Auksarankės audiniai – kaip šeimos istorija

Janina ŠAPARNIENĖ

Iš Damelių kilusios ūkininkaitės Augustinos Urbonaitės – Žigienės tarpukario laikų audiniai, rankdarbiai ir kraitinė skrynia iki šiol stovi dukros Janinos Jasienės sodyboje. O šeimos istoriją menantys rankdarbiai iškeliavę ir anūkams.

Audinių amžius artėja prie šimtmečio

Janina parodai muziejuje pateikė mamos austų rankšluosčių, lovatiesių, staltiesių, rištą takelį ir kampelį. Pastaruosius labai senus rankdarbius Bariūnuose gyvenančiai J. Jasienei prisiėjo ir kiek tvarkyti: nuo vaikystės įsiminę, kad takelis buvo nuolat naudojamas papuošti namuose stovėjusią etažerę.

"Daugiausiai mama audė tarpukariu, galbūt apie 1932-uosius metus. Anuomet buvo paprotys, kad kaimo merginos iki dvidešimt penktojo gimtadienio privalo paruošti sau kraitį. 1912-aisiais gimusi mama buvo prisiaudusi didelę skrynią tokių grožybių, kad akys vaikystėje raibo: aštuonnyčių, rinktinių raštų lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių. 1940-aisiais ištekėjusi, šeimos buitį gražino ne tik jais – austos lininės paklodės, užvalkalai patalynei visi buvo nėriniais puoštais kraštais", – prisimena J. Jasienė.

Į Kančiūnų vienkiemį už nedidelio ūkio savininko, buvusio Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ulono Tado Žigo nutekėjusi Augustina atsinešė ne tik brolio, nagingo staliaus, dirbdintą kraičio skrynią, bet ir spintą, kitus medinius baldus. Ir audė ji brolio Jono sumeistrautomis staklėmis.

J. Jasienė spėja, kad austi sudėtingus raštus mama greičiausiai išmoko iš močiutės – Barboros Urbonienės.

Janinos mama nepaprastai mėgdavo rankdarbius: naktimis pabudusi neretai matydavo ją, apšviestą žibalinės lempos, su nėriniu, siuviniu ar mezginiu.

"Kartą smalsaudama sėdau į stakles prie mamos palikto audinio: gal porą kartu paleidau šaudyklę, numyniau pakojus... Mama iš karto pamatė, kad sumaišytas raštas. Gavau barti, perspėjo, kad daugiau taip nedaryčiau. Bet jeigu būčiau užsidegusi išmokti austi – tikrai būtų pamokiusi," – prisimena J. Jasienė.

Stakles nutildė netektis

Tarybinei valdžiai 1949-ųjų vasarį, nusavinus ūkininkų turtą ir sukūrus kolūkį, Janinos tėvas, gerbiamas už sąžiningumą ir darbštumą, kaimynų buvo išrinktas Kančiūnų brigadininku.

Pareigos tapo mirtinos – tų pačių metų rugpjūtį T. Žigas, ankstyvą rytą išjojęs grybauti, iš miško nebegrįžo.

"Tą rytą buvo labai tirštas rūkas – toks, kad už kelių žingsnių nieko nesimatė. Mama pasakojo rūke išgirdusi du šūvius. Sudrebėjo jai širdis, bet vis dairėsi grįžtančio tėvo. Kol į kiemą parbėgo mūsų buvusi (kolūkiui atimta) kumelaitė be raitelio... Iki šiol nežinome, nei kaip tėvas žuvo, nei kur guli jo palaikai: atminties žvakę degame ant mamos kapo. O norėtume sužinoti – ne "atsiskaityti", tik pagerbti jo atminimą. Žudikus Dievas teteisia", – sako J. Jasienė.

T. Žigas paliko nebaigtą statyti sodybą ir dar negimusį jauniausią sūnų.

Našle tapusi Augustina su penkiais mažyliais ir šeštuoju po širdimi užmetė rankdarbius.

Rankdarbiai saugo atmintį

"Jei ne tėvo mirtis – kiek grožybių buvo galima išsaugoti, kiek vingrių audinių mama dar būtų išaudusi", – svarsto J. Jasienė.

Dalį išlikusių audinių, kitų rankdarbių bariūnietė jau perdavė savo vaikų šeimoms: tebus močiutės atminimas.

"Audinys iki šiol išliko tvirtas, o išskalbtas – minkštas, baltas", – sako audėjos dukra.

Paskutinieji A. Žigienės audiniai skaičiuoja daugiau nei penkiasdešimt metų. Į stakles ji vėl sėdo, jau užauginusi vaikus, prašoma kaimynių išausti lovatiesių. Smulkesniais rankdarbiais Augustina artimuosius džiugino, ir sulaukusi garbaus amžiaus.

Janinos Jasienės rankose vienas iš "naujausių" mamos audinių – daugiau nei penkiasdešimt metų skaičiuojantis lino rankšluostis

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau:Plačiau "Sidabrė" spalio 20 d.