Ovacijos geriausiems

Lina RUDNICKIENĖ

Algimanto Raudonikio meno mokykla jau trečius metus iš eilės mokslo metų pabaigoje skelbia nominacijų konkursą „Geriausi iš geriausių“. Ir visus tuos tris metus iš eilės vieną ar kitą nominaciją susišluoja akordeono virtuozas Edmundas Pakalnis. Pirmais metais su akordeonistų kvartetu – Modestu Pamparu, Gintare Marcinkute, Gyčiu Utakiu – Edmundas pelnė nominaciją „Metų kolektyvas“. Pernai Edmundas tapo nominacijos „Metų džentelmenas“ savininku, o šių mokslo metų pabaigoje aštuoniolikametis namo išsinešė pagrindinį prizą – nešiojamą kompiuterį ir „Geriausio iš geriausių“ nominaciją.

Edmundo muzikos mokytoja Danutė Poliakienė šį vaikinuką ir jo unikalius gebėjimus labai vertina, o jo pasiekimus rikiuoja iškart po Martyno Levickio ir Modesto Juknos.

Su muzika – nuo septynerių

– Buvo turbūt kokie 2005-ieji, grojau viename jubiliejuje. Ten tarp svečių pastebėjau ir mažą, kokių penkerių berniuką, sėdintį tarp suaugusiųjų. Aš groju, svečiai ėmė šokti, o mažylis, likęs už stalo, pravirko. Taip suspaudė širdį, prieinu, klausiu, kas nutiko, o jis kūkčiodamas: „O su kuo man šokti?“ Ir tada, kai jau mano muziką pakeitė įrašai, tą mažylį aš išvedžiau šokti. Šokome ir kalbėjomės. Ilgai kalbėjomės. Man pasirodė, kad tai labai įdomus vaikas , – jaudinančiai pirmą pažintį su Edmundu Pakalniu mena visada ne tik muzikos garsams, bet ir žmogiškiems jausmams jautri ilgametė muzikos pedagogė.

Danutė dar tą patį vakarą Edmundą auginantiems seneliams Elvyrai ir Juliui Pakalniams užsiminė, kad ką jau ką, o šitą vaiką būtina ugdyti muzikine dvasia.

Praėjo porą metų, mokytojų kambaryje gurkšnodama kavą Danutė Poliakienė išgirsta, kaip koridoriuje kažkas iš komisijos narių aiškina, kad septynmetis berniukas, pavarde Pakalnis, per mažas mokytis groti akordeonu, gal norėtų į fortepijoną? Danutė net pašoko – kur tas mano vaikas ir nusivedė Edmundą į savo klasę... vienuolikai metų.

Kantrybė ir kuklumas – Edmundo dorybės

Mokytis muzikos, ir dar groti sunkiu klavišiniu instrumentu, tokiu kaip akordeonas, nelengvas iššūkis. Ypač vaikui. Bet Edmundas nuo pat pirmos dienos pasižymėjo nepaprastu darbštumu ir kantrybe. Per vienuolika bendro darbo metų mokytoja iš Edmundo lūpų neišgirdo: „Atsibodo“, „Negrosiu daugiau“, „Neisiu“... Danutė matė – gabus vaikas, jam tik groti ir groti, todėl aukojo savo asmeninį brangų laiką – ne tik su Edmundu, su visais savo mokinukais taip – repeticijos gerokai po pamokų mokykloje arba jos namuose Sodų gatvėje – kiekvienam kambary, net virtuvėje, po muzikuojantį jaunuolį. Tarp jų – ir Edmundas.

Laurai mėgsta kantriausius. Edmundas iš jų. Pirmasis jo solinis koncertas – per močiutės jubiliejų. Padedamas mokytojos jį globojančiai jubiliatei paskyrė net du kūrinius. Po to prasidėjo. Duetai, kvartetai, akordeonistų ansamblis.... Greitai tapo vaikų kapelos pagrindiniu akordeonistu, visų mokyklos akordeonistų vedliu, pavyzdžiu ir respublikinių dainų švenčių dalyviu. Praėjusią savaitę Edmundas su mokytoja irgi viešėjo sostinėje, grojo jau trečiojoje savo gyvenime dainų šventėje iš eilės.

– Edmundą, kaip atlikėją, jau pažįsta įvairių konkursų vertintojai ir dalyviai Šiauliuose, Rygoje, Mažeikiuose, Akmenėje, Pakruojyje, Panevėžyje. Jau devynerius metus dalyvauja beveik visuose Lietuvoje rengiamuose tik tarptautiniuose ir respublikiniuose jaunųjų atlikėjų konkursuose, yra iškovojęs daugybę laureato diplomų, kelis kartus jam suteiktas diplomanto vardas, už muzikinius pasiekimus turi daugiau kaip dvi dešimtis padėkų – jo kraitis išties solidus. Vien šiais metais Edmundas kartu su Nojumi Rimkumi dalyvavo trijuose konkursuose ir dviejuose tapo laureatais, – kuklaus Edmundo pasiekimus vardijo jo pedagogė.

Akordeonas vietoj sporto salės

Edmundas jau seniai išaugo mažąjį, jos 10 kilogramų sveriantį „Weltmeistrį“. Tiesiog vieną dieną, būdamas vos 12-kos, pareiškė, kad groti nori su didžiausiu instrumentu – akordeonu „S5“. O šis gi nemenkas, tris kartus sunkesnis. Bet Edmundo būta užsispyrusio. Ir taip per tuos šešerius metus, galynėdamasis su sunkiasvoriu, jį įveikė. Galingas instrumentas koncertų metu Edmundo rankose tiesiog smagiai virkauja. O pats vaikinas per tuos metus su juo draugaudamas tapo solidžiu, tvirtu vyru – nebereikia nė sporto salės jo vyriškumui pabrėžti.

