Žagarės paveldo lobiai dar ne iki galo atverti

Loreta RIPSKYTĖ

Rugsėjo 29 dieną Žagarės kultūros centras pakvietė į konferenciją, skirtą Žagarės paveldui. Dviejuose pranešimuose išgirsti dar niekur neminėti faktai apie 1942 metais Latvijos paminklų valdybos organizuotą ekspediciją Šiaurės Lietuvoje – Žagarėje ir Akmenės rajone, per kurią buvo užfiksuoti svarbūs kulto objektai bei žmonių gyvenimo fragmentai, o taip pat – priminta, kuo svarbus urbanistinis Žagarės paveldas ir kaip šioje saugomoje zonoje gyvenantiems elgtis su vertingųjų savybių turinčiais pastatais. Konferenciją palydėjo grupės iš Vilniaus „Atalyja“ koncertas.

Ekspedicija vyko karo metu

Klaipėdos Universiteto vyresnysis mokslinis bendradarbis, archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas sakė, kad konferencijai planuoto parengti pranešimo apie prarastą Žagarės paveldą kryptį nurodė praėjusiais metais Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje rasti dokumentai apie Latvijos paminklų valdybos 1942 metais organizuotą ekspediciją Šiaurės Lietuvoje, neaplenkiant ir Žagarės apylinkių. Nors vyko karas, buvo sušaudyta didelė vietos populiacijos dalis – žydų tautybės žmonės – tvyrojo slogi atmosfera, Latvijos paminklų vadovybė matė reikalą susitelkti į vietos tautų tyrimus.

Renginyje dalyvavęs Seimo narys, istorikas Arūnas Gumuliauskas vėliau pastebėjo, kad tai itin įdomus aspektas, nes ekspediciją, kuri truko 60 dienų, finansavo vokiečių valdžia – apmokėta už darbą, maitinimą. Istoriografijoje baltų tautos vokiečių atžvilgiu pateikiamos tarsi antrarūšės, tad kokiu tikslu reikėjo tirti tuos, kuriuos galbūt norėta sunaikinti? Šis klausimas lieka atviras.

Sudėtingas ir pačių ekspedicijos dalyvių likimas. Vienas jų – Karlis Dagda, kurio motina latvė, o tėvas kilęs nuo Biržų, Joniškio bažnyčioje 1940 metais susituokęs su Daunoravos latve Zelma Pūkis, Latvijos TSR karo tribunolo sprendimu buvo nuteistas „už tėvynės išdavystę“ ir 1946 metais sušaudytas. Jis su bendraminčiais iš Daunoravos į Jelgavą nacių okupacijos metais gabendavo lašinius, sviestą, iš ten parsiveždavo lietų raidžių ir Bukaišiuose spausdino pogrindinę literatūrą.

Daugelis ekspedicijos dalyvių – etnografų, istorikų, Dailės akademijos studentų, patyrė liūdną likimą.

Kultūros paveldo centro vyriausioji specialistė Vilija Ralytė pripažino, kad dažnai taikomi pertekliniai reikalavimai, apribojimai, kurie trukdo pastatus prižiūrėti, tad didelė dalis jų pasmerkti pražūti

Išsamiai aprašyta Ezergailio sodyba

Žiemgalos ekspedicijai, kuri vyko Latvijoje Ukrių, Bukaičių, Snikerės apylinkėse, o Lietuvoje Žagarės, Kruopių ir Vegerių valsčiuose, vadovavo archeologas, numizmatas, etnografas, medicinos istorikas, Latvijos Valstybinio istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėjas Adolfas Karnupas. Žiemgalos ekspedicijos metu registruoti 1646 vienetai aprašų ant 2415 lapų. Žagarės valsčiuje fiksuotas Dilbinų kaimo kultūrinis kraštovaizdis, Ezergailių sodybos, Dilbinų, Gaudikių, Viešučių, Puikių, Martyniškių kaimų trobesiai, ūkiniai pastatai ir lovys galvijams, pastatų detalės, malūnai, šuliniai, tvoros, baldai ir buities apyvokos daiktai, transporto priemonės, skrynios, darbo įrankiai, žmonės, Senosios Žagarės bažnyčia, Raktuvės koplyčia ir jų interjeras, Raktuvės, Minčaičių, Viešučių kapinės ir kryžiai.

Žagarėje ekspedicijos dalyviai itin išsamiai užfiksavo Ezergailio sodybą ir Raktuvės kapinių koplyčią. Senoji Žagarė tyrinėta nedaug, visai neužsimenama apie Barborą Žagarietę.

Ezergailio sodyba buvo prie Žvelgaičių tvenkinio. Ataskaitoje minima, kad ji išsidėsčiusi 2,5 kilometro į pietvakarius nuo Žagarės miesto vandens malūno ežero aukštupyje, tarp Švėtės upės ir Žagarės—Kruopių vieškelio. Vandens malūnas statytas baudžiavos laikais, kai buvo perkasta kalva, tokiu būdu per kanalą nuleistas vanduo iš Švėtės slėnio į greta esančią daubą, ir sukurtas dirbtinis ežeras su malūnu žemupyje. Ežero vandens lygį reguliuodavo ant Švėtės senosios vagos įrengta užtvanka. Ezergailių sodybos savininkų prievolė buvo šios užtvankos priežiūra. Valda tuo metu apėmė 16 hektarų, iki 1910 metų – 3 hektarus. Sodyba suformuota prieš 60 metų. Prieš 50 metų trobos priekyje pasodinta kaštonų eilė, iš kurios likęs tik vienas medis. Liepos slėnio šlaite sodintos prieš 40 metų. Karklai priešais ežerą šeimininko tėvo sodinti prieš 45 metus, pušų miškas – nuo 1908 metų, prieš tai visur aplink plytėjo arimai. Į savininko Janio Strakšio rankas sodyba pateko prieš tris kartas, ją valdė jo tėvas ir senelis.

