Tėvas Stanislovas žmonių atmintyje tebegyvena

Loreta RIPSKYTĖ

Mykolui Algirdui Dobrovolskiui, žmonėse geriau žinomam Tėvo Stanislovo vardu, šiemet rugsėjo 29 dieną būtų sukakę 100 metų. Nors vienuolis kapucinas, kunigas ir iškilus pamokslininkas vos trejus metus dirbo Juodeikių bažnyčioje, šviesi jo asmenybė ir geri darbai įsirėžė vietos gyventojų atmintin visiems laikams. Kai šventoriuje praeini pro kadaise jo rankomis statytą mažutį medinį namelį, kuriame tilpo visas tuometis jauno kunigo gyvenimas, jo mūrytus koplytstulpius, atveri vartus į kapines, iš kurių į bažnyčią žvelgia atsukti kryžiai ir paminklai, klausaisi buvusio „klapčiuko“ Česlovo Vaupšo arba kaimo senbuvio Vaclovo Jankausko pasakojimų, tebejauti nebylią palydą – tarsi Tėvas Stanislovas vėl koptų ant pastolių dažyti šventovės ar atsirėmęs į liepas darytų jam įprastą rytinę „gimnastiką“.

Apie gyvenimo principą

„Tėvas Stanislovas buvo labai mokytas, skaitė knygas keliomis kalbomis ir turėjo tvirtą nuomonę, tad negalėjo visiems patikti. Skundė jį tarybiniais metais saugumui. O dabartinėje Lietuvoje jis atrodė be galo šiuolaikiškas, nestandartiškas, žemdirbių suvažiavime ragino burtis kartu, nedraskyti kolūkių. Iš vienos pusės – labai tikintis žmogus, iš kitos – nemažai kunigų ir viršesniųjų jo nemėgo. Gal kad bendravo su visais, nepaisydamas partinės priklausomybės. O gal dėl tvirto laikymosi neturto įžadų,“ – svarsto Mykolą Algirdą Dobrovolskį pažinojęs 81-erių metų Juodeikių kaimo senbuvis Vaclovas Jankauskas.

Kai Tėvas Stanislovas kunigavo Juodeikių parapijoje, jis, būdamas jaunuolis, lankydavosi pamaldose, daug gerų žodžių apie kunigą ir vienuolį kapuciną girdėjo iš savo senelio.

Juodeikių senbuviui 81-erių metų Vaclovui Jankauskui įsiminė, kad Tėvas Stanislovas parapijiečių aukas ir atneštą maistą atiduodavo neturtingiems gyventojams

Asketiškai gyvenęs šventikas buvo davęs neturto įžadus. Ką atnešdavo parapijiečiai – lašinių, kiaušinių, dešrų ar kitų maisto gėrybių – jis išdalindavo skurdžiau gyvenantiems žmonėms. Šią tradiciją puoselėjo ir tarnaudamas Dievui Dotnuvoje, Paberžėje. Kadangi labdaros gaudavo iš katalikiškų Vokietijos organizacijų, ją paskirstydavo, kam labiau reikia.

Kunigo pastangomis įtikinti žmonės apjuosė tvora Juodeikių kapines, jose padarė aukštyn kylančias „terasas“, tarsi kokius laiptus, kad kapai neslinktų šlaitu nuo kalvelės žemyn.

Iš Juodeikių kaimo kilęs, dabar Tauragėje gyvenantis, bet kiekvieną vasarą į gimtą tėviškę sugrįžtantis Česlovas Vaupšas, kuriam teko prie Tėvo Stanislovo tarnauti klapčiuku ir būti visų kitų jaunųjų patarnautojų seniūnu, mena, kaip iš maišo ištraukęs kunigas jam padovanojo žaislinį ekskavatorių, o jaunesniajam broliui Juliui – automobilį. Tuose stebuklinguose maišuose būdavo ir dėvėtų, bet labai geros kokybės vaikiškų batų, rūbų.

„Tėvelis Stanislovas sakė: jeigu numirsiu ir rytą kas nors ras mano kišenėje kapeiką, būsiu išdavęs visus gyvenimo principus,“ – cituoja buvęs juodeikiškis.

Keli vaizdeliai iš atminties

Č. Vaupšo atmintyje vienas po kito rikiuojasi ryškūs prisiminimai, tarsi kinematografiniai vaizdai.

