Paaudruvės dvarvietė: blėstantis didingumas

Lina RUDNICKIENĖ

Vienoje kelio pusėje medinis vienaukštis dviejų galų namas, stovintis ant aukštų, kone žmogaus ūgio akmeninių pusrūsių iš tolo palieka didingą įspūdį. Stotingi, kelių vyrų apglėbiamų ąžuolų kamienai ir jų vainikų teikiamas ūksmingas pavėsis. Šalia milžiniško dydžio ąžuolų žmogus pasijunti lyg gamtos šapelis. Kitoje kelio pusėje – jau nuo laiko irstantys svirnai, tvartai, kalvė... Parko ir sodo pievos jau po „šienapjūtės“ – vietos vyrų dalgiais apkapotos, kad nereikėtų bristi į „gerą vietą“ ar daržą per žolę iki pažastų. Tokia šiandien Paaaudruvės dvaro sodyba, kuriai gyvybės suteikia vos trys likę gyventojai 12-koje buvusio dvaro rūmų kambarių. O kadaise Paaudruvės dvare buvo pilna gyvybės: kaime, gyventojų surašymo duomenimis, 1959 metais gyveno 71 , 1979-aisiais – 25 gyventojai.

– Čia latviškas dvaras, Laucinis šeimininkas buvęs. Žmonės kalbėjo, kad jis šį dvarą atsivežė iš Latvijos ir čia pastatė, – porina mums Alfonsas Jašinskas, rugsėjo mėnesį švęsiantis savo 60-ąjį gimtadienį.

– Eik tu, jau eik… Koks Laucinis? Jis dvarą valdė Antrojo pasaulinio karo metais, o dvaras jau kadaise stovėjo. Štai mano buto dokumentuose parašyta, kad jis statytas 1823 metais… – savo tiesa viršų bando paimti Kristina Vaitekūnienė.

Jauniausias dvaro gyventojas Giedrius Puntežis tyli, nieko nesako ir nesiginčyja – 45-erių vyras nežino.

Dvaras mena garsias gimines

O archyviniai dokumentai liudija, kad nė vienas iš dabartinių gyventojų nėra teisus. Rašytiniuose šaltiniuose Paudruvė minima nuo XVI a. Tai bajorų Eigirdų dvarvietė, įkurta 1576 metais. Beveik po šimtmečio, 1667 metais, Paudruvės bajorkaimyje minima keletas savininkų – trys Daujotai, du Daugėlos, du žmonės, 1690 metais šalia jų – ir bajorai Stanislovas ir Gertrūta Eigirdai.

Apie 1841 metus šiame dvare gyveno ir Vincento Landsbergio šeima. Suprantu, apie ką pagalvojote. Ir teisingai. Vincentas Landsbergis tikrai yra buvusio Aukščiausio s Tarybos pirmininko, vieno iš Sąjūdžio lyderių Vytauto Landsbergio prosenelis, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio tėvas. Vincentas Landsbergis mirė gana anksti, todėl Gabrielius su seserimis augo su motina Rozalija, kuri buvo iš Jasinskių giminės, kuri didžiavosi ir siejo save su pulkininku J. Jasinskiu – T. Kosciuškos sukilimo Lietuvos šakos vadovu. Šioje vietoje jau reikėtų nustebti šių dienų dvarvietės gyventojui Alfonsui Jašinskui – jo pavardė stulbinamai panaši į sukilimo vadovo ir Vytauto Landsbergio prosenelės pavardes… Kas žino, gal ir Alfonsas turi garbingas šios giminės šaknis, tačiau šioje vietoje reikėtų išsamesnių tyrimų.

Dvaras 1881 m. apėmė 265 dešimtines dirbamos žemės, 15 blogos ir 122 miško. 1910 m. dvaras nepasidalintas tarp 6 paveldėtojų – Ersdorfo Kupferio vaikų, Paaudruvės dvaras su Klenavos palivarku (apie 605 ha) už paskolą buvo užstatyti Vilniaus valstybiniam dvarininkų bankui. 1914 m. dvaro žemės suskirstytos į 10 sklypų ir paruoštos parduoti. Išdalyto dvaro žemėse 1934 metais įsikūrė Girdžiūnų kaimas. Po 1918 m. žemės reformos dvarą nusipirko broliai Lauciniai, apie kuriuos kalba pagal senų žmonių atsiminimus dabartiniai dvaro gyventojai. Latviai pagal tautybę dvarą valdė iki 1945-ųjų.

Nuo 1945m. dvaro sodybos pastato vidus buvo pertvarkytas, jame apgyvendinti kolūkio darbininkai.

Ir Paaudruvėje būta vaidinimų

Vilniuje gyvenančių karštiečių draugijos „Sidabra“ prezidentė Giedrė Lastauskienė Lietuvos centriniame valstybės archyve yra radusi fragmentinių įdomių faktų apie Paaudruvės dvarą. Tiesa ta, kad čia apie dvarą saugomi dokumentai tik nuo 1919 metų.

