Iš kartos į kartą

Aniceta KRAJINIENĖ

Daiktai kartais mėgsta papokštauti. Ar jums taip nepasitaiko,– ieškai, ieškai kokio mažmožio, o jis lyg skradžiai žemėn prasmegęs? Arba ir neieškomas pačiu laiku pasirodo. Kaip ir šį sykį. Juzefa Šukienė, dažna tautodailės parodų, amatų dienų dalyvė, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Joniškio skyriaus rankdarbių sekcijos vadovė, pati nustebo, kai besitvarkant lyg tyčia po ranka pasipainiojo senokai primiršta dėžė su užrašu: „Po mano mirties perduoti muziejui“. „Bet dar nenumiriau“,– pagalvojo ir ėmėsi perkraustinėti krikštamotės Konstancijos Klemaitės palikimą: audinius, nėrinius, senus rakandus, maldaknyges.

Artėjo Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Gera idėja tarsi brandi sėkla derlingoje žemėje. Juzefai pritarė ir asociacijos skyriaus valdyba, ir pastaruoju metu rajono tautodailės sekcijos veiklą kuruojantys muziejininkai,– iškels, parodys mamų, senelių, prosenelių kurtus lobius.

Su Leontina Jokubaitiene susipažinome prieš keletą dešimtmečių. Dailius, originalius, senųjų liaudies raštų motyvais sukurtus jos nėrinius – patalynės įnarus, užuolaidėles, staltieses, rankšluosčių, kaip sako joniškiečiai, aptaisus – eksponavome rajono, Šiaulių krašto tautodailės parodose. Dabar prasivėrė ir tos kūrybos versmė,– pasirodo, audė, siuvinėjo mama Julija Bijeikienė. Prisimena, kaip vaikystėje su broliu padėdavo apmesti audeklus. Audžiami rankšluosčiai staklėse liko, kai Sibiran išvežė. Ar ilgai jie saugojo ištuštintų namų šilumą? Ir ten moteris siuvinėjo tai išardytais, tai vėl iš kur nors prasimanytais siūlais. Leontina išsaugojo mamos siuvinėtas pagalvėles, staltiesėles su balandžiais, laisvės simboliais, kilimą tarsi miško pasaką. Elniams, kiekvienam žolės kuokšteliui, lapeliui, eglės šakelei parinktas tinkamas siuvinėjimo dygsnis, spalvų deriniai.

Gėrimės Ievos Turonienės, Birutės Žilinskienės mamos, austu žalsvu rankšluosčiu su kruopščiais plonų siūlelių nėriniais. Klaipėdoje gyvenantis Danutos Račienės sūnus Arūnas susirūpinęs, kad tik nepradingtų brangus šeimos lobis, Rozalijos Račienės rankšluostis su plačiais rombelių nėriniais ir didžiule raudona, kryželiu siuvinėta stilizuota M.

Genovaitė Liaugminienė taip pat įsitikinusi, kad mamos Filomenos Plakytės-Šerienės violetinių, geltonų stilizuotų žiedų puokštėmis žydinti staltiesė, kurią siuvinėjo dar paauglė, ganydama gyvulius, sena maldaknygė su dabar nebesuprantamais – aniuolas (angelas), skaitlius (skaičius), tronas (sostas), griekas (nuodėmė) – žodžiais, tapę relikvija, turi keliauti iš kartos į kartą. Tautodailininkė, kepurėlių, patalynės įnarų ir kitokių nėrinių meistrė Vida Kipšienė iki šiol tebesidžiaugia mamos Stasės Milinskienės siuvinėtomis staltiesėmis tarsi baltuojančiomis ramunių pievomis. Susėda, būdavo, babytė, mama, ji su dvyniu broliuku ir kas ką – verpia, mezga, siuvinėja, vilnas karšia, dainos netyla. Vilnomis dėdė Juozas Merkelis, Juodeikių eigulys, aprūpindavęs. Jie dėdei padėdavę, dėdė – jiems. Taip draugiškai ir gyvenę.

Emilija Petraitienė prisimena namuose stovėjusias stakles, didžiulį gremėzdą, viliojusį palandžioti visus keturius vaikus. Mamos Emilijos Veblauskienės audinius išsidaliję. Ji tebesaugo rankšluosčius, baltą, mėlynų „agurkėlių“ raštais austą lovatiesę. Vyro teta Anastazija Riniūtė viską labai tausojusi, tad ir ji, Janina Lileikienė, tebetausoja senas pasagas, lempas, kareivišką gertuvę, sibirus atlaikiusį lagaminą, tetos paliktus rankšluosčius, gražų peltakiuotą takelį, lovatiesę. Iš tautodailininkės Dalios Petraitienės namų lobyno iškeltos apskrita gausiai siuvinėta ir stambių žvaigždžių bei ramunių raštais nerta staltiesės, siauru peltakiu atsiūtas, balta monograma L. G. papuoštas mamos Liucijos Galzinaitės-Kuktienės rankšluostis. Vida Pociuvienė, rodydama puošnią šventadieninę mamos siuvinėtą staltiesę, prisiminė ir jos pasakojimus, kad dieną nei siuvinėjo, nei skalbė, nei duoną minkė. Darbų darbelių pilną dienelę naktys prailgindavo. Parodą papildė ir Angelės Vilaniškienės atnešta tarsi visas padangės žvaigždeles surinkusi nerta staltiesė.

Netuščios ir Stefanijos Skirmantienės, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Joniškio skyriaus pirmininkės, spintos. Išlaikiusi seno milo skiaučių, puošnias juodas nertas ažūrines kojines, austą lovatiesę. Šviesaus atminimo tautodailininkė Genovaitė Tarasauskienė padovanojusi Jakiškių dvarininkaitės Mėtos Koškulytės siuvinėtą staltiesę. Dvare dirbo Genovaitės mama, tad panelė, pastebėjusi gabią mažylę, rankdarbių pradžiamokslį, pasirodo, atskleidė būsimai tekstilininkei.

O dabar dar grįžkime prie gausiausios Juzefos Šukienės kolekcijos – milo, lino audinių, lovatiesių, rankšluosčių. Krikštamotė juos papuošusi nėriniais, siuvinėtais inicialais, gėlėmis. Ant Janinos Lileikienės lagamino užtiesta skara, į kurią mama po karo metu supleškėjusių namų įsupo sesutę Janytę. Grįžo tolimi prisiminimai. Rudenį, pavasarį, kai prasidėdavo Sidabrės upelio plūdai, tėvukas ją kelioms savaitėms išveždavo pas nagingąją krikštamotę – siuvėją, siuvinėtoją, nėrėją, svetingą „gaspadinių gaspadinę“. Čia mergaitė daug išminties pasisėmė.

Pasklaidę Giedrės Jarmoškienės senelio Jono Skablausko surištą „Jaunosios Kartos“ komplektą sužinome, kuo gyveno 1934-ųjų Lietuvos jaunimas. Aušros Valatkienės atneštas skaitytas-suskaitytas sapnininkas dar įdomesnis,– sapnuokime baltus arklius, bus užganėdinti visi norai.

Leontinos Jokubaitienės mamos siuvinėtas kilimas

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau:Plačiau "Sidabrė" spalio 20 d.