Jis gi dar ir džentelmenas. Išvažiuoja į dainų šventes, sunku mokytojoms, mergaitėms tokius instrumentus į kalną užsinešti. Ir čia į talką visada pasisiūlo Edmundas. Užsikabina ant savo tvirtų pečių po du-tris akordeonus ir pirmyn. Mokytoja Danutė įsitikinusi: tai senelių neabejotinas nuopelnas išauginti tokį visapusišką vaiką. Jis gi niekada nepamirš pasakyti „ačiū“ naują natų lapą atvertusiam, „Laba diena“ įeinančiam ir „Geros dienos“ išeinančiam.

– Rudenį, žiemą, kai anksti temsta, po pamokų jis gi ir mane ne kartą pasisiūlydavo palydėti. Ir eidavom, apie viską pasišnekėdavom, ne tik apie muziką, – atvirauja mokytoja.

Visą širdį – vaikams

Danutę Poliakienę šiandien buvę jos mokiniai ne veltui vadina buvus antrąja mama. Nes ji neapsiribojo vien muzikos pamokomis, per kurias tikrai būdavo labai reikli. Ją visada domino vaikų pasaulis, jų troškimai, todėl neskubėdavo užrakinti kabineto durų – šeimai leidus su vaikais ilgai vakarodavo – mokydavo, kaip berniukai turi pakviesti mergaitę šokiui, kaip jai padėkoti ir pasodinti, sukosi su jais valso pradžiamokslio sūkury, mokė įvairių žaidybinių šokių, tokių kaip „Polka su ragučiais“... „Ai, tai buvo seniai, kai mokyklose nebuvo jokių signalizacijų ir kitokių apribojimų, kada būdavome laisvi nuo įvairių taisyklių. Man vaikai sakydavo, kad nenori eiti į diskotekas savo mokyklose, prašydavosi pas mane. Tai ir rengdavom įvairius teminius vakarėlius – šukuosenų, madų konkursus, ne tik šokių vakarėlius. Vaikai patys būdavo tokių vakarėlių vedėjais. Po vidurnakčio dažnai prašyte prašydavo dar pabūti. Tada skambindavau visiems tėvams iš eilės ir prašydavau leidimo dar pabūti. Po tokių smagių pasibuvimų pasiskirstydavom, kas ką lydi namo. Pasitaikydavo, ir aš pati, visus vaikus palydėjusi, savo namus pasiekdavau su pirmaisiais gaidžiais“, – į savo pedagoginio darbo viršvalandžius atsiminimais nuklysta Danutė Poliakienė.

Muzika – visam gyvenimui

Edmundas Pakalnis šiemet baigė „Aušros“ gimnaziją, sėkmingai išlaikė egzaminus, kartu ir dalyvavo akordeonistų konkursuose – kai nori, viską galima suderinti. „Kiek galėjau, tiek padariau, egzaminų rezultatais esu patenkintas“, – sakė Edmundas atestatų iškilmingo įteikimo išvakarėse. Dabar didžiausia jo svajonė – Kauno technologijos universitete studijuoti programų sistemas. Danutė Poliakienė dėl tokio Edmundo pasirinkimo nepyksta, ji gerai žino, kad akordeonas ir jo muzika bus didžiausias vaikino pomėgis visam likusiam gyvenimui. Edmundas pritariamai linkčioja galvą.

– Aš gi žinau: visi muzikantais negali būti. Ir meno mokyklos gyvenimui ruošia ne statistinį muzikantą, o jaunuolius lavina visapusiškai. Tai yra auklėjimo dalis. Ir labai džiaugiuosi, kad visi jie užauga pirmiausia puikiais žmonėmis, gerais šeimos vyrais. Argi ne puikūs žmonės šiandien buvę mano mokiniai – Kristina ir Justina Žebrauskaitės, grupėje „Bonus“ koncertuojantis Marius Mateika, rajone gerai žinomas kultūros ir meno darbuotojas Giedrius Stubaila? Aš muzikos vaikus mokiau 51-erius metus nuo skambučio iki skambučio. Daugiausia dirbau su berniukais ir didžiuojuosi tuo, kad užauginau vyrus, su kuriais ne viena moteris tikrai bus laimingesnė, – apie neabejotiną muzikos naudą ir galią ugdant asmenybę kalba patyrusi pedagogė.

Tiesa, gyvenimas mėgsta kartais žmogaus planus pakoreguoti. Buvo, kad ir Danutė apsisprendė karjerą baigti. Tačiau sulaikė Edmundo žodžiai: „Jei jūs, mokytoja, išeinat, tai ir aš nebelankysiu daugiau muzikos pamokų...“ Danutė stabtelėjo ir abu sutarė: išeis kartu. Mokyklą šiemet baigia ir į naują gyvenimo etapą žengia abu: ir Edmundas, ir jo Mokytoja. Šioje vietoje turbūt nieko didingesnio už ovacijas ir nebūtų.

Ilgametė muzikos pedagogė Danutė Poliakienė su šių metų Algimanto Raudonikio mokyklos pagrindinėsnominacijos „Geriausi iš geriausių“ savininku, savo mokiniu Edmundu Pakalniu prieš išvykstant į Dainų šventę Vilniuje

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. liepos 11 d.