Atradimų džiaugsmas – ir nuošaliuose rajono kampeliuose

Birutė ČIŽIENĖ

Joniškio turizmo ir verslo centro duomenimis, šiuo metu mūsų rajone yra šeši sertifikuoti gidai. Tarp jų – ir istorikė, trejus metus muziejininke dirbusi joniškietė Lina Vaitekūnienė, nusiteikusi joniškiečiams ir į rajoną atvykstantiems turistams parodyti kuo daugiau unikalių kampelių ir apie juos atskleisti iki šiol kai kam negirdėtų legendų ir pasakojimų.

Mūšos tyrelyje – svarbus ryšys ir su protėviais

Kelią į šią pelkę jau seniai gerai žino ne tik spanguoliautojai, bet ir ornitologai, kiti gamtos mylėtojai. Ypač tokių turistų padaugėjo tada, kai į šį respublikinės reikšmės telmologinį draustinį prieš trejus metus buvo nutiestas daugiau kaip trijų kilometrų ilgio medinis pažintinis takas. Jis, 11-oje stotelių supažindinantis su saugoma draustinio augmenija ir gyvūnija, pateko net į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias pelkėje nutiestas lentų takas.

Gidė Lina Vaitekūnienė turistams ir keliautojams taip pat gali daug ko įdomaus papasakoti apie šį unikalų ir paslaptingą rajono kampelį, nes, šįmet Šiaulių turizmo informacijos centre baigusi pusmetį trukusius gidų kursus, baigiamąjį darbą rašė būtent apie Mūšos tyrelio draustinį ir jo gamtines bei kitas vertybes.

„Mano pagrindinis tikslas buvo Mūšos tyrelį pristatyti kaip senąją baltų šventvietę, visiems parodyti, koks šioje vietoje yra mūsų ryšys su protėviais. Džiaugiuosi, jog po penkias valandas trukusios ekskursijos mano žinias gidė ekspertė ir būrelis į pelkę kartu keliavusių žmonių įvertino gerai, – sako Lina Vaitekūnienė, jiems daug ko įdomaus papasakojusi, remdamasi ir žymaus kraštiečio tautosakininko Mato Slančiausko padavimais apie šią pelkę, ten tyvuliuojantį Miknaičių ežerą ir dunksančią Akmens salą. – Dar dirbdama muziejuje, tokia tema medžiagą rinkau ir kartu su mokslų daktaru Dainiumi Razausku, mitologu jotyrininku V. Vaitkevičiumi. Pastarasis daug metų tyrinėja Lietuvos šventvietes, domisi gamtos objektais, dubenėtaisiais akmenimis, yra išleidęs knygą ir apie tokias mūsų rajono vietas. Jo teigimu, Mūšos Tyrelis yra išskirtinė, iki šiol mažai žinoma ir deramai neįvertinta baltų šventvietė. Apie šį draustinį yra rašę ir religijotyrininkas G. Beresnevičius, ir semiotikas A. Greimas.“

Linos teigimu, daug ko įdomaus apie Mūšos tyrelį galima sužinoti ir pasigilinus į jau mirusio religijotyrininko G. Beresnevičiaus ir semiotiko J. Greimo knygas. „Jų raštuose persipina ir mokslas, ir tautosaka, ir mitologija. Tai – neįkainojamas turtas, tik mes deramai jo neįvertiname,, – pastebi Lina. – Todėl, lydėdama po šį draustinį žmones, ir turiu tikslą – parodyti ne tik šį unikalų gamtos kampelį, bet ir mūsų ryšį su protėviais. Mūsų protėviai buvo irgi protingi, nes apie savo vidinį pasaulį kalbėjo vaizdiniais. Todėl mitologija mums kaip tik ir padeda geriau suprasti ne tik tą vidinį protėvių pasaulį, bet ir pačius save. Mūsų ryšys su protėviais būtent akivaizdžiai atsiskleidžia ir per Mato Slančiausko tautosaką.“

Lina Vaitekūnienė turistams daug neįtikėtinų dalykų gali papasakoti ir apie daugeliui iki šiol negirdėtas vadinamąsias paskandas – pomirtinį povandeninį pasaulį. Pasak Linos, būtent pelkėje riba tarp mūsų ir požeminio pasaulio yra labai siaura. Tos pasaulis, neabejoja gidė, daugeliui žmonių taip pat gali būti be galo įdomus ir intriguojantis. Jau vien apie tą patį vienintelį natūralų mūsų rajono Miknaičių ežerą, tyvuliuojantį Tyrelio pelkėje, ir jo paslaptingąsias tamsias gelmes yra sukurta ne viena legenda ir pasakojimas. Pati Lina Vaitekūnienė ne kartą yra bendravusi su dideliu rajono gamtos mylėtoju ir saugotoju, Česlovo Kudabos premijos laureatu Aleksandru Žaliu iš Juodeikių, kuris būtent tokių istorijų yra užrašęs ne vieną. Tarp jų – ir savo tėvo Antano Žalio pasakojimą apie milžinišką Miknaičių ežero lydeką. Šios istorijos klausytis niekada nenusibosta nei vaikams, nei suaugusiesiems. Daugelis dar nežino įdomių dalykų ir apie nuolatinį pagonių deivės Žemynos palydovą kiškį. Apie tai irgi savo kūryboje užsimena Matas Slančiauskas.

Mažai žinomų objektų – ne vienas

„Pelkėje – ir Mūšos upės ištakos. Mūša teka į rytus ir prieš saulę. O tai turi ypatingą šventą reikšmę. Keliaudamas nuo Rudiškių iki Girkančių tiesiog jauti, kaip ta erdvė pulsuoja, – paaiškina Lina, nusiteikusi tokio pobūdžio ekskursijas rengti tik tiems, kurie tuo ypač domisi, t. y. ne didesnėms nei 10 žmonių grupėms. – Tik labai skauda širdį dėl to, jog dabar siaučia baisi mūsų miškų naikinimo banga. Pirmą kartą šventos girios Lietuvoje buvo naikinamos XIV amžiuje, antrą kartą – XXI amžiuje.“

Pasak Linos Vaitekūnienės, mūsų rajono vietovėse yra ir daugiau unikalių kampelių, kurie gali būti įdomūs ne vien romantikams ir egzotikos ieškotojams, bet ir kitiems, norintiems sužinoti ne vien tai, kas parašyta turistinėse schemose. Tarp tokių, vadinamų Dievo užmirštų kampelių, – jau išnykęs Žagarės seniūnijos Gaigalių kaimas su ten esančių Lelijų kalneliu, Ragankalnis netoli Daukšių ir kitos vietos. Daukšių apylinkės, kur kažkada yra buvęs ir durpynas, ir tryškę šaltiniai, jos teigimu, apskritai yra apipintos įvairiausiais pasakojimais. Savo darbą be galo mylinti gidė Lina daug ko iki šiol negirdėto galėtų papasakoti ir keliaujantiesiems nuo Joniškio link Žagarės. Tik svarbu – kad būtų tuo besidominčiųjų.

„Tapusi gide, save noriu įprasminti kitoje veikloje“, sako šįmet sertifikuota gide tapusi joniškietė istorikė Lina Vaitekūnienė

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. rugpjūčio 4 d.