Meilė pasauliui prasideda nuo meilės savo kiemui

Loreta RIPSKYTĖ

Ketvirtadienį Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje pristatyta kultūros istoriko, knygų ir almanacho „Šiaurės Lietuva“ leidėjo, kalbininko, Žiemgalos krašto žinovo, tarmių tyrinėtojo, docento Stasio Tumėno knyga „Gyvenimo sankirtos“, liudijanti autorių esant savo krašto romantiku, kuriam svarbus įvietinimas ir įsivietinimas, – taip archajiškai, bet tvirtai globalėjančiame pasaulyje skambančios sąvokos. Svečias sakė, kad meilė pasauliui prasideda nuo savo kiemo ir savo krašto. Todėl knygoje sudėti straipsniai apie žmones, kilusius iš Žiemgalos, tai – žinomos ir užmirštos asmenybės, savo gyvenimais rašiusios istoriją, vietos atsirado ir politikos minklėms, klausimams, kaitinantiems jausmus – apie dvigubą pilietybę, nelietuviškų raidžių rašybą.

Knygos provokatorė – joniškietė bibliotekininkė

„Mieli prieteliai, buvę studentai, gera matyti savo žmones“, – į susirinkusius Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje kreipėsi knygos „Gyvenimo sankirtos“ autorius Stasys Tumėnas, pastebėjęs, kad ji galėjo vadintis ir „Gyvenimo sankryžos“ ar „Gyvenimo sankaupos“, – jam artimas daugiabriauniškumas.

Leidinio provokatorės vaidmuo atiteko buvusiai bibliotekininkei, joniškietei Joanai Stonytei, kuri prieš kelerius metus sudarė bibliografinę rodyklę. Į ją nepateko tik pirmoji publicistika, o paskutinių 20 metų metų surinkti beveik visi straipsniai. Šis darbas sudaro vieną knygos dalį, kuria autorius sakė ir galvojęs apsiriboti, tačiau rašytojas, publicistas, leidėjas Stasys Lipskis paragino sudėti krūvon pagrindinius darbus, atspindinčius pastangas išsakyti savo požiūrį į švietimą, kultūrą, kalbą, valstybę, vertybines nuostatas, po pasaulį išsisklaidžiusius tautiečius. Taip atsirado dar trys dalys, be jau minėtos rodyklės ir įžanginio skyriaus, kuriame apie patį autorių mintimis dalinasi jo mokytojai, mokiniai, bendražygiai.

Trys Žiemgalos krašto asmenybės

Pirmoje dalyje Stasys Tumėnas rašo apie tris Žiemgalos krašto ryškias asmenybes. Jis pristato savo šviesaus atminimo dvasios mokytoją, auklėtoją Stasę Lovčikaitę, kuria vadina pilietiškumo ir bendruomeniškumo sergėtoja. Gūdžiais sovietiniais metais ji sugebėjo mokiniams netiesiogiai išsakyti mintis apie meilę Lietuvai, kalbėjo apie idealistinę filosofiją, skatino gilintis į gyvenimo prasmės, žmogaus egzistencijos pagrindus. Išskirtinis jos talentas išsiskleidė XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai organizuodavo susitikimus su garsiais Lietuvos aktoriais, kritikais, rašytojais.

Kitas Žiemgalos krašto mohikanas – taip pat pedagogas, daugiau kaip 20 etnografinių ansamblių įkūrėjas, violončelininkas, „Žiemgalos“ draugijos prezidentas, įvairių leidinių redaktorius ir sudarytojas Kazimieras Kalibatas.

„Jis tikėjo, kad daina turtina dvasią. Tai – mūsų krašto sietuvų vaikas“, – taip K. Kalibatą pavadino Stasys Tumėnas.

Trečiasis iš Žiemgalos – užmarštyje likęs kunigas, švietėjas, kelis dešimtmečius pastoracinį darbą atlikęs Austrijoje, Belgijoje, Brazilijoje, nuo 1980 metų dirbęs Vatikano radijuje. Nuo Linkuvos iki Vatikano – toks buvo jo kelias, kuris prasidėjo 1945 metais, kada su kitu jėzuitų klieriku T. Mikalausku atvyko į Romą. Austrijoje jis daug padėjo rusų pabėgėliams, vertėjaudavo, rūpinosi, kad jie galėtų emigruoti į kitas šalis.

