Žagariečių Sąjūdis dar gyvas

Loreta RIPSKYTĖ

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Žagarės iniciatyvinė grupė įsikūrė 1988 metų rugsėjo 17 dieną, praėjus mažiau nei keturiems mėnesiams po Sąjūdžio gimimo sostinėje. Sukakties 30-mečio minėjimas šiemet įvyko liepos mėnesį, per didžiausią metų renginį Vyšnių festivalį. Tačiau šventės sūkuryje galbūt ne visi norėjusieji suspėjo atvykti, prisiminti. Žagarietė Valerija Normantienė saugoja kelių dešimtmečių istoriją liudijančius straipsnius, nuotraukas, dokumetus. Tad sugrįžkime į trijų dešimtmečių praeitį.

Prasidėjo nuo talkos parke

„Į talką senolei Žagarei“ – straipsnis tokiu pavadinimu, pasirašytas kraštiečių operos solisto, tuometinės konservatorijos profesoriaus Vaclovo Daunoro, žurnalisto, buvusio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto docento Stasio Laurinaičio, Kauno medicinos instituto profesoriaus Henriko Mituzo, žurnalisto ir anuometės TSRS garbės sporto meistro Antano Vaupšo, 1988 metų rugsėjo 10 dieną buvo išspausdintas republikiniame leidinyje „Tiesa“. Publikacija, kurioje priminta garbinga ilgaamžė Žagarės istorija, ją garsinančios asmenybės ir jų darbai, ragino respublikos vyriausybę, Joniškio rajono Liaudies deputatų tarybą ir jos vykdomąjį komitetą skirti daugiau dėmesio šiam mažam, bet savo praeitimi didžiam miestui. Rugsėjo 12–17 dienomis į Žagarę seminarui ir talkai pakviesti atvykti Vidurio Lietuvos ūkių architektai ir apželdinimo specialistai, kurie, tikėtasi, galės aptarti su vietos valdžia ne tik parko tvarkymą, bet ir visų istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimą bei atkūrimą. Šešios dienos talkos, derėjimosi dėl kiekvieno kertamo medžio, diskusijos įvairiais klausimais kėlė gerus jausmus ir tapo emociniu pagrindu burtis į Sąjūdžio grupę. Paskutinę dieną įvyko talkininkų susitikimas su respublikos inteligentija prie D. Naryškino rūmų. Būta ir nerimo gaidelių.

Apie tvyrojusią atmosferą taip „Krivūlėje“ rašė Valerija Normantienė: „Visus susirinkusius labai nustebino minioje pasirodę uniformuoti milicijos pareigūnai. „Kodėl nustebino?“ – gali paklausti skaitytojas. Juk ir milicijai gali rūpėti miesto grožis, kultūra, sveikata. Nustebino todėl, kad jau seniai esame apsipratę, kad milicijos nerasi miestelyje, kai jos reikia. Tame gyventojų susibūrime (vėliau žagariečiai jį pavadino mitingu) nebuvo nė vieno girto, nesigirdėjo keiksmažodžių. Net rūkančių nesimatė. Iš svečių ir šeimininkų pusės negrėsė joks pavojus viešajai tvarkai ir ramybei. O tuo pat metu miesto centre prie kultūros namų (savotiškas antivisuomeninis centras) mušėsi, keikėsi, stumdėsi grupelė Žagarės „įžymybių“ (...). Telefonas 260, kaip ir dažnai, neatsakinėjo. Čia neužklydo nei milicininkas, nei saugumietis, nei draugovininkas...

