Pavadinimą kaimui davė karas

Janina ŠAPARNIENĖ

Prie kelio į Joniškį netoli Kriukų miestelio matyti viena gyvenama sodyba. Kiek tolėliau po medžiais rymo senovinis pastatas iš molio. Pakeliui jokio ženklo, kad čia – Vakzalo kaimas, savo nelietuviškai skambantį pavadinimą greičiausiai gavęs Antrojo pasaulinio karo metais.

Stotis vienoje pusėje, ja vadinamas kaimas – kitoje

Buvusio siaurojo geležinkelio stotis – toje Kriukų pusėje, kuri arčiau Joniškio. Dabar čia jau seniai nelikę geležinkelio bėgių, o pats statinys – privati nuosavybė, pertvarkyta pagal šeimininkų poreikius. Ta vieta jau dešimtmečius nė nevadinama stotimi.

Laikrodininko Karolio Čelkio namelis jau dešimtmečius stovi tuščias

O Vakzale, lietuviškai tariant, stotyje (kitapus Kriukų, arčiau Pakruojo rajono ribos) nei jokių bėgių, nei traukinių niekada nėra buvę. Čia gimęs ir visą amžių gimtojoje sodyboje praleidęs Algirdas Jonas Žukauskas prisimena savo mamos pasakojimą: Antrojo pasaulinio karo metais, į Lietuvą vėl grįžus Raudonajai Armijai, Žukauskų dviejų galų troboje buvo įkurta karinė telefono stotis. Prie jos kiaurą parą budėdavo rusų kareiviai, atsiliepinėdavę į skambučius "vakzal" (stotis).

"To mūsų pamiškės kaimo visais laikais tebuvo trys sodybos. Mano tėvų namai – toliausiai nuo miško. Gal todėl kareiviai atsivežė čia telefono stoties įrangą ir įkūrė štabą: nes mišką karo metais vokiečiai bombarduodavę. Mama pasakojo, kad kartą numetė labai didelę bombą. Ten greičiausiai buvo įsikūręs rusų karinis dalinys. Jau pasibaigus karui vaikai miške radome sugriuvusią duonkepę krosnį, matyt buvusią laikinai pamūrytą ruošti maistą kareiviams", – sakė A. J. Žukauskas.

Neseniai 75-ąjį jubiliejų minėjusio vyro atmintyje tėra dabartinis kaimo pavadinimas, tikriausiai ir likęs oficialiu nuo karo laikų. Nors pamiškė buvo gyvenama nuo tarpukario Lietuvos laikų. Bet ar vietovė tuo metu kaip nors vadinosi, Algirdas Jonas nežino.

Rašytojo giminaitis atkeliavo į Kriukus

A. J. Žukausko tėvelis Jonas Žukauskas – kilęs nuo Anykščių, rašytojo Antano Žukausko–Vienuolio giminaitis. Anykštėnas tarpukariu užsiimdavo dabar jau išnykusiu kaimo amatu – buvo linplūkis. Toks amatininkas keliaudavo per kaimus ir uždarbiaudavo, apdorodamas linų derlių per talkas. Darbo paieškos J. Žukauską atvedė į kitą Lietuvos kraštą – Kriukų parapiją. Čia jaunam vyrui krito į akį Valakų kaime gyvenusi Rozalija. J. Žukauskas vedė, apsistojo apylinkėse.

Senjoras Algirdas Jonas tik spėlioja, kuo tuomet vertėsi, kur gyveno jo tėvai. Bet apie 1940-uosius J. Žukauskas nusipirko medinę dviejų galų trobą su žemės sklypu ir tvartu prie vieškelio į Kriukus.

Ankstesniojo sodybos savininko pavardė buvo Pyragius, bet kuo jis vertėsi, nežinia. Nors turėjo būti ne skurdžius – namus su "gonkais", dviem kaminais statydavosi ne kiekvienas sodietis.

Vieškelis šeimai buvo patogus kelias į miestelį. Bet ir dulkėdavęs labai. O kai iš netolimo karjero arkliais privežę žvyro, pavasariais apylinkių ūkininkai vieškelį tvarkydavo, žvyrą volais lygindavo – sodybą gaubdavo ištisi dulkių debesys. A. J. Žukausko teko girdėti, kad karjeras nebuvo smarkiai kasinėjamas: ūkininkams žvyro prireikdavo nebent duonkepės kaminą pasimūryti. Ne vieną kasėją žvyras buvo užgriuvęs...