Ankstyvas rudens rytas, 7-a valanda. Vyresniųjų klasių mokiniai skuba į autobusų stotelę važiuoti į mokyklą Žagarėje. Prieš jų akis liepų alėja žingsniuoja kunigas. Atsako į pasisveikinimus ir staiga meta vieną ranką atgal, kitą – į priekį. Paskui pasilanksto į šonus, į visas keturias puses. Rytinė gimnastika.

***

Tėvas Stanislovas patarnautojus kviečia arbatos. Juodosios, be galo kvapnios, kuri ragavusiems net šiandien sugrįžta stipriu aromatu. Įpila jos iš didelio raudono kinų gamybos termoso, uždaromo kamščiu ir užsukamo dangteliu.

„Termosas tada buvo retenybė, tarsi koks eksponatas. Aš, vaikas, labai stebėdavausi, kaip jame gali išsilaikyti toks šiltas vanduo, lyg virdulyje ant krosnies,“ – su šypsena pasakoja Č. Vaupšas.

***

Šeštadienis, vasara, kaimas tiesiog kvėpuoja sodria medžių žaluma. Tėvas Stanislovas – aukštas, tiesus jaunas vyras juoda ilga barzda, vietinių pramintas „barzdžiuku“, basas, apsivilkęs kareiviškais, drobiniais be apykaklės baltiniais skuba į juodeikiškio Jurgio Adeikio iškūrentą pirtį.

Taip kiekvieną savaitę, vaikams ir suaugusiems kartodamas, kad žmogaus kultūra prasideda nuo muilo. Kasdien jis apsiprausdavo šaltu vandeniu iš dubens.

Tėvo Stanislovo pamokos

Kai atsirado galimybė Lietuvoje atkurti kapucinų ordiną Dotnuvoje, suvažiavo 11 entuziastingų jaunuolių, pasiryžusių duoti įžadus. Tėvas Stanislovas jiems davė pirmąją pamoką. Pasakė: nebus vienuolyne centrinio šildymo, vandentiekio ir tualeto. Nes tik sukdamas šulinio veleną, traukdamas kibirą, pildamas vandenį jauti jo gyvybę, dirba raumenys. Nes tik pats pjaudamas malkas, jas rikiuodamas į rietuves, nešdamas į celę ir kūrendamas statinį pečių jauti sklindančią šilumą, girdėdamas medžio traškėjimą susilieji su ugnimi. O naktį išėjęs į lauko būdelę atlikti gamtinių reikalų ir pakėlęs galvą aukštyn, pamatai tiek žvaigždžių, ūkų, kad negali žvilgsnio atitraukti. Ir grįžęs krenti, užmiegi iki ryto be jokių neramių minčių.

Pasak Č. Vaupšo, tokie Tėvelio samprotavimai nepatiko jaunuoliams, visi bematant išsilakstė. Vėliau vienuolynas veidrodinėmis lubomis su patogumais iškilo Petrašiūnuose.

Kai Tėvas Stanislovas savo pastangomis ėmėsi Dotnuvos vienuolyno pastato remonto ir atkasė daugiau kaip metro gylyje po žemėmis pasislėpusius akmeninius pamatus, vos nesulaukė paveldosaugininkų nemalonės. Sulėkė jie žiūrėti, kas čia darosi. Tačiau tie akmenys ne veltui sumūryti: jie vasaromis nuo saulės spindulių įkaisdavo, šiluma sklisdavo į sienas, neleisdama kauptis drėgmei ir pelėsiui. Tad paveldo sargams teko nusiraminti.

Vertino fizinį darbą

Ir V. Jankauskui, ir Č. Vaupšui įstrigo kunigo paprastumas. Jis niekada nevengė fizinio darbo. Būdavo, kolūkiečiai stato gubas ar veža šieną. Tėvelis atėjęs paima šakes ir krauna kartu, dargi liepęs vyrams pailsėti, parūkyti. Visi stovi amo netekę.

Atėjęs pas Č. Vaupšo mamą Sofiją naminės duonos, ir radęs ją darže krisdavo keliais greta į vagą ir ravėdavo.

