Kaimo šviesa driekiasi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų (I dalis)

Lina RUDNICKIENĖ

Buivydžių kaimas, esantis vos už 7 kilometrų į vakarus nuo Joniškio, šiemet mini net dvi gražias sukaktis. Viena iš jų – 420 metų, kai kaimas įrašytas Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje. Antras jubiliejus liepos mėnesį – 250 metų nuo 1769-ųjų valstiečių sukilimo, kuriame dalyvavo ne tik patys kaimo gyventojai. Dar daugiau – sukilėliams vadovavo šiame kaime gimęs Mykolas Pauga.

Prieš 206-erius metus Buivydžiai turėjo smuklę, o šiandien gali džiaugrtis tik kartą per savaitę užsukančia mobilia parduotuve ant ratų. Geriausi laikai, kai kaime gyveno daugiau kaip 200 gyventojų, matyt, irgi jau praeityje. Buivydžiuose daugiau žmonių nei šiandien gyveno net 1786-aisiais, o 1813-aisiais 1866-aisiais ir net 1923-aisiais jų gyventa dvigubai daugiau nei šiandien. Pokario metų gyventojų surašymo duomenimis, 1970-aisiais Buivydžiuose gyveno daugiausiai žmonių – 254.

Irena Šidlauskaitė prie sodybos šulinio, įsirėmusio į kelio Joniškis–Žagarė plentą

Sukilimo vadą mena nebent Paugynė

1765 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas Antanas Tyzenhauzas Šiaulių ekonomiją valdė iki 1780-ųjų. Jis vietoj penkių traktų Šiaulių ekonomiją padalino į Joniškio, Šiaulių ir Žagarės gubernijas ir pradėjo radikalias reformas – iš derlingiausių žemių nuvarinėjo valstiečius, griovė kaimus ir jų vietoje pradėjo kurti naujus palivarkus. Valstiečiai, gavę žemės mažiau derlingose vietose, privalėjo ne tik mokėti činšą ir dar po 2 dienas savaitėje eiti lažą naujame dvare. Tai padidino iždo pajamas, tačiau pablogino valstiečių ekonominę padėtį ir papiktino dėl pasikėsinimo į jų, save laikiusių laisvaisiais karališkaisiais valstiečiais, teises, kadangi Šiaulių ekonomijos dvaruose lažas 1620 m. buvo panaikintas. Vietoj nugriautų Jurdaičių, Petraičių, Valiūnų ir Žadeikių kaimų buvo įkurti tų pačių pavadinimų palivarkai, vėliau vadinti dvarais, kuriuose Skaistgirio apylinkių valstiečiai privalėjo eiti lažą. Jau 1768 m. valstiečiai pradėjo priešintis nuvarymui nuo žemės, naujų palivarkų steigimui, lažo, padidintų činšo ir kitų mokesčių bei naujų prievolių įvedimui, plakimui rykštėmis. 1769 m. pasipriešinimas peraugo į sukilimą. Vienas iš ryškesnių sukilimo vadovų buvo Joniškio vaitas Mykolas Pauga, gimęs ir užaugęs Buivydžiuose. Jo vaidmuo šiame sukilime ryškus – pats važinėjo po ekonomiją, agituodamas sukilti, pats suiminėjo valdininkus, buvo sukilėlių vadovybės komendantas, parašęs ir Joniškyje viešai perskaitęs sukilėlių priesaikos tekstą. M. Pauga taip pat vadovavo sukilėlių delegacijai į Vilnių, derėjosi su vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu. Sukilėliai užėmė dvarus, viešai teisė 12 aukštų Šiaulių ekonomijos valdininkų, 3 jų įkalino. Sukilime aktyviai dalyvavo Bilžių, Budraičių, Buivydžių, Butniūnų, Donylių, Lankaičių, Ramoškių, Slėpsnių, Šluostikių ir Vaidminių valstiečiai.

Numalšinus sukilimą, 1769 rudenį vykęs Kauno Magdeburgijos teismas vaitą M. Paugą, kaip svarbiausią sukilimo organizatorių, nuteisė įsukti gyvą į ratą, kitiems nukirsti galvas, o kūnus, sukapojus į keturias dalis, išstatyti pavieškeliais, pasmaigsčius ant stulpų, tretiems sukilimo vadams teismas siūlė nukirsti galvas, o dar trylika sukilėlių nuplakti 200 rykščių. Tačiau mirties bausmė 1770 metų sausio 12-ąją Joniškyje įvykdyta tik dviem sukilimo vadams – tarp jų ir M. Paugai.

Šiandieniniame Buivydžių kaime nėra žmogaus, kuris nežinotų, kur kaime yra paugynė – vietos žmonių kalboje taip minima vieta, kurioje gyveno tokią pavardę nešioję žmonės. Dviejų galų namas statytas 1939-aisiais. Kitąpus kelio – vadinamasis Paugų beržynėlis, nors ten tarp kitų medžių beauga tik vienas kitas beržas.

