Laiškai iš praeities

Aniceta KRAJINIENĖ

Kas traukia į Joniškį tenorą Rafailą Karpį, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistą? Dainininkas atsakė atvirai ir tiesiai, kad širdį šildo joniškiečių dėmesys litvakų kultūros – architektūros, muzikos, literatūros – paveldui.

Pasirodo, kad sąsajų esama ir daugiau. Ne viename spektaklyje partneriauta su mūsų kraštiečiu, ryškiu, stipriu bosu Liudu Norvaišu. Be to, jie abu šviesaus atminimo Virgilijaus Noreikos mokiniai. O Maestro, kaip ne sykį teko girdėti, nors ir šiaulietis, savo šaknis siejo ir su Joniškiu. Iš čia kilęs jo tėvas Leonas Noreika.

Anot Rafailo, apie dainavimą dar nė negalvojęs, o šį atlikėją jau žinojęs, nepraleisdavęs progos jo pasiklausyti. Solisto manymu, Virgilijus Noreika – ištisa epocha,– kartų kartos jo klausėsi, iš jo mokėsi. Studentus imponavo jo asmenybė, nuoširdus bendravimas, palaikymas, kai sunku, kai nesiseka. Profesorius reikalavo disciplinos, profesionalumo, suvokti, pajausti atliekamo kūrinio gelmę, ugdė meninį skonį.

Nemažai bendrauta su Sofija Jonaityte, Kristoforo premijos laureate, daugelį metų dainavusia pagrindines soprano partijas. Dabar ji ėmėsi edukacinės veiklos: aprodo lankytojams teatrą ir jo užkulisius, vaikams, jaunimui rengia muzikines popietes. Rafailas Karpis vaikams skirtose operose turi po kelius vaidmenis – Jono Tamulionio „Bruknelėje“ Dzingutį ir Vėjelį Pūtelį, Rašel Portman „Mažajame prince“ – Tuščiagarbį ir Gyvatę. Parengusi pastarojo spektaklio montažą su spalvingais kostiumais, Sofija – Rožė, sutelkusi pilnas sales moksleivių, apkeliavo tolimiausius šalies pakraščius – Skuodą, Šilutę, Šilalę, Akmenę, Joniškį. Supažindino su operos menu.

Tų gastrolių metu operos solistas Rafailas Karpis ir atrado Joniškį. Atrado ilgam. Joniškyje, Žagarėje koncertuota su perkusininku Arkadijum Gotesmanu, saksofonininku Petru Vyšniausku. Raudonosios sinagogos akustika išbandyta ne kartą, o Baltojoje – debiutas. Ir susikaupę, ir papokštaudami su pianistu Dariumi Mažintu padovanojo joniškiečiams gražią, įspūdingą dainų puokštę.

Rafailo Karpio artimieji, kaip ir daugelis litvakų, neišvengė holokausto tragedijos. Kiekvienas dainininko kruopščiai parinktas, jautriai pateiktas „Laiškas iš praeities“ (iš ciklo „Jidiš kultūros paveldas Lietuvoje“), melodija ir žodžiai, skaudžiai raižė ir mintis, ir širdį. Ar gali ramiai klausytis Šiaulių gete Chajos Chajitin sukurtos dainos, kaip motina, palikdama svetimiems, nepažįstamiems žmonėms savo garbanotą juodaplaukį vaikelį, įtikinėja: „Tu nesi tas, kuo gimei. Atmink, – jokio savo žodžio, jokios dainos“? Repertuaras platus, ilgai kauptas, gerai apmąstytas. Bendrakursė atnešė suradusi penkias Gabrielio Grado dainas, išleistas 1923 m. Volfo Grado leidykloje Rietave. Girdėjome dvi. Skambėjo Krokuvos (Lenkija) gete žuvusio žymaus kompozitoriaus Mortechai Gebirtig, vilniečio poeto Abraomo Suckenerio, priklausiusio žydų literatų sambūriui „Jaunasis Vilnius“, kūryba, nūdienos kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo harmonizuotos, išplėtotos dainos „Iš užmirštos knygos“. Pokariu Abraomas Suckeneris dalyvavo garsiajame Niurnbergo teismo procese, – liudijo apie fašistų žvėriškumą.

Kartu su atlikėjais stebėjome vaikystės žaidimus, pirmosios meilės nepamirštamus prisipažinimus. Šiurpą kėlė pasaulis, kuriame paukštis virto tigru, ledo ir švino pasaulis, draudęs jausmus, ašaras, meilę. Koncerto pabaigai – Josefo Kotliaro „Sugrok dainelę“, kvietimas taikai, mylėti vieniems kitus.

Rafailas neprieštaravo, kad dainas pavadinau žydų romansais. Už nuoširdų, jautrų koncertą dėkojo Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė. „Ką darai, daryk visa širdimi“, – toks buvęs Maestro Virgilijaus Noreikos credo. Tokiu ritmu gyvena ir jo mokinys tenoras Rafailas Karpis.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. liepos 18 d.