Pats dažė bažnyčią, savo rankomis sumūrijo priešais jos fasadą koplytstulpius „Motinų ašaroms“ ir „Tėvų džiaugsmui“, kuriuose stovėjo po keturias medines skulptūrėles: šv. Agotos, šv. Roko, šv. Pranciškaus, šv. Kristoforo... Kunigą iškėlus į kitą parapiją ilgapirščiai jas ištampė, išnešiojo. Tad vėliau tokias pat figūrėles išdrožė Julius Vaupšas. Kai vyksta atlaidai, ir dabar jo brolis atvykęs šventuosius sustato, o vakare, pasibaigus pamaldų metui, išima. Kad niekam nekiltų pagundos.

„Tėvas Stanislovas labai vertino dievdirbių kūrybą. Kadangi jais ypač garsėjo Žemaitija, kai gyvenau Plungėje kunigas užsakydavo Rūpintojėlių, šventųjų ir paskui juos statydavo, išdovanodavo po visą Lietuvą kunigams. Iš koplytėlių tie darbai greitai dingdavo, „išsivaikščiodavo“ po antikvariatus, bet jis nenustojo dalinti, platinti, – mena Česlovas Vaupšas, kurio bendravimas su Tėveliu nenutrūko iki pat jo mirties. – Atvažiavus per naktį duodavo paskaityti draudžiamos literatūros. Dovanojo Alberto Šapokos Lietuvos istorijos knygą, už kurios vien laikymą anuomet galėjai gauti 2–3 metus kalėti. To leidinio net broliui nedaviau“.

Dirbdamas mokytoju Česlovas Vaupšas iš mokinių gaudavo senovinių, oda vilktų ir metalu kaustytų maldynų, kurių bent 20 atidavė į Tėvo Stanislovo kolekciją. Ten pat iškeliavo ir senovinės skulptūrėlės, kurias, vykstant melioracijai keldinami gyventojai tiesiog išmesdavo į šiukšlyną arba ketino sudeginti ant laužo tarp nereikalingų rakandų.

Ne kartą tardė saugumiečiai

Už savo veiklą, nesitaikstymą kunigas ne kartą tardytas saugumo, kalintas. Atvažiuodavo naktį, išsiveždavo, kitą dieną iš Joniškio Tėvas Stanislovas pėsčiomis pareidavo į Juodeikius maždaug 30 kilometrų.

Bažnyčioje tarnavusiam Antanui Račui kurį laiką nebuvo kur gyventi. Pats Tėvas Stanislovas tuo metu dar neturėjo pasistatęs namelio, miegodavo antroje zakristijoje didelėje sekcijoje ant plačios lentynos. A. Račas nakvojo „ant viškų“, aukštai, kur vargonai ir choras renkasi giedoti. Ten šalia bažnytinių daiktų, tarp kurių buvo ir gedulingoms pamaldoms naudojamas karstas, pasistatydavo išlankstomą lovelę.

Kartą naktį atsibeldė saugumiečiai, atsivedė kunigą iš zakristijos, pasodino į lonkas ir ilgai tardė. Jaunuolis viršuje stengėsi net nesukrutėti, taip išbuvo apie porą valandų, kol neprašyti svečiai išsinešdino.

1959-aisiais Tėvas Stanislovas saugumiečių buvo išgabentas į Šiaulius. Grįžo nuskusta barzda. Tokiu būdu bandyta jį pažeminti.

O dar dirbant Paberžėje, iškviestą saugumo Česlovas Vaupšas jį kartą vežė motociklu į Kėdainius.

Tėvelio namelis

Juodeikiuose Tėvą Stanislovą primena išlikęs jo paties rankomis, padedant statybininkams Domui Sorai, Kaziui Ambrazui, suręstas mažutis namelis, kuriame tilpo medinis gultas, sulankstomas stalas sukryžiuotomis kojomis, knygų lentynos, viduryje – pečiukas. Prie durų tik įėjus, pasak Č. Vaupšo, buvo įrengta paprasta prausykla: viršuje pritvirtintas vandens bakelis, po juo ant taburetės padėtas dubuo, po kėde – kibiras nešvariam vandeniui išpilti.

Kunigą iškeldinus namelis sovietiniais metais buvo paverstas pieno supirkimo punktu. Šį uždarius jis kurį laiką paliktas likimo valiai. 2006 metais vietos šviesuolių pastangomis namelis sugrąžintas į Juodeikių bažnyčios šventorių, kur kadaise ir stovėjo.