Graži, šventiška ir saulėta buvo ta diena. Tik labai skaudėjo širdį dėl tokių kontrastų: ten, kur į dangaus žydrynę pakilo mūsų trispalvė ir, V. Daunoro užvesta, iš šimtų krūtinių išsiveržė „Lietuva brangi“, kur viešpatavo rimtis ir susikaupimas – „mūsų milicija saugojo mus“. O ten, kur girti svetimais dviaukščiais ir triaukščiais plūdosi, stumdėsi, trypė gėlynus ir gąsdino praeivius – nė vienas tvarkos saugotojas nepasirodė. Ir tai Žagarėje ne epizodinis reiškinys.“

14 pirmųjų narių

Tą rugsėjo 17 dieną įvyko svarbus dalykas. Valerijos Normantienės ranka surašytas tebesaugomas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sąrašas. Jame – 14 pavardžių: pensininkas buhalteris Aleksas Bardauskas, agronomė Danguolė Baukienė, gydytoja Inesa Keršienė, prekybininkas Stasys Makaveckas, medicinos sesuo Valerija Normantienė, tarnautoja Irena Pavelkienė, gydytojas Liudas Petrauskas, mokytoja pensininkė Viktorija Snieškienė, mokytoja pensininkė Romualda Vaitkienė, mokytojas Evaldas Keršys, statybininkas Algis Krištopaitis, hidrotechnikas Kęstutis Rakauskas, mokytojas Algirdas Narbutas, mokytoja Aldona Sinkevičienė. Daugumos jų jau nebėra.

Iniciatyvinę grupę subūrė Žagarės metraštininkė, kelių knygų autorė, dabar – Joniškio Garbės pilietė Romualda Vaitkienė. Netrukus vadovavimą ji perdavė gydytojai Inesai Keršienei.

Žmonės norėjo mėsos, avalynės, drabužių

Iš pirmojo Iniciatyvinės grupės susirinkimo rajono laikraštyje Aleksas Bardauskas dėstė tokias mintis: „Ilgą laiką buvo kalbama, kad Lietuva išlaikytinė. Mūsų mokslininkai spaudoje viešai paskelbė, kad pagal nustatytas sveikatingumo normas, mes gaminame tiek mėsos ir pieno, kad galėtų pavalgyti septyni milijonai gyventojų. O ką gauname nusipirkti? Susitikime buvo pacituoti tokie duomenys: jei rugsėjo mėnesį vieno vežimo metu (vežama tris kartus per savaitę) buvo atgabenama 603 kg virtos dešros, tai spalio mėnesį jau tik 370 kg. Rugsėjo mėnesį kiaulienos fondas buvo 350 kg, spalį – 205 kg, paukštienos atitinkmai 180 kg ir 150 kg. Pardavus mėsos gaminius uždaroms įstaigoms ir organizacijoms, laisvam pardavimui beliko 180 kg virtos dešros, 145 kg kiaulienos, 150 kg paukštienos, 120 kg jautienos. Ir tokio kiekio turi užtekti mums, trims tūkstančiams miesto gyventojų? O kur apylinkės žmonės? Ką reikia daryti, jeigu mėsos fondai ir toliau bus mažinami?“ Dabar tokie dalykai jau nebeįsivaizduojami, o jaunajai kartai apskritai turbūt atrodo absurdiški. Toliau tame pačiame straipsnyje autorius mini: „Prieš penkiolika metų sočiai valgėme baltą Palangos duoną, mėgavomės skaniais dideliais riestainiais. Dabar tai galime tik sapnuoti. Kepėme, kol kepykla sugriuvo. Jau septintas mėnuo, kai mus vaišina prasčiausia 20 kapeikų kainuojančia duona.

Turėjome viešbutį, ligoninę, nors ir nelabai kokį, bet vistik kino teatrą. Deja, jau turėjome.“

Iš to paties susirinkimo laišką rajono laikraščiui parašė ir kita autorė, kurios prašymu, jos pavardė neskelbiama. Moterį nustebino susirinkime ne vieno žmogaus dėstyti reikalavimai: duokite mėsos, gražių drabužių, avalynės. Jos nuomone, „svarbesnis deficitas, kurio ne tik parduotuvėse, bet ir kooperatyvo sandėliuose nerasime – tai Žmogus ir Jo Sąžinė, Žmogaus Gerumas.“ Autorė pastebi, kad prekių trūksta, bet dalis jų vagiama, išnešama iš parduotuvių per kitas duris, vagiama net tai, ką laisvai galima pirkti.