Vincentas Pupinis ne kartą sovietmečiu bandė aplankyti Lietuvą, tačiau nebuvo įleistas, nes užsienyje kuravo Rytų šalių bažnyčių klausimus, tarnavo rusakalbiams tikintiesiems. Ši asmenybė turi sąsajų ir su Joniškiu. Laiškus jis rašydavo ir siųsdavo daugiausia tik broliui Aleksandrui, gyvenusiam Joniškyje Adomo Varno gatvėje.

Lietuvių išeivijos veidai

Kitoje dalyje Stasys Tumėnas simboliškai per tekstą grąžina Lietuvai JAV lietuvių išeivijos asmenybes. Jis rašo apie vieno žymiausių Lietuvos fotomenininkų, išleidusio daugiau kaip 100 albumų Algimanto Kezio, kurio kelias už Atlanto panašus į daugelio dypukų (išvietintų asmenų), veiklą. Visą gyvenimą jis skyrė lietuvybės sklaidai, darbui su jėzuitų kunigais, knygų leidyba, žurnalų redagavimu, dirbo lituanistinėje mokykloje, vadovavo galerijai.

Vytautas S. Vardys – mokslininkas, aktyviai reiškęsis išeivijos lietuvių laikraščiuose ir žurnaluose, dalyvavęs Lietuvių fronto bičiulių sąjūdyje, dažnai kviestas skaityti paskaitų JAV ir Europoje, jo straipsniai pausdinti ir anglų, vokiečių, japonų, Indijos spaudoje ir knygose.

Šviesuolis, kultūrininkas, muziejininkas, kunigas Pranciškus Juras – dar vienas lietuvybės puoselėtojas Amerikoje, finansiškai rėmęs įvairių lietuviškų knygų, laikraščių leidybą, mecenavęs talentus, tarp jų – filosofą Antaną Maceiną, kuriuo pasirūpino, kad pasitraukus iš Lietuvos jam netektų imtis sunkaus, fizinio, atsitiktinio darbo, nuolat jį finansiškai rėmė.

Trečioje dalyje knygos autorius kalba apie vadinamąją „minkštąją“ politiką – dvigubą pilietybę, nelietuviškų raidžių rašymą dokumentuose, lietuvių kalbą, kurios, anot pristatyme dalyvavusio literatūrologo Nerijaus Brazausko, Stasys Tumėnas nelaiko ideloginiu produktu, pats puikiai kalba tarmiškai.

Daugiaprasmė knyga

Pasak N. Brazausko, knyga „Gyvenimo sankirtos“ – daugiaprasmė, svariai prisidėsianti prie žiemgališko diskurso formavimo. Joje susideda itin svarbūs autoriui sandai: gimtoji kalba, gimtasis kraštas, gimtoji kultūra, gimtoji religija.

Į klausimą, kas yra toji žiemgališka tapatybė ir kodėl jos reikia, doc. Stasys Tumėnas sakė, kad ji svarbi, nes meilė pasauliui prasideda nuo savo kiemo ir savo krašto, be to, ji parodo kiekvieno mūsų savastį ir išskirtinumą. Pasak svečio, net kaimyninių Joniškio ir Pakruojo rajono žmonių charakteriai skiriasi.

Stasys Tumėnas, primindamas apie politines diskusijas, taip pat įsitikinęs kalbėjo, kad trijų papildomų nelietuviškų raidžių mūsų abėcėlei nereikia. Atvėrus joms kelią, „iš butelio bus paleistas džinas“, nes norint rašyti lenkiškas pavardes, reiktų įsileisti dar 12 raidžių, o turint omeny ir kitas kalbas prireiktų net 77 įvairių ženkliukų. Anot jo, dėl trijų papildomų raidžių mes nieko neprarasime, tačiau nieko gero ir neįgausime.

Knygos autorius taip pat išsakė savo nuomonę apie dvigubą pilietybę. S. Tumėno, kuris dirba LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininko pavaduotoju, teigimu, pasaulio lietuviai nori ne dvigubos pilietybės, o kad būtų išsaugota nuo gimimo įgyta pilietybė. 2019-ieji Seimo paskelbti Pasaulio lietuvių metais, tad tikimasi, kad bus daugiau skirta dėmesio šiai problemai, daugiau diskutuojama ir aiškinama.

Knygos ištrauką pristatyme skaitė bibliotekininkė Rita Mačiukienė, renginyje dainas ir giesmes atliko joniškiečių merginų trio.

Knygą „Gyvenimo sankirtos“ išleidęs doc. Stasys Tumėnas jos pristatyme Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje sakė, kad meilė pasauliui prasideda nuo savo kiemo ir savo krašto

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. rugpjūčio 11 d.