Dešimtmečių misija: sugrąžinti tėvui gerą vardą

Lina RUDNICKIENĖ

Beržininkų kaimo gyventojai Zofijai Žiogienei prireikė daug dešimtmečių, kad pagaliau pasiektų savo. 1954 metų vasario 2 d. Komijos ASSR „Osoblage“ Nr. 6 lageryje miręs jos tėtis Vladas Čirplys sovietiniais laikais kaltintas bendradarbiavimu su gestapu, sekęs politinius kalinius, teikęs žinias apie kamerose buvusius komunistus. Kaltinime taip pat buvo nurodyta, kad pagal V. Čirplio pranešimus 1944 m. liepos mėnesį buvo sušaudyta 15 kalinių. Reikėjo tik įsivaizduoti, kaip su tokia žinia, kad tėvas yra nusikaltėlis, visus tuos dešimtmečius reikėjo gyventi Zofijai, jos seseriai ir broliui? Kaip ištverti bendradarbių tarpusavio šnabždesį, kai apie tai rašė net sovietiniai laikraščiai? Zofija viską ištvėrė. Daug metų ieškojusi teisybės, pagaliau tėvui, kad ir po mirties, gerą vardą sugrąžino. Lietuvos Aukščiausiasis teismas pripažino, kad Zofijos tėvas buvo neteisėtai represuotas ir karinio tribunolo 1943 m. balandžio 19-ąją nuteistas 15 metų katorgos darbų. Teismas konstatavo: J. Čirplys yra nekaltas. Tai būtų pagrindas gauti nukentėjusio vaikams, tarp jų ir Zofijai, įstatymuose numatytas lengvatas ir kompensacijas. Tačiau Z. Žiogienė sako, kad tuos „kryžiaus kelius“ ėjusi ne dėl lengvatų ir kompensacijų sau, jų net neprašo ir niekada neprašys. „Tėčio kančia neparduodama“, – ramiai šiandien dėsto 84-uosius einanti Z. Žiogienė. Daug svarbiau buvo sugrąžinti tėčiui ir visiems jo palikuonims gerą vardą ir žinią – dėl tėvo kaltės nebuvo nužudytas nė vienas žmogus.

Karo metai ne vienam sulaužė likimus. Zofijos tėvas buvo vienas iš jų.

– Man tebuvo dešimt metų, kai paskutinį kartą mačiau savo tėtį, Frenkelio odų ir avalynės fabriko darbininką. Gerai atsimenu, kai per mano gimtadienį buvo paskelbtas nuosprendis tėčiui ir Šiaulių kalėjimo kapelionui, kunigui V. Požėlai – abu ištremti į Vorkutos lagerius, – sunkiai renka žodžius Z. Žiogienė.

Nemažai lietuvių stengėsi padėti žydams, slėpė juos kur tik galėjo, nors už tai jiems ir jų šeimoms grėsė mirtis. Rizikuodamas savo laisve ir gyvybe, Šiaulių kalėjimo kapelionas Vladas Požėla diena dienon ėjo per žmones, rinkdamas aukas ir viską iki paskutinės kruopos nešdavo badaujantiems, mirties kalėjime laukiantiems kaliniams, tarp kurių buvo daug žydų. Pamatęs kameroje išblyškusią mergaitę, paėmė ją ant rankų ir iš tolo vokiškai šaukdamas: „Atsargiai, šiltinė!“, išnešė iš kalėjimo. Vokiečiai labai bijojo epidemijos ir padarė jam kuo plačiausią taką.

Mergaitė „pasveiko“, ištekėjo ir užaugino dukrelę – Reginą Steponavičiūtę, režisierę.

1944 m. birželio19 d. aviacijos antskrydžio metu ant Šiaulių miesto pasipylė bombos. Kalėjimo sargyba panikavo ir blaškėsi. O kunigas Vladas Požėla tuo metu atidarinėjo kamerų duris…

O Vladas Čirplys, Zofijos tėvas, tuo pat metu, kas rytą eidamas į darbą Frenkelio odos ir avalynės fabrike, pietums įsidėdavo maisto keliskart daugiau nei pats galėdavo suvalgyti – maistu dalinosi su į fabriką dirbti atvarytais paliegusiais žydais iš geto, šelpė juos šiltesniais drabužiais. Zofija gerai pamena, kaip tėvas vakarais motinai su didele širdgėla apgailestaudavo, norėdamas jiems padėti žymiai daugiau nei išgalėjo...