Šeimos sodyboje 1942-aisiais gimė vyresnysis Žukauskų sūnus Stanislovas, 1944-aisiais – Algirdas Jonas. Jis tėvo nė neprisimena: tebuvo vos šešių mėnesių kūdikis, kai trisdešimt trejų J. Žukauską paėmė į frontą.

"Kai atgal sugrįžę rusai pradėjo jaunus vyrus šaukti į kariuomenę, siųsti į karą, nemažai kriukiečių pabėgo į Latviją. Kiti skubinosi rasti darbo prie geležinkelio, nes geležinkeliečių į frontą nesiuntė. Tėvas nesislapstė, neišsisukinėjo – jį prisimena kaip visada buvusį sąžiningą žmogų. Bet karo pabaigos tėvas nesulaukė, žuvo Latvijoje. Kartu su kartu tarnavusiais ir žuvusiais buvo palaidotas Vainodėje, rusų karių kapinėse. Vis nuvažiuojame aplankyti jo kapo", – pasakoja Algirdas Jonas.

Runkelius dorojo prie liktarnos

Našlei su dviem mažais vaikais teko verstis iš kokių trijų dešimčių arų sklypelio. Nes už darbą kolūkyje beveik nemokėdavo – A. J. Žukauskas prisimena, kad buvo nustatytos tokios darbų normos, kiek per dieną žmogui neįmanoma padaryti. O moteriai dar reikėjo padėti seniems Valakuose gyvenusiems tėvams ir šeimų nesukūrusiems giminaičiams.

"Kiek cukrinių runkelių normų, skiriamų už duodamą žemę daržams, reikėdavo "nuplėšti"! Normas uždėdavo, nežiūrėdami į žmonių amžių... Pareidavau iš mokyklos, persirengdavau – ir į lauką. Namo buvo galima eiti, tik prirovus septynias krūvas. Runkelių nuėmimas užsitęsdavo iki vėlyvo rudens, iki šalčių. Tekdavo pirkti alaus traktorininkui, kad vagas atartų – kitaip tų burokų nebeišrausi. Juos apšalusius "kūjeliais" kalinėdavo iki vėlaus vakaro, liktarna pasišviesdami..."

Algirdas Jonas visam laikui liko gimtojoje sodyboje, gyveno kartu su mama, dirbo melioracijos įmonėje. Į tėviškę parsivedė ir žmoną Ainą, čia augino savo vaikus.

1974-aisiais Algirdas Jonas vietoje senutėlės tėvų trobos pasistatė mūrinį namą. Taip pat susirentė ir naujesnį tvartą.

Šeimininkas juokiasi, kad tvartas sodyboje, gyvenanto jo giminei, jau trečias. Mat patį seniausiąjį dar 1948-aisiais sunaikino gaisras. Anuomet Algiukas, Stasiukas ir pora kiek vyresnių berniukų sumanė sodybos kieme susikurti laužą. Vėjas pūstelėjo ugnį į šiaudus prie tvarto. Išsigandę išdykėliai gaisrą bandė gesinti, semdami vandenį, pūsdami ... dviračio pompą. Ugniai besiplečiant, berniukai išsislapstė.

Subėgę į pagalbą kaimynai tvarto neišsaugojo. Žukauskų giminaitis spėjo tik atrišti nuo grandinės šunį. Visi džiaugėsi, kad pastate nebuvo gyvulių...

Nors ir labai sunkiai dirbusi jaunystėje, gyvenimo nelepinta Rozalija Žukauskienė nugyveno gražų amžių. Į Amžinybę ji iškeliavo 2001-aisiais, tik kelių mėnesių tepritrūkusi iki devyniasdešimtojo jubiliejaus.

Amatininkų kaimelis

Linplūkis J. Žukauskas tapo trečiuoju kaimelio amatininku, karo išvakarėse įsikūrusiu sodyboje netoli miško.

