Ar išsaugosime, kas likę?

Aniceta KRAJINIENĖ

Dainininkė Liuba Nazarenko buvo teisi,– Jakiškių dvaras tinkamiausia vieta romansams. Kiek čia jų skambėjo!? Kaip ir praėjusią trečiadienio popietę, kai Europos paveldo dienų proga, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus darbuotojų pakviesti, čia susirinko kultūrą puoselėjantys joniškiečiai. Savivaldybės administracijos vyr. specialistė Regina Leknickienė pakvietė diskusijai „Dvarų kultūros šimtmečiai“.

Anot Reginos, praeities dvarų kultūroje glūdi gili istorinė išmintis. Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registre įrašyta vienuolika dvarų sodybų arba jų fragmentų. Daugiausia paveldo Kriukų seniūnijoje. Trys dvarai – Malgužių, Lazdyniškių, Medvilionių.

Meras Gediminas Čepulis, pasveikinęs susirinkusius, priminė, kad, pasirūpinus žydų kultūros paveldu, atėjo metas atsigręžti ir gelbėti dvarų palikimą. Tam reikės ne tik finansinių, organizacinių rūpesčių, bet ir didelio noro, susitelkimo.

Kas jau kas, o muziejininkas Darius Vičas apie dvarus, palivarkus (atskiras dvaro dalis su reikalingais ūkio trobesiais, nedidelius dvarus) gali pasakoti ir pasakoti. Nuo 1495 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Mikalojui Syrevičiui priklausęs Senosios Žagarės dvaras, pastatytas ant Žvelgaičio piliakalnio. Prie Beržėnų tvenkinio Rudiškių seniūnijoje iki šiol matomi buvusiame palivarke 1767 m. pastatyto ir po trisdešimtmečio atstatyto akmenų-mūro malūno griuvėsiai.

Daunoravos dvaras jau minimas nuo 1557 m. Per šimtmečius jis ėjo iš rankų į rankas, parduotas, mainytas, paveldėtas, puoselėtas ir alintas, dabar tik apgrėbstomas. Kol kas. O gal? Gal ir ten klausysimės romansų, gal kas nors paseks Meilutės Zaleckienės pavyzdžiu ir dvarą prikels naujam gyvenimui? Nes, anot Žagarės regioninio parko vyriausios specialistės Giedrės Rakštienės, ir Naujosios Žagarės dvaras, priklausęs grafui Naryškinui, išsilaikė dėl to, kad nuolat buvo „gyvas“,– rūmuose įsikūrusioje mokykloje klegėjo miestelio vaikai, buvo globojami senoliai. 2011-ais rūmais ėmė rūpintis Žagarės regioninis parkas. Po restauracijos įsikūrė Regioninio parko lankytojų centras. Čia rengiamos parodos, vyksta renginiai. Viena rūmų patalpa skirta dvaro istorijai. Medžioklėmis garsėjusio dvaro dvasia dvelkia nuolatinė medžioklės trofėjų kolekcija. Metas, kad nauji vėjai pakedentų ir senąjį parką.

Gataučių seniūnė Agnė Daugėlaitė susirūpinusi, kad kuo ilgiau žaliuotų Vaizgučių dvaro parko šimtamečių liepų alėja. Šių metų sausį jau įtrauktas į kultūros vertybių registrą, tad yra šiokios tokios vilties jį sutvarkyti. Čia gimę, augę ir gyvenantys prisimena šiltus saviškių pasakojimus apie gerus buvusius ponus Neirandus. Audruvietė poetė Regina Briedytė teiraujasi, koks Satkūnų seniūnijos Paaudruvės dvaro likimas. Regina Leknickienė paaiškino, kad parkas ir likę keturi pastatai saugomi. Gal kas nors panūs ir ten įsikurti? Raudondvariu prie Žagarės jau pasirūpino Edita Ramanauskienė. Perpirko iš Žagarėn atsibasčiusio vokiečio, suremontavo, kuria verslą.

