Tapyba – dailininko išpažintis

Aniceta KRAJINIENĖ

Laikas: būtas, esamas, būsimas, prarastas, iššvaistytas, sugaištas... Kiekvienas jo turime tik nuo – iki. Vieni tą neapčiuopiamą Laiko tėkmę gaubia šviesa, gėriu, grožiu, kiti, vedami liguistų ambicijų, garbėtroškos, gobšumo, nevaldomų aistrų, žarsto blogio sėklas. Treti, nemąstantys atbukėliai, – jį beprasmiškai švaisto.

Talentingas dailininkas mūsų kraštietis Sigitas Laurinavičius, išgyvenamus metus įvardijęs „Laiko erozija“, mintis išsako raiškiomis spalvomis. Anot autoriaus, augdami, bręsdami, patiriame ir kuriantį, ir ardantį laiko poveikį. „Laiko erozija – ne tuščia frazė. Tapydamas sąmoningai siekiu sugriauti atpažįstamos tikrovės iliuziją ir pateikti ją, kaip aiškiai perdirbto vaizdo rezultatą.“ Menininkas tarsi klausia savęs ir pats mėgina atsakyti, ar mūsų kelionė laiku nepareikalauja kažko iš esmės reikšmingo, ar sugebame atpažinti tai, su kuo susiduriame ir ką patiriame?

Laikmetis diktuoja ir šviesias, ir skaudžias temas. Cikle „Raudona, panaši į besiskleidžiančius žiedus“ kai kas įžiūri fejerverkų švytėjimą, o išties, tai Ukrainoje, Sirijoje, kituose žemės kampeliuose įžiebtų karinių konfliktų skaudžios energijos sklaida, griaunanti daugelio žmonių gyvenimus. Tragišką temą tarsi užbaigia „Ryškėjanti raudona“ drobė, kur juodo liūdesio aklavietėje įžvelgiame lyg nykstantį raudoną kraujo krešulį, lyg šalia žalsvos vilties spalvos besiskleidžiantį žiedo pumpurą.

Didžiulėje drobėje liepsnoja ir viską naikinanti, ir dieviška kūrybos, pradžių pradžios „Amžinoji ugnis“. Sutemoje plevenanti „Liepsna“ spragsi prisiminimų žiežirbomis. Nostalgija dvelkia „Vakaras Jakiškiuose“. Saulėlydis. Diena dyla,– ryt bus tik jos prisiminimas. Gal šviesus, romantiškas, o gal skaudus, isteriškai rėksmingas, išsiliejęs fluorescencinėmis spalvomis kaip „Vakaras. Neišsaugoto pasakojimo nuotrupos“. Jauki žvakės švieselė („Prisiminimų vakaras“) atgaivina būtus nebūtus pokalbius su Romualdu Čarna, Vitoliu ir Raimondu Trušiais, Vyteniu Rimkum, Arvydu Martinaičiu, kitais žiemgaliečiais, kasmet susirenkančiais į kūrybinius plenerus.

Kūrybai įkvepia „Ženklai lietuje“, „Mėnulio maudymas, arba tai, kas nutinka mėnesienoje ...“ Kol vaizduotė panyra į kitą erdvę. Ir savą, ir, pavyzdžiui, pasufleruotą „Didžiosios Visatos paslapčių su Morganu Frimanu“. Pasak dailininko, dabartyje daugelis procesų dar būna nepasibaigę, matome tik padrikas atskiras detales, fragmentus, mažiausių raiškos taškelių mozaiką. Kuo labiau nuo jų tolsti, tuo labiau suvoki visumą („121. Autoportretas“ , „101. Išpažintis“). Tie kvadratukai, nūdienos terminologija pavadinti pikseliais,– užkoduota informacija, tarsi mūsų neišsakytų, neįgyvendintų minčių žiežirbos, tarsi prarasto ar dar nebūto laiko akimirkos. Jais paženklinta visa Sigito Laurinavičiaus pastarųjų metų kūryba. Geltonus, raudonus, žalius, mėlynus didesnus ir mažesnius kvadratėlius, papildančius ekspoziciją, galime suvokti ir kaip spalvinius dekoratyvius akcentus, ir kaip autoriaus minčių blykstelėjimus, jam vienam žinomus kodus. Dabar kodų daug. Asmens kodas. Prekės kodas. Gavęs muzikinio kūrinio autoriaus

Mariaus Stavario ir grupės „Verslo rizikos rezervas“ sutikimą, korėjiečio sukurtą tarptautinį QR kodą perkėlė į meninę erdvę („Kometa“ , „Susitikimas“). Turėdamas išmanųjį telefoną, gali ir muzikos pasiklausyti.