Tar įdomesnių Giedrės Lastauskienės rastų įrašų yra ir tokie: 1922 metais rinkimuose į Seimą dalyvavo 18 rinkimų teisę turinčių dvaro ir 50 Paaudruvės kaimo gyventojų. 1925–1927 metais žemės mokesčius už dvaro 198,7440 ha žemes mokėjo Jokubas ir Krišjanas Lauciniai. Beveik antrątiek žemių valdė 14 Paaudruvės kaimo gyventojų.

1934 metų duomenimis, dvare buvo du, o kaime – vienas dviratis. 1937 metais K. Laucinis turėjo kuliamąją mašiną, o 1936 metais pateiktose žiniose apie Joniškio valsčiaus mokyklas, nurodyta, kad Paaudruvės mokykla yra Paaudruvės dvare.

Lietuvos centriniame valstybės archyve yra ir Drąsutaičių mokytojo Antano Ripskio prašymas išduoti leidimą 1919 metų gegužės 4 d. Paaudruvės dvare rengti poilsio vakarą, kur bus vaidinamos net trys komedijos: „Nesipriešink“, „Valsčiaus Teismas“, „Geriaus vėliaus, negu niekad“. Gautas pelnas skirtas knygynui.

Šių dienų dvaro gyventojai

– Aš iš Raseinių rajono su vaikais čia atvažiavau 1987-aisiais. Kad būtumėt matę, kiek čia žmonių gyveno! Augutė su vaikais, Padegimai, Birutė su šeima, Rinienė, Janė… Vienam gale gyveno 4, kitam – 6 šeimos. Su visais vaikais tada čia gyveno daugiau kaip 36 žmonės, – šiandien mena 65-erių Kristina Vaitekūnienė, kadaise skubėdavusi į kitąpus kelio esančią fermą, kur melžė karves.

Dvaro 3-jų kambarių, šiandien socialinio būsto, „apartamentai“ Kristinai kas mėnesį tekainuoja šiek tiek daugiau kaip eurą. Viename iš kambarių žiojėja didžiulė, kokio metro pločio, skylė lubose. Moteris vedasi į dar vieną namo butą – paveldėtą iš buvusių šeimininkų. Apie kadaise čia buvusį gyvenimą mena nebent amusijęs veidrodėlis ant sienos šalia vamzdžio su šalto vandens skaitliuku. Kriauklės čia jau nelikę, kaip ir krosnies ketaus kaitlentės. Į palubę čia irgi galima pasižvalgyti pro ne vieną kiaurymę. Nesvarbu, kad žiemą kambariuose šilta tik tol, kol ugnis krosnyje smagiai čiauška, moteris giria gyvenimą dvare – gamtos prieglobstyje tarp kelių šimtmečių senumo, kelių vyrų apglėbiamų ąžuolų, kaštonų, liepų.

– Gali į valias klausytis visokiausių paukštelių šnektų. Pelėda ir ta į kaštono vainiką nutūpusi ūbauja, – pasakoja moteris.

Šį rugsėjį 60-metį švęsiantis Alfonsas Jašinskas skundžiasi sveikata – pagrindinis pragyvenimo šaltinis jam neįgalumo išmoka. Vyras vedasi į butą, kuriame gyvena, vedasi į kambarį, kur ant nuo vienos sienos prie kitos nutemptų virvių vėdinasi visas vyro garderobas.

Giedrius Puntežis irgi neįgalus, tačiau nevengia patalkinti vietos ūkininkams mainais už tai, kad pastarieji sudirbtų daržą. Kristina sako, kad daržo, esančio po langais, gėrybėmis tenka dalintis. Prie kopūstų atšuoliuoja kiškiai, prie kitų gardėsių – stirnos ir kurapkos.

Į dvarvietę beveik niekas ir neužsuka – tik autoparduotuvė antradieniais. Jei buvusio dvaro gyventojai susiruošia į miestą, turi rinktis: arba pėsčiomis eiti 3 km iki Drąsutaičių, arba daugiau kaip 4 km iki Plikiškių, kad galėtų įsėsti į maršrutinį autobusą. Bet jie renkasi trečią variantą – paslaugos nuvežti į miestą prašo kaimynų iš Girdžiūnų kaimo.

– Man atrodo, kad mes paskutiniai dvaro gyventojai. Nemanau, kad po mūsų čia dar kas gyvens, kursis,– dvaro ateitimi abejoja Kristina Vaitekūnienė.

Paskutinai dvaro gyventojai Alfonsas Jašinskas, Giedrius Puntežis ir Kristina Vaitekūnienė abejoja, ar po jų dvare atsiras kokia nauja gyvybė

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. birželio 2 d.