Senas tėvo archyvas atgimė knygoje

Birutė ČIŽIENĖ

Iš žmonių atminties prisiminimų ištrinti neįmanoma. O jei dar juos papildo kažkada tėvų ir senelių užrašytos to laikmečio istorijos, pastebėjimai, mintys apie gyvenimą, kažkur palėpėje rastos senos pageltusios nuotraukos, visa tai vaikams ir anūkams tampa tikrai didžiuliu ir neįkainojamu dvasiniu turtu.

Iš Kriukų seniūnijos Darginių kaimo kilę Jono Skarulio vaikai – Nijolė Užkuraitienė, Reda Minelgienė ir Regimantas Skarulis – save galėtų vadinti laimingais žmonėmis, kuriems nusišypsojo laimė netikėtai atrasti savo šviesaus atminimo tėvelio kažkada rašytą archyvą apie gimtąjį Darginių kaimą, tą archyvinę medžiagą papildyti kaimo gyventojų pasakojimais, šviesaus atminimo tėvelio parašytais eilėraščiais, savomis mintimis ir viską sudėti į knygą. Joje atsispindi išsami Darginių kaimo istorija nuo XVI-ojo amžiaus iki šių dienų. Taip pat prie šio leidinio parengimo prisidėjo ir Dalia Sereckienė, Onutė Burmistrovienė, Pranciška Gilienė ir Jūratė Lapinskienė. Jį parengė ir išleido Jono Skarulio proanūkiai Tadas Užkuraitis ir Martynas Norvila.

Dvaro vietą bežymi brūzgynai

Darginiai, kaip gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose, pavyzdžiui, Upytės žemės teismo knygoje, minimi jau 1587 metais. 1775 m. Upytės paviete nurodytas Gotlardo Fitingofo dvaras ir kaimas, kuriame buvo šeši kiemai. 1816 m. dvaras priklausė Marijai Firksovienei. 1866 m. dvaro nebebuvo, tik kaimas (šeši kiemai ir 67 gyventojai). 1923 m. surašyti 122 gyventojai (19 kiemų). 1922 m. išsiskirstė vienkiemiais. 1948 – 1949 m. į Sibirą ištremtos penkios šeimos (15 gyventojų).

Charakteringiausias Darginių dvaro bruožas – sodybos buvo išsidėsčiusios vienoje kelio pusėje.

Iš rytų pusės kaimo ir dvaro teritoriją juosė Šešėvės kanalas (upelis), iš vakarų – Dargiškių/ Draigiškių kanalas, įtekantis į Šešėvės kanalą. Su Dargiškių / Draigiškių kanalo pavadinimu siejamas Darginių dvaro ir kaimo pavadinimas. „Tėvo prisiminimuose dvaras buvęs apleistas, apaugęs senomis liepomis, sodas išdžiūvęs. Raudonai dažytas namas nemažas. Po namu buvo rūsys, viršuje kalėjimas baudžiauninkams. Gale namo išlikusi akmenimis grįsta duobė, sakoma, čia buvusi sūrinė. Taip pat buvo molinė jauja, molinis tvartas ir daržinė, medinis svirnas, pirtelė, netoli Dargiškių kanalo – bravaras ir smuklė. Greta – šaltinis, iš kurio sausros metu vandenį veždavosi visi kaimo gyventojai. Pietų pusėje buvusios žvyrduobės ir kartuvės nuteistiesiems. Ta vieta buvo vadinama kartuvių kalneliu. Seni žmonės prisimena jų stulpelius.

