, kur dabar likusi tik klėtis ir senasis šulinys. Dar liepų gojelis, senelio sodintas, ne vieną šimtmetį skaičiuojantys ąžuolai. O buvo dar jauja, klojimas, du tvartai. Naują namą, kuriame ir dabar gyvename, senelis pastatė 1936-aisiais. Turėjo dar statyti ir gonkus, bet darbus nutraukė karas. Tada ir mano mama, mokytojavusi tuomet netoli Meškuičių, Gavinaičiuose, su tėčiu grįžo į Buivydžius, dar kurį laiką mokytojavo Valiūnų mokykloje, – šeimos istoriją pasakoja E. R. Vilbrantas.

Karo mėsmalė neaplenkė ir Žigulių šeimos. Dėdę Joną, sekmadienį išėjusį į Joniškį, suėmė vokiečiai – apsupo Joniškio bažnyčią ir gaudė jaunus vyrus, sodino į sunkvežimį ir išvežė Šiaulių krytimi. Sakė, išvežė į Vokietiją darbams, o atsidūrė Norvegijoje – statyti vokiečiams aerodromus. Po karo Jonas namo į Buivydžius nebegrįžo, apsistojo Anglijoje ir tik du kartus buvo grįžęs apsilankyti. Nepriklausomos Lietuvos taip ir nesulaukė.

1953-aisiais į aukštąjį amžinybės kalnelį iškeliavo senasis Žigulis, o 1961-aisiais – ir Žigulienė, o 1964-aisiais, teturėdama 59 metus, mirė ir Eugenijaus mama.

Eugenijaus atminime daug kas pasikeitė Buivydžiuose. Neliko špinkynės (ten gyvenę Špinkai) vienkiemio, kurį laiką ten buvus Buivydžių mokykla, į ją eidavo ir pats Eugenijus. Tos sodybos – nė žymės, tik keli medžiai likę. Ištuštėjusi ir prie tvenkinio esanti Švegždynė (čia gyvenę trys seserys Švegždaitės – Frozina, Barbora, Julė – 1951 metų spalio 2 dieną ištremtos į Krasnojarską) , tik nuo metų naštos po kiečiais slepiasi ir prie žemės lenkiasi paskutiniai stambių ūkininkų molinio tvarto likučiai.

Paskutinis senojo kaimo atstovas

Bronislovas Stankaitis – paskutinis senojo kaimo atstovas. 89-uosius einantis vyras sako pats neatmenantis, bet tėvai sakydavę, kad jų sodyba buvusi kažkur kaimo viduryje. 1924 metais kaimo žmonės ėmė skirstytis į vienkiemius. Bronislovo tėvas irgi pasistatęs naujus trobesius atokiau nuo kaimo, šalia Švegždų. Čia šeima persikėlė, kai Bronislovas dar į mokyklą neėjęs. Iki šiol dienas ir leidžia vienturtis buvusių ūkininkų sūnus – per savo gyvenimą niekur iš Buivydžių nebuvo išvykęs.

Graži vieta būtų – šalia Maldenių tvenkiniai. Tik senolis tuo nelabai džiaugiasi – pakrantės apaugę, apžėlę, neįbrist.

Bronislovas Stankaitis – gimęs senajame sodžiuje, tačiau , kaimui išsikėlus į vienkiemius, į jį daugiau nebegrįžo

Kaimas turi savo Raganynę

Taip ilgus dešimtmečius buvo vadintas vienkiemis kairiajame Platonės upelio krante. Senieji kaimo gyventojai pasakoja, kad Raganos pravardę čia turėjusi motina Mačiulienė, o vėliau – ir jos viena iš dukterų, likusi čia gyventi.

– Atitekėjusi į Buivydžius, melžiau ūkio karves Valiūnų kaimo tvarte. Ir staiga užeina tokia senučiukė susirietus. Ne taip, kaip kitos – viršugalvy toks iškilimas, kaip kuodas, skaryte pridengtas. Nieko nesakė ir dingo. Klausiu kitų melžėjų, kas čia buvo? Man kitos moterys ir sako: “Čia ragana“, – prisimena pirmą pažintį Adolfa Vilbrantienė.

