„Psilikono“ teatras – netikėta ir įdomu

Aniceta KRAJINIENĖ

Kas jau kas, o klausimai – kodėl, kam, ką, kas, kaip, kada – mums dažnokai neduoda ramybės. Artėjo Joniškio miesto šventė „100 sugrįžimų“. Vienas kitas klaustukas, ką ir kaip, įsibrovė ir į Joniškio istorijos ir kultūros muziejų. Sukiojosi po nūdieną, strykčiojo į ateitį, dairėsi praeityje. Grįžk, grįžk, atmintie! Muziejininkė Simona Jonkutė prisiminė prieš penketą-šešetą metų Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio rūmuose matytą netikėtą ir įdomų „Psilikono“ teatro spektakliuką. O jeigu?

Vėl klaustukai. Kas tas „Psilikono“ teatras, kur ir kada jis atsirado? Išsiaiškinome. Auksė Petrulienė, Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja, – grafikė. Buvo 2005-ieji. Ruošdamasi tarptautinei grafikų bienalei sumanė pažaisti silikoninėmis figūrėlėmis, bet atspaudai nebuvo tokie, kokių tikėjosi. Zuikiukai, šuniukai minkštučiai, plastiški, paklusnūs, kaip nori sukinėk, lankstyk auseles, kojeles. Juk turi būti kokia nors išeitis. Pabandė pasinaudoti videokamera, tinkančia ir filmuoti, ir transliuoti. Eureka! Ekrane – puikiausia gyva animacija. Pirmąjį spektakliuką parodė Kaune, Šilainiuose, ant devynaukščio namo sienos. Žiūrovai jį matė ir kieman susirinkę, ir langus atsidarę. Taip ir prasidėjo. Kodėl „Psilikonas“? Sudurtinis naujadaras. Spektaklio personažai – silikoninės lėlytės, o „psyche“ graikiškai siela, dvasia. Yra lėlių teatras, o čia – sielos teatras. Kodėl gi ne?

Joniškiečių pasiūlymas bendradarbiauti autorę sudomino. Koks tas šiaurinės Lietuvos pakraštys? Tuo labiau, kad žiniasklaida visom dūdom dūduoja, jog regionai nyksta, traukiasi, klesti tik miestai. Auksė ir Darius Petruliai pačiame palatvyje atsidūrė šaltą, žvarbią kovo dieną. Simona, Darius Vičas, Gvidas Slah vedžiojo svečius po miestą, aprodė muziejaus ekspozicijas, pasakojo miesto istoriją.

Pasitardami kūrė scenarijų. Darbų begalė. Spektakliui prireikė kelių šimtų figūrėlių, o jų neišliesi, nenusilipdęs gipsinių formelių. Muziejininkai atrinkinėjo siužetui tinkančias nuotraukas su senojo Joniškio, apylinkių vaizdais.

Šią mini epopėją įgarsino Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos direktorius Vitolis Žukas. Anot muziko, tai buvo ir iššūkis, ir įdomi nauja patirtis. Reikėjo rimtai pastudijuoti scenarijų, pagauti veiksmo ir vaizdo nuotaiką, pritaikyti liaudiškas melodijas, pačiam improvizuoti. Tiko Vytauto Kernagio muzika. Bandymas pavyko. Muzika buvo įtaigi.

Žinia, kad Baltojoje sinagogoje „Psilikono“ teatras gyvai kurs vaizdo projekciją „100 kadrų mums“ netruko pasklisti. Naujiena priviliojo pilnutėlę salę. Įsižiebia ekranas. „100 kadrų mums, arba, kaip Varnas lažybas laimėjo“. Kas sakė, kad Blogis neturi veido? Jis – dvigalvis MariBadas, susirašęs ilgą sąrašą negandų – ligų, gaisrų, karų, – skirtų Joniškio krašto gyventojams. Amžinai alkanas, minta nelaimėliais, puola mažiausius ir silpniausius, siunta, kai šie nepasiduoda. 1902-ieji. Ziniūnai. Jaunimas suvaidina Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Šoka. Muzikantai groja svajingą „Kaip gražu miške...“, užplėšia trankią „Buvo gera gaspadinė...“. O čia, kur buvęs, kur nebuvęs ir MaraBadas šast prie vartelių, į jauno, neseniai apsiplunksnavusio Varniuko sparnus įsikabina. Šis nepasiduoda, girdi, po šimto metų ateik. „Kur tai matyta,– piktinasi MaraBadas,– žmogus šitiek neišgyvena!“ Bet Varno mostai platūs. Paskraidęs po Lietuvą, Lenkiją, Rusiją, Ameriką, išgarsėjęs ne tik Joniškyje, savame krašte, bet ir svečiose šalyse, Varnas nušluostė MaraBadui nosį, išgyveno šimtą metų ir laimėjo lažybas.

Kita dalis „Fortūnos ekspresas“ skirta pro Joniškį riedėti pradėjusiam traukiniui ir didvyriškam muitininkui Sargiui. Toliau pagvildenamos pokario, atgautos nepriklausomybės temos. Valandas muša bažnyčios bokšto laikrodis. Spektaklis užbaigiamas plakančia širdele, mažo miesto pulso simboliu, ir retoriniu klausimu: „O koks tavo kelias?“

Po renginio autorę spiste apspito nemažas būrelis ir mažų, ir suaugusių joniškiečių,– norėjo pamatyti, išgirsti, paliesti, pačiupinėti, sužinoti, kaip šis netikėtumas kuriamas. Anot Auksės Petrulienės, tai buvusi pati maloniausia vakaro akimirka.

Auksė Petrulienė apsupta smalsių joniškiečių

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. liepos 4 d.