Kaimynystėje, senoje, galbūt dar XIX -ame amžiuje statytoje troboje gyveno brolis ir sesuo Čelkiai. Marija Čelkytė, iš išvaizdos gerokai vyresnė už brolį Karolį, visą amžių šeimininkavo namuose. Moteris buvo neįgali, šlubuodavo. K. Čelkis žemės neturėjo. Apylinkėse jis garsėjo kaip labai geras laikrodininkas. Nors buvęs savamokslis, bet gebėjęs suremontuoti visus jam atnešamus laikrodžius. Brolis ir sesuo gyvenę tvarkingai, neretai kūrendavę pirtį. Čelkių sodybą supo vaismedžiai, dideli medžiai.

Po karo K. Čelkiui teko stoti į vietos kolūkį. Nagingas vyras neprapuolė: išmoko valdyti traktorių, tapo pirmuoju kolūkio mechanizatoriumi. UZ markės traktorius, kuriuo dirbdavo K. Čelkis, atitarnavęs buvo atiduotas į kaimyninį Pakruojo rajoną – stovi prie Žeimelio žemės ūkio mokyklos.

A.J. Žukauskas prisimena, kad senolis Karolis sulaukė garbaus amžiaus, daugiau nei aštuoniasdešimties metų: į Anapilį jis buvo palydėtas 1974-aisiais. M. Čelkytė mirė gal dešimtmečiu anksčiau už brolį.

Ištuštėjusią Čelkių sodybą ėmė prižiūrėti kolūkis. Kai kitapus Kriukų esantį Kazylų kaimą sunaikino melioracija, į sodybą valdža atkėlė tenykštį gyventoją Vytautą Zigmantavičių. Mat senolis priešgyniavo kraustytis į miestelį.

Molinė Čelkių troba jau buvo gerokai apgriuvusi – vieną sieną teko atstatyti šiuolaikiškomis silikatinėmis plytomis. Už namo remontą V. Zigmantavičius kolūkiui sumokėjęs apie tris šimtus rublių.

Algirdas Jonas mena, kad senelis Vytautas Vakzale jautęsis patenkintas. Jis net į sodybą vedančią senų medžių alėją pratęsė, pasodindamas jaunų, "įlisdamas" į kaimyninį sklypą, anksčiau priklausiusį Medvedevų šeimai.

Pastarosios šeimos galva buvo žinomas batų taisytojas. Algirdas Jonas draugavo su Medvedevų vaikais. Bet šeimos narių vardai iš sodiečio atminties išsitrynė.

"Medvedevas naujų batų nesiūdavo, bet suplyšusius taisė gerai. Apie 1949-uosius, kai apylinkių žmones ėmė varyti į kolūkį, batsiuvys užsispyrė, kad nestos. Valdžios nepaliekamas ramybėje Medvedevas su visa šeima išvažiavo gyventi į Elėją (Latvija), ten dirbo milicininku. Ten jo vaikai ir pasiliko", – sako A.J. Žukauskas.

Tušti likę Medvedevų namai neužilgo ėmė nykti. Sugriuvus namo stogui, po kurio laiko nebeliko ir paties statinio. Tik duobė pievoje bežymi vietą, kur kažkada buvo sodybos šulinys.

Paskutinė gyvenama sodyba

Vakzale Žukauskų sodyba belikusi vienintelė gyvenama.

Dar stovi ir molinis Čelkių namelis – užkaltais, grotuotais langais. A. J. Žukauskas girdėjo, kad buvo atsiradęs Čelkių giminaitis, galbūt turintis paveldėjimo teisę. Tačiau nėra išlikę nei sklypo, nei pastatų dokumentų, tad įrodyti teises į buvusią giminės nuosavybę nėra kaip. Juridiškai namelis iki šiol – niekieno.

Negi sklypai prie pat plento, gamtos apsuptoje vietoje nevilioja nūdienos žmonių?

A.J. Žukauskas svarsto praktiškai: pasistatyti naują namą brangu, o vyresnio amžiaus žmogui ir sunku. Gi jaunimui ką tokioje vietoje veikti? Namų neužtenka – reikia ir darbą turėti, kad galėtum tuos namus išlaikyti. O darbo vietomis Kriukų apylinkės negarsėja.

Žukauskų dukra taip pat neliko gimtinėje – gyvena netolimame Žeimelyje ir tėvus tik aplanko.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" vasario 23 d.