Netoliese buvo jauja ir klojimas, kiek tolėliau – senos, šimtametėmis liepomis apaugusios kapinaitės. Čia buvo laidojami dvaro ir kaimo gyventojai. Pasakojama, kad jose kartu su kardu yra palaidotas ir nusižudęs ponų sūnus karininkas. Kapavietės buvo vadinamos lovomis. Tėvo prisiminimuose išlikusios kaimo gyventojų eisenos (gegužinės) prie kaimo kryžių ir į kapines, kur giedodavo visų šventųjų litanijas. Sausros metu žmonės melsdavo Dievo Abraomo lietaus, lyjant prašydavo šilumos. Iš senolių pasakojimų žinoma, kad dvaro ponais yra buvę: Mocartas, Malakovskis ir Demferas. Manoma, kad dvaras pono Demfero buvęs išparduotas. Remiantis archyviniais duomenimis, 1866 metais dvaro nebebuvo. Pietinę žemės dalį nupirko Mykolas Zuokas, Šiaurinę, po 18 dešimtinių, pasidalino šeši valstiečiai. Dirbama žemė buvo vadinama dvarlaukiu, o miškas – dvarmiškiu. Taip pat valstiečiai bendram naudojimui gavo 12 dešimtinių miško, kurį vėliau pasidalino rėžiais. Dvaro centrą savo broliams – Povilui ir Kazimierui – nupirko kunigas Kilišauskas. Kadangi, tuo metu kunigams pirkti ir valdyti žemės nebuvo galima, ji buvo perkama brolių sužadėtinių vardu. Povilas vedė Mortą Baikštytę ir gyveno centre. Kazimieras su žmona pasistatė namus savo žemėje ir gyveno iki mirties. Vėliau Kazimiero žemes nupirko iš Afrikos grįžęs Pranas Umbrasas. Pirmaisiais Tarybų valdžios metais šeima buvo ištremta į Sibirą. Vieninteliai kaimo ūkininkai – brolis Jonas ir sesuo Teodora Umbrasai, grįžę iš Sibiro, apsigyveno savo namuose.

Povilas Kilišauskas pats dvarą mažai valdė. Žemę nuomodavo arba atiduodavo dirbti pusininkams.

Kaimo žmonės gyveno draugiškai, organizuodavo talkas, pabaigtuvių vakarėlius su šokiais ir dainomis.

Šiuo metu buvusio dvaro vietą žymi brūzgynai, apsupti senomis liepomis. Išlikusių pastatų nebėra“, – mintimis iš savo šeimos parengtos knygos dalijasi buvusi darginietė, šiuo metu Vilniuje gyvenanti Nijolė Užkuraitienė.

Kaimas ir jo žmonės

Į šiaurę nuo Darginių dvaro sodybos buvo įsikūręs palivarkas, o paskui – kumetynas. Vėliau jis buvo padalintas į du ūkius. Pirmame nuo dvaro pusės ūkyje ūkininkauti buvo paskirtas Jurgis Čiuprinskas, o antrame – latvis Kaulinis. Šie ponui kažkuo neįtiko ir buvo išvaryti, o ūkiai priskirti Kasparui (Gasparui) ir Martynui Skaruliams. „Pagal tėvo aprašymą, jie buvo atsivežti iš Švedijos ir apgyvendinti palivarke. Archyviniai duomenys rodo, kad Kasparas (gim.1820 m.) buvo Juozapo Skarulio (gim. ~1772 m.) ir Konstancijos Didžiulytės (gim.1782 m.) sūnus. Martynas – Juozapo pirmagimio Jurgio (gim.1809 m.) ir Anos Venclauskaitės sūnus (gim. 1844 m. gruodžio 21 d.), Juozapo anūkas. Kasparas Skarulis tvirtai įsikūrė jam priskirtame pirmajame ūkyje. Daugelis pastatų buvo drėbti iš molio. Restauruoti tvartas ir klėtis su kalve yra išlikę iki šių dienų. Pirmojo kiemo Skaruliai buvo vadinami Jurgeliais (pagal pirmtaką Jurgį Čiuprinską). 1844 m. Kasparas susituokė su Ana Čelkyte iš Indriliūnų kaimo. Susilaukė 11 vaikų. Mūsų senelis Pranciškus (Pranas) mirė 1911 m. būdamas 65-erių metų. Be tėvo liko keturi vaikai: Ona – 11 metų, Jonas (mūsų tėvas) – devynerių, Teodora – septynerių, Pranas – trejų. Motinai su mažamečiais vaikais buvo sunku tvarkyti ūkį. Grėsė varžytinės. Ūkį gelbėti ėmėsi vyresnysis sūnus Jonas, kuris gyveno ir puoselėjo sodybą iki gyvenimo pabaigos.

1919 m. rugpjūčio 13 d. Darginiuose veikė liaudies mokykla (mokytoja Malvina Misiūnaitė).1919 m. spalio 10 d. Darginių kaime įsteigta pradinė mokykla ūkininko Juozo Skarulio patalpose (mokytoja – Julija Gruzdytė, 1922 m. – Stasė Perminaitė). Kadangi, mokyklai išnuomotos patalpos buvo per mažos, 1920 m. mokykla iš Darginių perkelta į Nociūnus, o 1949 metais grąžinta į Darginius, tremtinio Klemenso Jagrio namus. Vėliau, laikinai ji buvo perkelta į Jono Skarulio (mūsų tėvo) namus.