Raktuvės koplyčia nenusileidžia kitiems paminklams

Ekspedicijos dalyvius domino tautinė latvių mažuma, tačiau aprašytos ir lietuvių sodybos Dilbinų kaime, daug interjero, buities nuotraukų, užfiksuotų smulkių namų apyvokos daiktų. Tarp tokių yra 1935 metais gaminta kultuvė su išrėžta antimi ir itin moderniu vėjinio malūno elementu. Išliko daug duomenų iš Lokavos kaimo ir Vegerių miestelio (Akmenės rajonas), kuris per karą 1944 metais visiškai sudegė, taip pat ir medinė bažnyčia.

Raktuvės koplyčioje buvo užfiksuotas visas interjeras nuo paveikslų, šviestuvų, kitų architektūrinių detalių.

„Raktuvės koplyčia yra ne menkesnis liaudies medinės architektūros paminklas Joniškio rajone nei Kurmaičių ar Jakiškių koplyčia. Ir yra pakankamai medžiagos, kad būtų galima ją atkurti, kokia buvo“, -- sakė dr. Ernestas Vasiliauskas.

Ekspedicijos ataskaitoje minima, kad vietinio kunigo kanauninko Konstantino Jazdauskio duomenimis, dabartiniame kapų kalne buvo įrengta paskutinė žiemgalių įtvirtinimo vieta. Dabartinės kapinės atsirado prieš 300 metų. Medinė bažnyčia ant kalvos pastatyta maždaug prieš 100 metų senesnės, mažesnės, taip pat medinės bažnytėlės vietoje. Išlikę 2 kapų žymenys – koplytstulpiai su stogeliais (XIX amžiaus 9 dešimtmetis) ir daugybė medinių kryžių. Didžioji dalis geležinių kryžių statyti XIX amžiaus 9–10 dešimtmečiais. Seniausias koplytstulpis datuojamas 1843 metais.

Dažnai taikomi pertekliniai reikalavimai

Kultūros paveldo centro vyriausioji specialistė doktorantė Vilija Ralytė pasakojo apie šiandieninį Žagarės urbanistinį paveldą, kurį sudaro dvi dalys – miesto istorinė dalis ir dvaro sodybos kompleksas.

Ankstyviausias išlikęs vertingas miesto plano struktūros elementas yra Senosios Žagarės turgaus aikštė, tokia susiformavusi dar XV amžiuje. Iki XVI amžiaus užfiksuotos seniausios gatvės – dabartinės Vilniaus, Švėtės, Raktuvės, Petro Cvirkos.

Pasak lektorės, blogiausia, kad dažnai žmonės net nežino gyvenantys vertingųjų savybių turinčiame pastate arba urbanistinėje saugomoje zonoje. Nes nėra tinkamos komunikacijos su vietos bendruomenėmis, nepaaiškinama, neinformuojama. Todėl asmeniui be galo sunku suprasti, kai paaiškėja, kad jis negali pats pasikeisti kokios langinės ar kito pastato elemento, nors tą darė tėvas ir jo senelis. Reikalinga kreiptis į Kultūros paveldo departamentą, pastatą įvertinti, ir gali praeiti net metai, kol dokumentai bus sutvarkyti. Tuo tarpu, gyventojas, kuriam per lango plyšius pučia vėjas, tikrai nebus nusiteikęs laukti ir šalti. Kultūros paveldo centro atstovė sutiko, kad dažnai taikomi pertekliniai reikalavimai, apribojimai, kurie trukdo pastatus prižiūrėti ir didelė dalis to paveldo – tenka su liūdesiu pripažinti – yra pasmerkta.

Saugomas visas dvaro sodybos kompleksas

Žagarėje vertingųjų savybių turinčių pastatų užfiksuota net 60. Tai – išties išskirtinis atvejis, nes panašiuose miesteliuose jų būna 10--12.

Žagarės dvaro sodybą sudaro 22 objektai. Ir visas šis kompleksas – nuo dvaro rūmų iki ledainės bei parką juosiančios tvoros yra paskelbti nacionalinės reikšmės. Tai labai didelis, unikalus objektas ir itin svarbu, kad toks išliktų, sakė V. Ralytė. Seniausias šiame komplekse – XVIII amžiaus pabaigoje statytas vėjinis malūnas, kuriame sovietiniais metais po restauravimo veikė restoranas–valgykla. Šiuo metu jis yra privatizuotas.

Seimo narys Arūnas Gumuliauskas Seimo padėkos raštą už istorinės atminties išsaugojimą įteikė Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Reginai Leknickienei. Jai taip pat atiteko Žagarės kultūros centro dovana. Lektoriams ir projekto, pagal kurį vyko šis renginys, vadovei Dianai Sičiovienei įteiktos savivaldybės dovanos.

D. Sičiovienė pasakojo, kad pagal Kultūros paveldo departamento ir Joniškio rajono savivaldybės finansuotą projektą „Žagarės nekilnojamas paveldas praeities ir ateities sandūroj“, bendradarbiaujant ir su regioninio parko direkcija, be šios konferencijos buvo organizuotas renginys, skirtas Vytautui Didžiajam ir Tėvui Stanislovui atminti, Europos paveldo diena, Baltų vienybės diena, ekskursija su gidu po Žagarę, edukacinė programa.O pastarąjį renginį dar paįvairino folkroko, postfolko ir world muzikos grupės „Atalyja“ koncertas.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau:Plačiau "Sidabrė" spalio 6 d.