Ir rimtai, ir pajuokaudama apie pradžių pradžios vargus vargelius pasakoja Meilutė Zaleckienė. Dvaras priklausė grupelei beirstančio Linkaičių kolūkio pajininkų. Rūmuose laikė supiltus grūdus. Kartais ir blogis tampa gėriu,– grūdai apsaugojo sienas nuo pelėsių. Turimų lėšų užteko stogui, vandeniui įsivesti, teritorijai patvarkyti. Vidų –krosnių karūnas, sienas gramdinėjo brolio chirurgo atlikusiais skalpeliukais. Susidūrė su hamletišku klausimu – vidines sienas dažyti ar nedažyti? Nedažė. Sulaukė ir žinovų pritarimo. Pirmyn vedė didžiulis noras, svajonės po truputėlį pildėsi. Gelbėjo bičiuliai, pažįstami. Žemėnai, Briedžiai, Norušaičiai, kiti dovanojo gražių senovinių baldų, pilnėjo indaujos. Dabar čia skamba romansai, vyksta koncertai, literatūros vakarai, į plenerus renkasi dailininkai, prašosi vestuvininkai.

Muziejaus direktorės Rasos Ališauskienės įsitikinimu, dabar svarbiausias rūpestis vaikams ir vaikaičiams išsaugoti, kas dar likę. Imkimės iniciatyvos patys, skatinkime vaikus. Paauglys, jaunuolis, šveitęs paminklą, grėbstęs lapus, dalyvavęs „Pieškime dvarus“ ar kitose ekspedicijose, nesusidės su vandalais, nešiukšlins, neniokos, kas kitų padaryta, užauginta.

Dvarų kultūra neatsiejama nuo mitybos kultūros, kulinarinio paveldo. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Rimvydas Laužikas sakė stovintis koja šen, koja ten,– domisi ir dvarų, bažnyčių archeologija, ir gastronomijos istorija. Joniškiečiams jis pateikė visą dvaruose puoselėtą gastronomijos filosofiją nuo seniausių laikų. Girdėjome, kaip kito visuomenės požiūris į sveiką gyvenseną, kokiais produktais, patieklais maitinosi vyrai, moterys, vaikai. Salierų sriubą ir kopūstų štrudelį (austrišką pyragą su kopūstais), kuriuos pagal seniausią Juzefos Zavadskos knygą „Lietuvos virėja“ pagamino „Žilvino“ restorano virėjos Alma Jatulienė ir Janina Meškienė, ragavome. Dėkojame, buvo skanu ir netikėta.

Aptarinėjome naujus-senus patiekalus ir laukėme romansų. Dvidešimt ketvirtus metus scenoje žinoma Liuba Nazarenko ne tik virpino širdis lyriškomis ar audringomis melodijomis, bet praskleidė ir romansų, atsiradusių dar viduramžiais Ispanijoje, istorijos kraštelį. Liaudiškas, autorinis, miesčioniškas, buitinis, kamerinis romansas, sklidęs po Europą, pasiekė ir Lietuvą. Populiarųjį čigonišką „Akys juodosios“ į sceną atvedė Fiodoras Šaliapinas, mūsų operos legendos Kipro Petrausko bičiulis. Pasigirsta graudi „Aš –/ Toks vienas,/ Velnioniškai/ Vienas...“ („Kai brendu naktimi“) melodija. Keista, pasirodo, kad ir Jakiškiuose, kaip dažnai būna Joniškio sinagogose, veikia Laiko mašina, mestelėjanti dešimtmečiais atgal. Esu Vilniuje, išlipu iš traukinio, senu papratimu apvaikštau skelbimų stulpus. Konservatorijos salėje – Poezijos pavasaris. Scenoje tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas Eduardas Mieželaitis, daug kitų poetų, svečių iš Lenkijos, bulgarų poetas, vertėjas Ivanas Trojanskis, rašęs apie Joną Basanavičių, išvertęs nemažai Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio, mūsų kraštiečio Jono Avyžiaus kūrybos. Rašytojas davė paskaityti Trojanskio laišką: „Išvertėjau Tavo knygą...“ Tarpduryje pasirodo juostuota jūrinuke apsivilkęs Paulius Širvys. Atsisėda paskutinės eilės kamputyje. Klausosi skaitančiųjų. Vienas atėjo, vienas išeina...

Raudondvario prie Žagarės savininkė Edita Ramanauskienė

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. rugsėjo 19 d.