Akivaizdu, kad dauguma kaimo gyventojų buvo Juozapo Skarulio ir Konstancijos Didžiulytės palikuonys. Šeimos buvo gausios, tad nenuostabu, kad Skarulių genai išplito, ne tik artimiausiuose kraštuose bei užsienyje. Prieš keletą metų Lietuvoje apsilankė Dalia Skarulytė, Antano iš Bučiūnų dukra. Ji tarnybos reikalais keliauja po visą pasaulį. Mėgsta aplankyti kapines. Yra įamžinusi apie šimtą antkapių su Skarulių pavarde įvairiomis kalbomis.

Prisiminimai ir šildo, ir graudina

Savo rankomis Jonas Skarulis 1939 metais pasistatė namą. Bet po 40 metų, kolūkio laikais, jis buvo nugriautas ir pastatytas naujas. Dabar jame gyvena Valiuliai. J. Skarulis buvo įsteigęs pieninę. Mėgo naujoves ir techniką. Pirmasis kaime įsigijo radiją, dviratį, motociklą, televizorių ir automobilį. Buvo tiesmukas, sakydavo teisybę be jokios diplomatijos, nebijojo pakritikuoti. Buvo reiklus, teisingas ir sąžiningas. Dėl tokių savybių kai kas jo ir nemėgo“, – mena Nijolė ir tuo pačiu apgailestauja tik dėl vieno dalyko – suteikęs daug žinių apie Darginių kaimą ir jos gyventojus, tėvas Jonas Skarulis savo gyvenimo aprašyti nespėjo. Tačiau, sako ji, apie tėvo darbus, pomėgius, charakterį, kaimynus, byloja daug jo paliktų nuotraukų.

Abu su žmona dirbo išsijuosę ir atstatė ūkį. Jonas mėgdavo fotografuotis pats ir su draugais, vaikais, anūkais, taip pat įamžinti įvairius gyvenimo momentus: gamtą, sodybą. Bandė ir pats imtis fotografavimo meno. Nors buvo baigęs tik keturias klases, gana sklandžiai sugebėjo reikšti mintis, suprato, kad praėjus daugeliui metų nuotraukos be datų ir užrašų nieko vertos. Jonas Skarulis norėjo pažinti gimtąjį kraštą, lankydavo giminaičius, išsibarsčiusius po visą Lietuvą. Ta proga įsigijo „Moskvičių“. Mėgo bendrauti ir su jaunimu. Savo sodyboje buvo įrengęs gegužinių aikštelę.

Knygos autoriai prisimena, jog ant namo sienos, prie lango, buvo pritvirtintas termometras, tėtis kasdien stebėdavo oro temperatūrą ir užrašydavo dienoraštyje, kuriame atsispindėdavo ir įvairios jo teigiamos ir neigiamos emocijos. „Tėvas buvo gabus, išmanė įvairius amatus. Turėjo įrangą virvėms vyti. Tai ant sunkaus pagrindo sumontuoti stovai su įrengtais kabliukais ir rankenėlėmis. Virvės būdavo vejamos iš namuose paruošto linų pluošto. Soduose užderėdavo daug obuolių. Reikėdavo juos realizuoti. Kaimiečiai samdydavosi kolūkio sunkvežimį ir veždavo parduoti juos į Rygą.

Tėtis buvo tikintis katalikas, bet ne fanatikas. Neatsisakydavo jokių darbų, neskirstydavo jų į vyriškus ir moteriškus. Vaikai prisimena pasakojimus, kad jaunystėje padėjo mamai siuvinėti bažnytinę vėliavą, kuri ir dabar naudojama Linkuvos bažnyčioje.

„Neprisimenu kiek turėjau metų, kad mane užpuolė žąsinas. Ruošiausi nunešti dirbančiam tėvui mamos paruoštą lauknešėlį. Į kolūkio vasarojų neleistinai įsibrovė žąsų pulkas. Norėjau juos išvaryti. Žąsinas, pulko vadas, supyko, įsitvėrė snapu man į kaktą ir sparnais taip velėjo, kad netekau sąmonės. Kaktoje liko didelis mėlynas guzas, o tėvas – be pietų“, – iki šiol Reda Skarulytė nepamiršta ir šio savo vaikystės nuotykio.