Šiaulietė dailininkė Jurgina Jankauskienė patikino, kad bendrakursis Sigitas visada turėjo tvirtą stuburą, sudėliotas vertybes, gebėjo mokyti, auklėti. Traukė, skatino kūrybinis procesas, savojo kelio paieškos. Jos manymu, nemažą įtaką turėjęs profesorius Vincas Gečas, talentingas pedagogas, keitęs būsimų menininkų mąstymą, skatinęs savyje ieškoti stiprybės, nebijoti keistis. Jurgina pasidžiaugė, kad Sigitas, puikus pedagogas, ne tik išugdė nemažą būrį mokinių, bet ir liko ištikimas tapybai, rado savo kūrybos kelią, drąsius spalvų derinius, žmonėms vis dovanoja šviesius emocijų pliūpsnius.

Pats autorius, išklausęs mero Gedimino Čepulio, Istorijos ir kultūros muziejaus direktorės Rasos Ališauskienės, renginį vedusios Vidutės Petraitienės, bičiulių sveikinimus už kraštiečiams Baltojoje sinagogoje surengtą parodą, kukliai prisipažino, kad kitų darbus pristatyti lengviau ir paprasčiau. Gyveni, kaip išeina. Palengva susidėliojo pikseliukai, kodai, nes prasidėjo skaitmeninis laikmetis, realios žemiškos ir virtualios tikrovės jungtis. Laike, kuriame gyveni, turi surasti savo vietą, praskleisti aplink tvyrančio pasaulio uždangą, pamatyti ir šviesias, ir tamsias jo spalvas. Kūrybai paakina ir perskaityta knyga, ir išgirsta daina, ir senųjų audimų raštai.

O stuburas, kaip minėjo bendrakursė Jurgina, grūdinosi, stiprėjo nuo vaikystės. Mamos prisimena visus savo atžalėlių negalavimus, visus savarankiškus žingsnelius. Dar kūdikystėje pasigavęs sunkios ligos užkratą, berniukas buvo dažnas ir ligoninių, ir sanatorijų įnamis. Geriausias raminantis vaistas vaikui – baltas popieriaus lapas ir pieštukas. Piešk, kurk savąjį pasaulį.

Aldonos ir Edvardo Laurinavičių šeimoje jie augo penkiese – sesė ir keturi broliai. Tad kas padės sesei, jei ne jis, Sigitas, vyriausias iš brolių? Gausi šeima – daug pomėgių: piešia, muzikuoja, kuria eiles, sportuoja. Sigitas prisimena atsidūręs senelio Justino Bareišos, dailidės, armonikieriaus, pasakotojo erdvėje. Mokėdavęs proto įkrėsti ne beržine koše, o gyvenimiškomis pasakomis. Paskui pasivaikščiojimai po miestą su tėčiu, jo vaikystės prisiminimai. Paskui anuometinė Mato Slančiausko vidurinė mokykla, geros, kūrybai skatinusios dailės mokytojos Steponavičienė ir Violeta Slavickienė. Paskui, tai kas, kad kišenėje paslėptas gydytojo pažymėjimas, atleidžiantis nuo fizinio lavinimo pamokų, traukte traukiančios krepšinio, lengvosios atletikos aikštelės. Paskui mamos baimė ir rūpestis, kai traukinys, jauną kareivį vežęs į Tolimuosius Rytus, dundėjo pro pačią Černobilio tragediją. Paskui Lemties svarstyklės,– sportas ar dailė. Svaresnė buvo pastaroji. Paskui pedagoginis darbas Panevėžio mokyklose, Žiemgalos dailininkų grupės vairas.

Dabar Panevėžio miesto fotografijos galerijos vedėjas, Lietuvos dailininkų sąjungos, Žiemgalos dailininkų grupės narys. Dabar, kaip ir daugelį metų, šalia ištikima, palaikanti bičiulė žmona Daiva, dailės pedagogė. Dabar jau savo kelią pasirinkusi dukra Rūta. Dabar nuolat išsibarstantys ir vėl krūvon susitelkiantys kūrybos pikseliukai.

Kraštietis Sigtas Laurinavičius į gimtąjį Joniškį atvežė personalinę darbų parodą

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. liepos 21 d.