Unikalios sugrįžtuvės su signatarų trasformacijomis

Lina RUDNICKIENĖ

Šių metų miesto šventės pavadinimas daugiaprasmis – „100 sugrįžimų“. Daugelis tomis šventinėmis dienomis sugrįžo iš įvairiausių mūsų šalies ir pasaulio kampelių ten, kur kadaise gimė, augo, gyveno – į Joniškį. Tarp jų – ir menininkė Jolita Vaitkutė iš Vilniaus grįžo su unikaliu darbu – naujausia savo kūrybos paroda iš šimtmečio projekto „Signatarai“.

Šiemet, švenčiant atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, portalas 15min ėmėsi gražios iniciatyvos skaitytojus supažindinti su tais žmonėmis, kurie negailėdami savo jėgų, o dažnai į šoną nustumdami ir savo materialinę ir šeimos gerovę, padėjo stiprius pamatus Lietuvos valstybei. Portalo žurnalistai važinėjo po Lietuvą, kalbėjosi su istorikais, signatarų artimaisiais bei papasakojo skaitytojams 20 Lietuvos valstybės kūrėjų gyvenimo ir jų šeimų likimų istorijas. Prie šio projekto prisidėjo ir menininkė Jolita Vaitkutė, kuri iš įvairių detalių sudėliojo signatarų portretus, kurie atkurtos valstybės 100-mečio proga šiemet keliauja po visą Lietuvą. Menininkė, piešianti neįprastomis, po ranka pasitaikančiomis priemonėmis, net maistu, ypatingai kūrybingai pažvelgė į projektą „Signatarai“ ir prisidėjo prie istorinės atminties puoselėjimo, o savo trumpalaikius darbus pavertė ilgalaikiais. Iš žolelių, žemių, vaistažolių, tabako, rudojo cukraus prieš septynis mėnesius sukurti signatarų portretai miesto šventės proga stabtelėjo ir Joniškyje.

Kartu su savo darbų parodą į gimtą Joniškį Jolita grįžo ne viena, su mylimus vyru – prodiuseriu Silvestru Dikčiumi, gerai žinomu anksčiau buvusiu sinoptiku iš TV ekranų.

Pati Jolita susirinkusiems į parodą pasakojo, kad kūrybos etapas buvęs nelengvas, nes stengėsi į istorinę kiekvieno signataro asmenybę pažvelgti kitaip, nauju, galbūt visuomenėje mažai žinomu rakursu.

Pavyzdžiui, lietuvių tautinio atgimimo simboinė figūra Jonas Basanavičius. Iki 18 metų Joniškyje, šioje iškilaus veikėjo vardu pavadintoje gatvėje gyveno ir Jolita, bet tik jau gerokai paaugusi ėmė domėtis, kas gi „tas dėdė“… Projekte kurdama signatarų portretus, taip pat daug skaitė, ieškojo pikatiškų signatarų gyvenimo ir veiklos detalių, tad neatsitiktinai Jono Basanavičiaus portretą sukūrė iš žolelių, panaudodama dargi ir medicininius įrankius –taip visuomenei siunčiama žinutė, kad šis veikėjas buvo gydytojas ir rinkdavo žoleles, naudojo jas gydymo tikslams.

Signataro A. Petrulio portretą menininkė sukūrė iš čiobrelių. Pasak Jolitos, tokią transformaciją jam parinkusi todėl, kad iš biografijos sužinojo, jog atidarė arbatinę blaivininkams.

Signataras Vl. Mironas – žemės ūko entuziastas, o Šaulys – vienas pirmųjų įrengė kanalizaciją, tad menininkė jų prtretus sukūrė iš lietuviškos žemelės, o A. Smetonos portretui sukurti panaudotas parakas, kulkos, šoviniai – mat savo laiku buvo pasiūlęs 30 proc. šalies biudžeto skirti ginkluotei ir kariuomenei.

Tiesa, būta irsusigraudinimų – menininkę ypač liūdina tai, kad tie žmonės, kurie tiek daug padarė dėl mūsų šiandienos, turėjo nemalonią savo gyvenimo pabaigą. Daugelis jų buvo ištremti ir Jolita, žvelgdama į jų gyvenimų nuotraukas sakė iš tiesų susigraudinusi, matydama jų pavargusius, paliegusius veidus.

Su istorinės atminties mene debiutu jaunąją kūrėją sveikino Vida Žukauskienė, Jolitos tėčio – Mindaugo Vaitkaus – auklėtoja, negailėjusi pagyros būtent tėčiui – būdamas moksleivis jis irgi pasireiškė kaip turintis nepaprastų gabumų kūrėjas, menininkas, tad niekas nenuginčys – Jolita paveldėjo tėčio genus.

Jolitą Vaitkutę į gimtąjį Joniškį atlydėjo vyras – prodiuseris Silvestras Dikčius

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. liepos 4 d.