Eugenijus Ramutis Vilbrantas buvo kokių ketverių ar penkerių, kai su šeima, karui prasidėjus, grįžo į Buivydžius pas mamos tėvus Žigulius. Paugynėje tuomet dar gyvenę žmonės, nešioję Paugų pavardę.

– Paskutinė iš Paugų Buivydžiuose buvo Eugenija Paugaitė, mirusi 1953 metų kovo 4-ąją, viena diena anksčiau nei Stalinas, – pasakoja E. R. Vilbrantas. – Tačiau gerai pamenu už save daug vyresnius Juozą, Klemensą. Klemenso sūnus Gracijus yra gerai žinomas Lietuvoje kompozitorius, minimas 2016 metais išleistoje Jono Laurinavičiaus knygoje „Kaišiadorių krašto šviesuoliai“. Kompozitorius G. Pauga, šių metų rudenį pasitiksiantis 77-ąsias gimimo metines, labiausiai mums žinomas kaip Žaslių (Kaišiadorių r.) kapelos „Žasla“ vadovas. Šis kolektyvas keletą kartų koncertavo per Lietuvos nacionalinę televiziją laidose „Duokim garo“ ir „Gero ūpo", respublikiniuose ir rajoniniuose renginiuose. Gracijaus sūnus Andrius – diplomatas, karjerą pradėjęs JAV, vėliau Portugalijoje, dabar – LR ambasadoriaus patarėjas Estijoje. Gracijaus dukra su anūke gyvena Milane (Italija).

Buivydžius pažinsi iš šulinio prie kelio

Turbūt niekur kitur nerasite tokio vaizdelio: šulinio su rentiniu, įsirėmusiu į plento asfaltbetonį. Jis – kitąpus kelio esančios Šidlauskų sodybos nuosavybė. Vis dar naudojamas ir giriamas šio šulinio vanduo dėl gero skonio.

– Baigiantis 8-tam dešimtmečiui išsikasėm dar vieną šulinį ir savo kieme, baiminomės, kad kelininkai aną nugriaus, sulygins. Visą gyvenimą iš jo vilkau vandenį ir šeimai, ir gyvuliams. O privargau! Sakiau, nors senatvėje turėsiu vandenį vištoms pagirdyti savam kieme, – pasakoja Juozapata Šidlauskienė, kuri šiemet gegužės mėnesį švęs 88-ąjį gimtadienį.

Tačiau kartu su mama gyvenanti viena iš šešių užaugintų vaikų – dukra Irena – vis, apsidairydama į abi puses, ar neatskrieja koks automobilis, tebekeliauja į kitąpus kelio esantį senąjį šulinį– jo vanduo vis tik skanesnis. O ir atlikti tyrimai rodo – kokybė nuo šalia pravažiuojančio transporto nenukenčia.

Juozapata Šidlauskienė Buivydžius gerai žinojo, Mergiūnų kaimo gyventojas, berankis Žakaitis kaimo panas su arkliu į gegužines, vykdavusias Šidlausko daržinėje, atveždavo.

Į Buivydžius Juozapata atitekėjo 1957-aisiais. Parsivedė septyneriais metais vyresnis Jonas Šidlauskas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, vienturtis Kajatono Šidlausko sūnus.

Pasak Juozapotos, uošviai, gyvenę Šluostikių kaime, Buivydžiuose nusipirko Dumpio ūkį – Dumpyne vadintą. Joną, gimusį 1924 metais, tėvai čia atsivežė dar mažytį. Trobesiai stovėję toje pačioje pusėje, kur ir šulinys. Tačiau jų būta labai senų, sutręšusių, begriūvančių. Iš karo grįžęs Jonas su tėvu nutarė susiręsti naują gyvenimą – dviejų galų trobesius ėmė lipdyti netoli molinio tvarto.

– Iš pradžių atsivilko seną klėtį ir pastatė namelį. Po to prilipdė antrą galą. Kai mane, kaip marčią, parsivežė, senojo namo jau neberadau. Tai, sako, anksčiau čia to kelio nebuvę. Kelias eidavęs kitur, lyg pro kapelius… Tai ir sodyba seniau nebuvo kelio padalinta, – pasakoja J. Šidlauskienė.

Sovietiniais laikais paplentėje stovinti Šidlauskų sodyba tarnavo kolūkio reikmėms – ūkiniame buvo įtaisytas malūnas. Tuos laikus primena kieme tebestovintys metalinės svarstyklės sunkvežimiams su grūdais pasverti. Tame malūne tekę dirbti ir pačiai Juozapatai, ir jos vyrui Jonui, kitiems kaimo gyventojams. Kiemas tapo visų nuosavybe – žmonių ir technikos išmakotas, išbjaurotas.

– Šių laikų nesulaukė nei vyras, nei uošviai. Būtų galėję pasidžiaugti sugrąžintu turtu – žeme, pastatais, ir ta pačia daržine, kurioje gegužinėse šokdavome, – sako J. Šidlauskienė.

(Tęsinys – kitame laikraščio numeryje)

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" kovo 2 d.