Kokių tik atsitikimų neprisimena kaimo žmonės! Sako, ji savo sodyboje gyvulius palaidus laikė, šie ganėsi kur panorėjo, buvo gerai įmitę, net kailis blizgėjęs. Gali būti, kad tie gyvuliai pasiganyti užsukdavo ir į tuometinio tarybinio ūkio pasėlius – vadovams tai nepatikę, tad kartą neapsikentęs ūkio vadovas A. Nedzviega pas ją užsuko ir pasiūlė pagalbą – tuos gyvulius padėti išvežti parduoti. Įsižeidė sodybos šeimininkė. Nieko nesakė. Tik apsisukusi ėmė balsu šaukti kažkokį Laimutį, nors visi žinojo, kad ji netekėjus, viena gyvena... Ir atlekia iš už tvarto – didžiulis, įmitęs jautis. . „Laimuti, paimk juos!“ mostelėjusi jaučiui įkandin nekviestų svečių. Jautis tik pažeme galvą nunarino, nejaukiai ir piktai ėmė šnopuoti. Sako, ūkio vadovas akimirksniu užsikoręs ant didžiulės medžių krūvos viršūnės... Taip ir paliko vienkiemyje gyvuliai.

– Eikit, jau eikit. Žmogus kaip žmogus. Tik labai pikta. Į kolūkį dirbti, kaip visi, neėjo, savo sodyboje gyvulius augino ir ne su visais kalbėjosi, ne visų įsileisdavo. Mes pasišnekėdavom. Gal kad su mano mama iš Mergiūnų susieidavo, – juokiasi Juozapata Šidlauskienė.

Stebėdavosi kaimo žmonės, iš kur pas tą moterį tiek sveikatos? Į gūnią šieno prisikraudavo tiek, kad geram vyrui būtų ką nešti – o ji tik švyst ant kupros ir eina link namų – nešulys dukart už ją pačią didesnis. Arba įlenda į gubą, pakelia su pečiais ir eina per lauką. Žmogaus nesimato, atrodo, kad pati guba į jos namus traukia...

Vaikams žmonės sakydavo: „Tik nebandykit eit į raganos sodą“. O vaikams gi smalsu. Kas neklausė ir apsidairęs, ar niekas nemato, pabandė nukritusį obuolį iš jos sodo pasikelti, tuoj pat kiek kojos įkabina nerdavo lauk – sodybos šeimininkė su kačerga tarsi iš žemės prieš akis išlįsdavo... Gink die, niekas nieko nepaims. Aplink vienkiemį plytėdavo runkelių laukai. Moterys, juos ravėdamos, atsivesdavo ir vaikus. Šiems pabosdavo, zirsti pradėdavo, namo prašytis. „Cic, žiūrėk, ragana per lauką eina...“ Kol vaikai nuščiuvę žiūri, raganą akimis lydi, motinos ir pabaigia runkelių eilę ravėti...

– Ten arti jos sodybos būdavo baugu net arti. Tuo metu su traktoriumi dirbau. Ragana vis budėdavo, ar per arti jos sodybos nearčiau. Sakydavo, nudžius jos medžių šaknys... Kartą gal kiek su plūgu grybštelėjau to vienkiemio. Kitą rytą žiūriu – rėžis suartos žemės atversta. Turbūt per naktį arimą lygino, – prisimena Eugenijus Ramutis Vilbrantas.

Ką ten kokį sodo vaisių, įkelti kojos į jos sodybą visi bijojo. Prie dobilų žmonės dirbo, tai pro jos kiemą ūkio vadovas su ūkvedžiu pravažiavo. Tiek užtekę. Grįžta atgal -- ragana su grėbliu ant tako stovi ir burba, ko jos pievą visi mindo. Ūkio direktorius išlipęs siūlo kitąmet jai pievos kitur atmatuoti... O ji: „Kitais metais gal tavęs nebebus...“

Septinto dešimtmečio antroje pusėje rudeniop likęs gaisras raganą paliko be namų. Žmonės dar atsimena, kaip degantis namas šaudė, sproginėjo ir spėliojo matyt viduje nuo karo ir pokario namo viduje būta šovinių. Sklido gandai, kad po namu būta partizanų bunkerio. Tačiau ir po nelaimės moteris iš vienkiemio nesitraukė apsigyveno tvarte su savo gyvuliais.

Būta ir paskalų. Po tos nelaimės pasklido gandas, kad per gaisrą iš degančio namo ragana išsinešė savo auksą... Tiek užteko. Žiemą, per pačius šalčius, pas moterį ir užsukę banditai. Sako, reikalaudami atiduoti tą auksą, už kojų suėmę baugindami leidę į šulinį... Šį nusikaltimą tyrę pareigūnai stebėjosi, kaip moteris taip gyvena, kaip kokia ragana, su gyvuliais tvarte... „Vaikeliai, čia visi mane taip ir vadina ,“ – nesiginčijo moteris, vėliau iki pat nusikaltėlių teismo ilgai vaikščiojusi pėsčia į Joniškį – tai pas tardytojus, tai pas prokurorus, tai į teismą. Bet save apsigynė, o nusikaltėliai gavo, ko nusipelnė.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" kovo 6 d.