Nauji ekspedicijos po kraštą atradimai

Lina RUDNICKIENĖ

Vilniaus folkloro ansamblis iš Vilniaus, susibūręs 2009 m. rudenį, atlieka visų Lietuvos regionų folklorą. Vienas iš pagrindinių jo veiklos barų – folklorinės ekspedicijos Lietuvoje, į kurias vykstama kiekvieną vasarą ir kiekvieną Kovo 11-ąją arba Vasario 16-ąją! Tokias ansamblio ekspedicijas remia Lietuvos kultūros fondas. Kasmet Vilniaus miesto folkloro ansamblių apžiūroje „Ulioj bitelė“ laukiškiai pristato programą iš ciklo „Laukio ekspedicijos“, kurioje atliekami pačių užrašyti kūriniai. Ansambliečiai šią patirtį itin vertina! Tautosakos rinkimas, gyvas tradicijų pajautimas suteikia gilumo, prasmingumo bei įkvėpimo ansamblio koncertinei praktikai, organizuojamoms vakaronėms, renginiams ir bendrai laukiškių filosofijai formuotis.

Šią vasarą tokia ekspedicija surengta mūsų rajone. O ką surinko, pamatysime ir išgirsime ateinančių metų Vasario 16-osios proga surengtame koncerte Žagarės kultūros centre. Per 30 folkloro pateikėjų ekspedicijos dalyviams papasakojo šimtus istorijų, sakmių, pasekė pasakų, padainavo, parodė, kokius seniau susiėjimuose eidavo ratelius, kokius šokius šokdavo, kokią muziką ir kokiais muzikos instrumentais grodavo. Pasak ansamblio vadovės Lijanos Šarkaitės-Vilumos, surinktas Joniškio krašto folkloras suguls ir į knygą, bus įrašyta į kompaktinį diską, taip pat folkloro kolektyvas surinktus kūrinius naudos ir savo rengiamuose koncertuose.

– Mus domina Lietuvos pakraščiai. Praėjusiais metais „Laukio“ ekspediciją rengėme Šakių rajone prie sienos su Rusija. Šiemet labai buvo įdomu pažinti Lietuvos ir Latvijos paribį. Tiesa, Augstkalnėje, aplankėme ir šešis lietuvius, visi jie skirtingais laikotarpiais į Latviją atsikėlė dėl darbo ir eresnio udarbio – visi jie, dabartiniai 80-mečiai ir vyresni, yra kilę iš Joniškio rajono. Įdomiausia tai, kad ekspedicijos dalyviai kalbino lietuvę Mortą, kiti čia gyvenantys lietuviai net nežinojo, kad ji tautietė, galvojo, kad latvė. Labai pasitarnavome. Latvijos lietuviams atsirado proga geriau vienas kitą pažinti, galbūt lietuviškai pasišnekėti, nes iki šiol jie ir tarpusavyje kalba latviškai. Būtent Augstkalnėje radome tikrą lobį – žmonės išlaikę savo senąją tarmę ir senąjį žodyną. Pateikta tokių pavyzdžių, kurių jau seniai ir jūsų krašte niekas nebevartoja, – „Sidabrei“ pasakojo ekspedicijos vadovė Lijana Šarkaitė-Viluma.

Ekspedicijos nariams labiausiai įsiminė mūsų krašto žmonių papasakotos sakmės ir pasektos pasakos, kurių nerasi jokiose knygose, jos perduodamos iš lūpų į lūpas. Štai Daunoriškės kaime Viktorija prisiminė savo močiutės jai,mažai mergaitei, pasakotas sakmes. Tai ir sakmė apie paukštį karaluką, ir sakmę, kodėl kurmis nemato...

Gataučių kaime ekspedicijos narių dėmesį patraukė sena jauja – Onos Juodaitienės nuosavybė. Moteris pasakojo, kad toje vietoje buvęs dvaras. Visų kultūros tyrinėtojų akys labiausiai krypsta į jaują įmūrytą apeiginį akmenį. Šeimiinkė asakoja dažnai sulaukianti etnologų vizito, kurie netgi norėtų tą akmenį iš mūro išlupti – juk tai didelės kultūrinės vertės relikvija. Ona Juodaitienė pasakojo legendą, kad tame apeiginiame akmenyje senų senovėje netgi žalčių šeimos gyvenę.

Ekspedicijos dalyviai susigraudino išgirdę Bertaučių kaimo 96 metų gyventojo, Antrojo pasaulinio karo dalyvio, pasakojimus apie tai, kaip visus rajono 18-mečius karo metais rusai surinko ir pasiuntė į pirmas fronto gretas. Kaimo ilgaamžis demonstravo puikią atmintį, pasakodamas apie karo baisumų smulkmenas.

Žagarėje vietos muzikantai ekspedicijos dalyviams nešė rodyti muzikos instrumentus, kuriais moka ir gali groti – tai ir armonika, lūpinė armonikėlė, akordeonas, mandolina, balalaika – jais sugrotos ir ekspedicijos dalyvių įrašytos senosios polkos, maršai.

– Žemaitijoje, kai lankėmės, tai ten žmonėms turėdavai ilgai ir nuobodžiai aiškinti, kokiu reikalu, kam to reikia, įtikinti, kad tai svarbu ateities kartoms. Joniškio krašto žmonės išsiskyrė savo nuoširdumu. Kur beužėjome, kieno kiemo vartelius beatkėlėme, visi, išgirdę, kokiu reikalu, teištardavo „Einam!“, ranka mosteldavo paskui save. Visi sakė jau žinoję, kad tokia ekspedicija bus, skaitė „Sidabrėje“. Ir išties, kur beužsukdavome, pas visus ant stalo, suolo, lovos, palangės buvo „Sidabrės“ laikraštis. Ačiū „Sidabrei“ tariame ir mes, ekspedicijos dalyviai, kad gyventojus informavo, – dėkingumą krašto žmonėms išsakė ekspedicijos vadovė.

Pranė Streleckienė iš Gaižaičių (dešinėje) savo atmintyje nešiojasi daug įdomių dalykų, kurių papasakojo ir tautosakos rinkėjams

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. rugpjūčio 4 d.