Tokia buvo pradžia, tokios prieštaringos mintys.

Grupė veikė aktyviai

Vistik svarbiausia, kad žagariečiai, pasigedę tvarkos, reikalauja jos ne tik išsikalbėdami, bet surašo ir 1988 metų spalio 29 dieną atvirą laišką išsiunčia Joniškio rajono VRS viršininkui J. Meidui. Piktinamasi milicijos (dabar policija – aut.past.) įgaliotinio abejingumu savo pareigoms, didėjančiu nusikalstamumu, vagystėmis, viešosios tvarkos pažeidimais, vangumu kovojant su naminukės gamintojais ir degtinės perpardavinėtojais.

1989 metų spalio 22–23 dienomis Joniškio rajono delegatai, taigi – ir žagariečiai – dalyvauja Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Sporto rūmuose Vilniuje.

Žagarės iniciatyvinė grupė – aktyvi. Kartu su miesto moterų taryba organizuoja vakarą Lietuvos Nepriklausomybės dienos (turima minty Vasario 16-oji – aut. past.) renginį, Gedulo ir vilties dieną. Kai atkūrus Nepriklausomybę iš kaimyninės valstybės prasidėjo grasinimai, ekonominės sankcijos, Žagarės Sąjūdžio iniciatyvinė grupė išsiuntė telegramą tuometiniam TSRS vadovui Michailui Gorbačiovui, reikalaudama nutraukti karinę grėsmę.

Žagariečiai kartu su kitais rajono patriotais vyko į Vilnių protestuoti mitinguose prieš „jedinstvininkus“. Pagal sudarytą grafiką jie budėjo prie Parlemento, Spaudos rūmų ir televizijos bokšto tragiškomis sausio dienomis. Tie, kas tą sausio 13-ąją neišvyko į sostinę, vidurnaktį susirinko miesto centre prie pašto, ambulatorijos. Gatvėse buvo pilna žmonių.

Žagariečiai prie Raktuvės kapinių koplyčios pastatė skulptūrą stalininėms aukoms atminti. Iš gyventojų buvo renkamos lėšos. Aukota noriai, ypač daug prisidėjo Daukšių, Stungių, Veršių kaimų žmonės, Žagarės miesto įstaigų darbuotojai. Kūrinį drožė medžio meistras, pedagogas Vincas Maičius, padedamas Evaldo Keršio. Per 23-ejus metus skulptūra, prausiama lietaus, gairinama vėjų, neatlaikė gamtos jėgų. Tad jos vietoje vėliau pastatytas kryžius, kurį iš metalinių kryžių ekspozicijos, veikiančios koplyčioje, davė kunigas Marius Dyglys.

Joniškiečiai sąjūdiečiai žagariečiams visada pavydėjo entuziazmo. Iniciatyvinės grupės 25-ečio renginyje Janina Šimaitienė prisiminė, kad anuomet per rajono tarybos rinkimus Žagarėje iš šešių apylinkių penkiose laimėjo Sąjūdžio kandidatai, o Joniškyje – iš 17-os apylinkių jie nugalėjo tik 6-iose.

Nors Sąjūdžio dvasia blėsta, išeina su Anapilin iškeliavusiais jo kūrėjais, dar rusena viltis, išlieka prisiminimai ir dokumentai. Šiemet, minint Sąjūdžio 30-metį žagariečiai vėl dalyvavo renginyje sostinėje. O liepos 14 dieną Vyšnių festivalio metu paminėta Žagarės Sąjūdžio iniciatyvinės grupės trijų dešimtmečių sukaktis. Apie grupės veiklą parengtą kraštotyros darbą 30-mečio renginyje pristatė mokytojos Almos Kančelskienės vadovaujami Žagarės gimnazijos mokiniai – Elvina Mikalauskaitė ir Justas Pamparas, o mokytojai Romualdai Vaitkienei Seimo narys Vitalijus Gailius įteikė Valstybės atkūrimo šimtmečio ženklelį.

Vienas sąjūdiečių renginių: nešama tautinė vėliava

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. rugsėjo 15 d.