O tais karo metais abiems – ir Vladui Čirpliui, ir kapelionui Vl. Požėlai – sufabrikuotos bylos, neva jie gestapo agentai, pasiuntę ne vieną gyvybę myriop. Bylos sufabrikavimui puikiai pasitarnavo faktas, kad Vladas Čirplys vokiečių okupacijos metais Šiaulių kalėjime davė rašytinį sutikimą bendradarbiauti su gestapu. Kad tėvas ne kartą buvo sulaikytas ir uždarytas į kalėjimą, Zofija žinojo. Kaskart iš ten tėvas grįždavo sumuštas, žaizdotas, paliegęs, naktimis dejuodavo iš skausmo. Tačiau tokius tėvo biografijos „faktus“, kad jis išdavinėjo žmones, taip pasmerkdamas juos myriop, Zofija Žiogienė sužinojo 1983-aisiais iš sovietinės spaudos. Net apsilankė archyvuose ir iš arčiau susipažino su tėvo „byla“, kurioje duktė aptiko , kad tėvas kaltu prisipažino tik dėl to, kad sutiko slapta bendradarbiauti su gestapu, tačiau realiai nieko neišdavė.

– Man buvo keista. Išeitų, kad aš liaudies priešo, susitepusio nekaltų žmonių krauju, dukra. Jaučiausi siaubingai. Tačiau nedavė ramybės kitas klausimas, kaip tas faktas nesutrukdė man nei įgyti aukštąjį išsilavinimą, nei įsidarbinti? 1957-aisiais atvažiavau į Joniškį, gavau vyresniosios ekonomistės tuometiniame Valstybės banke pareigas, o po metų įgijau banko valdytojos statusą. Tam, kad aš užimčiau tas pareigas, neprieštaravo nei respublikinis, nei sąjunginis bankai. Gi uždrausdavo tokiems asmenims užimti ne tik vadovaujančias pareigas, paprastu darbininku nebent... Ir štai 1983 metais toks straipsnis pasirodė. Man smūgis, o tuometinis partijos komitetas ramino, sakė nekreipk dėmesio. O kaip aš galiu nekreipti? Nuo to laiko tik ir tesvajojau – apginti ir sugrąžinti dorą tėčio vardą. Tokia galimybė atsirado tik po 1990-ųjų, – pasakoja didžiausią misiją gyvenime atlikusi moteris.

Prie V. Čirplio išteisinimo bylos Lietuvos Aukščiausiasis teismas grįžo net du kartus. Abu kartus teismas konstatavo, kad duomenys apie V. Čirplio bendradarbiavimą su vokiečių okupacinio režimo saugumu išplaukia vien tik iš jo paties parodymų, tačiau šių faktų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys. Net NKVD byloje nėra surinkta duomenų, kuriais remiantis galima būti daryti išvadą, kad V. Čirplys tarnavo okupaciniam nacių režimui. Kita vertus, A. Čirplio sutikimas bendradarbiauti su okupacinio režimo saugumo struktūra (jei toks ir buvo), remiantis archyvinės bylos medžiaga, duotas būnant nelaisvėje, t. y. kalint Šiaulių kalėjime. Abejotina, ar tokiomis sąlygomis duotas sutikimas vertintinas kaip laisvas asmens pasirinkimas.

Byloje teigta, kad V. Čirplys bendradarbiavo su kunigu Vl. Požėla ir rinko jam duomenis apie kalinius, jų nuostatas ir netgi planuojamus pabėgimus. Teismas šį faktą įvertino kritiškai, nes taip buvo siekta diskredituoti kapeliono veiklą gelbėjant žydų ir kitų tautybių kalinius. 1980 m. kunigui suteiktas Pasaulio tautų Teisuolių vardas, o 1995 metais LR Prezidento įsakymu buvo apdovanotas Žūvančiojo gelbėjimo kryžiumi.

Praėjus daugiau kaip pusei amžiaus Lietuvos Aukščiausiasis teismas tik 2013-aisiais atnaujino procesą Vl. Čirplio pilietinių teisių atkūrimo byloje, pripažino nekaltu Lietuvos Respublikai ir visas jo pilietinės teisės atkūrė, išdavė pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimą. Tik jau ne jam pačiam, o dukterims ir sūnui – kaip neginčytiną ženklą, kad dėl jų tėvo kaltės nenukentėjo nė vienas žmogus.

84-uosius einanti Beržininkų kaimo gyventoja Zofija Žiogienė gali lengviau atsikvėpti – ji numynė visus instancijų slenksčius, bet tėvui padoraus žmogaus vardą sugrąžino

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. rugsėjo 19 d.