Medinį namuką patys juodeikiškiai remontavo, sutvirtino, pakeitė sienojus, sudėjo grindis, langus, šventoriuje pamūrijo jam pamatus. Visa bendruomenė kibo į darbą. Žmonių iniciatyvą parėmė Joniškio Istorijos ir kultūros muziejus, savivaldybė, Gaižaičių seniūnija. Rajono tautodailės darbų meistrai surengė sakralinių reikmenų parodą. Dabar ten įrengta Tėvui Stanislovui skirta ekspozicija, kurią vis papildo ir namelį savo rankomis dažęs Česlovas Vaupšas.

Apie Tėvą Stanislovą, kurio metais 2018-uosius paskelbė Seimas, kraštotyrinį darbą ruošia Žagarės gimnazijos mokiniai: Domas Šimaitis, Filomena Urencaitė, Justas Stabrauskas, Sigitas Šidlauskas, Milda ir Indrė Navickaitės, Eva Petrylaitė, Ginta Sakalauskaitė, Eva Slančiauskaitė, Mindaugas Pranciulis. Pasak mokytojos Almos Kančelskienės, parinkti būtent tie mokiniai, kurie gyvena Gaižaičių seniūnijoje, taigi ten, kur kadaise dirbo Tėvelis. Mokiniais rinks medžiagą, atsiminimus, o kol kas nufilmuotas ir Liudo Karpačiovo sumontuotas 11 minučių filmas, kuriame prisiminimais apie kunigą, vienuolį dalinasi jau minėtas Česlovas Vaupšas. Šį filmuką jau išvydo tradicinio renginio, skirto kunigaikščio Vytauto Didžiojo karūnavimui ir Tėvui Stanislovui atminti, dalyviai.

Iš biografijos

Mykolas Algirdas Dobrovolskis gimė 1918 metų rugsėjo 29 dieną Radviliškyje geležinkelio tarnautojo šeimoje. Mokėsi Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau – Kauno jėzuitų gimnazijoje, kurioje apsisprendė pasirinkti vienuolio kelią. 1936 metų vasarą po abitūros egzaminų jis išvyko į Plungės mažųjų brolių kapucinų, pasižymėjusių griežtais neturto įžadais, vienuolyną.

Po ketverių išsamių studijų ir dvasinio gyvenimo praktikos metų įšventintas į vienuolius brolis Stanislovas pasižymėjo ypatingu darbštumu, gabumais, todėl vienuolyno vyresniųjų rekomenduotas rengėsi teologijos ir filosofijos studijoms Prancūzijoje. Tačiau lemtingasis 1940 metų birželis planus pakeitė ir vienuolynas jį pasiuntė į Kauno kunigų seminariją, kurioje besimokydamas dar klierikas jis ėmėsi gelbėti žydus.

Paskirtas į Petrašiūnų kapucinų vienuolyną ir šalia esančią parapiją Tėvas Stanislovas greitai išgarsėjo kaip pamokslininkas visoje Lietuvoje.

1948 metų rugpjūčio 11 dieną jis buvo suimtas ir apkaltintas nuolatine bei ilgalaike antisovietine propaganda, nuteistas 10 metų pataisos darbų. Kalėjo Intoje, Vorkutoje, dirbo anglies šachtose, statybose.

1956 metais rugpjūčio mėnesį buvo paleistas. Į lagerio viršininko klausimą, ar jis pakeitė savo įsitikinimus, Tėvas Stanislovas atsakė: „Įsitikinimai nesikeičia, pilieti viršininke, jie gilėja.“

Grįžęs į Lietuvą gavo atkampią Vertimų parapiją Jurbarko rajone. Dar kartą suimtas ir įkalintas. Po to jau laikytas ypač pavojingu valdžiai asmeniu, tad buvo kilnojamas po nuošaliausias, skurdžiausias parapijas be elementarių buities sąlygų: Juodeikius, Žemaitkiemį, Milašaičius, Butkiškę.

Jis laikė ir platino draudžiamą literatūrą („Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, pogrindinius leidinius iš Rusijos ir kita.). Pas jį lankėsi daug žmonių, ypač disidentų iš SSRS. Nuolat buvo sekamas sovietinio saugumo, darytos kratos, kurių metu konfiskuoti pamokslų konspektai 1966 metais perkeltas į Paberžę, vėliau – Dotnuvą.

1996 metais buvo apdovanotas kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 1999 metais – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Mirė 2005-aisiais, birželio 23-iąją, sulaukęs 86-erių metų.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau "Sidabrė" spalio 3 d.