Nijolės teigimu, prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, kai keitėsi valdžios – buvo tai sovietai, tai vokiečiai, o vėliau ir pokariu tėveliams reikėję laviruoti ir sumaniai suktis. Iš sovietų grėsė tremtis į Sibirą, nes stambesni ūkininkai buvo įvardinami buožėmis. Ištrėmė vos ne visą kaimą. Liko tik keli mažažemiai. „Giliai atmintin įstrigo žmonių trėmimai į Sibirą. Iš Darginių kaimo buvo ištremti šešių sodybų ūkininkai su šeimomis. Trys įkalinti. Mes, vaikai su mama, slėpėmės buvusios pieninės palėpėje. Prisimenu ištuštėjusias ūkininkų sodybas, išsiskyrimą su draugais. Su Felikso Venislovo vaikais buvome labai artimi. Įsiminė aukštas jų namų slenkstis. Kartu keliaudavome į mokyklą. Po kelių dienų likęs tremtinių turtas buvo tampomas į kairę ir į dešinę. Parūpo pereiti per draugų netekusį kaimą. Užsukau į paskutinę Juozo Venislovo sodybą. Įėjusi į trobą nustėrau: visi kambariai buvo tušti, paskutiniame likusi maža spintelė su pravertais stalčiais. Spintelę paliečiau rankomis... Kitą akimirką atsidūriau lauke. Nesupratau, kas įvyko. Pravirkusi pasileidau namo...“– nenutyli ir skaudžių vaikystės išgyvenimų Nijolė Užkuraitienė, prisiminimais vis į juos nuklystanti.

Nijolė pasakoja, jog į Jagrių sodybą iš Nociūnų buvo atkelta Katinų pradinė mokykla, kurioje ji mokėsi du metus. „Kartą, grįždamas iš mokyklos, brolis Regimantas iš miško parsinešė mažą ąžuoliuką ir jį pasodino. Kai medelis paaugo, Regimantas jame įamžino savo inicialus „R.S“. Būdamas tėviškėje, brolis visada aplanko savo ąžuoliuką. Jį apkabina, pakalbina. Ąžuoliukas atsako lapų šnarėjimu. Broliui per skruostus nurieda ašara… “, – šviesiais prisiminimais iki šiol gyvena moteris, kartu su artimaisiais įamžinusi savo gimtojo kaimo istoriją.

Anapalin J. Skarulis iškeliavo 1974 m. vasario 17 d., būdamas 72-ejų metų. Prieš mirtį jis savo dienoraštyje parašė: „Sapnavau, kad išrovė dantį, naktį staugė šuo, durimis prisivėriau koją...“Po jo mirties namus paliko katinas.

Yra sakoma, jog istorija – sausa šaka, užtat gyvenimo vaisingas medis žydi. Likti gyventi gimtinėje Skarulių ir kitų šeimų vaikams nebuvo lemta. Namai ištuštėjo, apmirė. Dalis pastatų buvo sunaikinti. Išliko tvartas, klėtis ir sodiniai. š tremties į kaimą nesugrįžo ir išvežtųjų vaikai, išsibarstę po Lietuvą ir svečias šalis senųjų gyventojų palikuonys. Tačiau Darginių kaimas neišnyko, kaip daugelis šalies gyvenviečių. Nijolė su seserimi ir broliu džiaugiasi, kad „Skarulynę” naujam gyvenimui prikėlė Genovaitė ir Petras Valiuliai bei jų sūnus Virgilijus. Mat jų istorinės šaknys taip pat persipynusios su Skarulių giminės kelmu. „Pagal galimybes aplankome, pabendraujame. Giliai širdin įstrigo kartą atsisveikinimo metu jų pasakyti žodžiai: „Atvažiuokite dažniau. Ne kaip į svečius, bet kaip į savo namus. Sušildė… Kaip ir stiklainis gimtinės sodo ir pievų bičių medaus.“ Būtume dėkingi, kad Darginių kaimo istoriją papildytų ir tęstų jaunimas, dar turintis galimybę prisiliesti prie praeities ir užfiksuotų dabartį“, – toks pagrindinis Darginių kaimo istoriją surinkusių Jono Skarulio šeimos atžalų noras.

Kaimo šviesuolis Jonas Skarulis 1934 metais

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. birželio 9 d.