Švedpolio alaus ir velnių legendos dar gyvos (II dalis)

Loreta RIPSKYTĖ

Švedpolis arba Švetpolis prie Žagarės, dabar – jau Švedlaukis, iš tiesų pateisina savo pavadinimą – tik laukas su žaliuojančiais ūkininkų sėtų grūdų želmenimis, užklotais sniego patalu. Vietovardžio kilmė turi bent du galimus paaiškinimus – parinktas pagal greta tekančią Švėtės upę, o vėlesniais laikais keitėsi dėl žmonių sąmonėje kilusios mūšių su švedais asociacijos.

Švėtės šlaite trykšta šaltinis, kurio vandenį prieš šimtą metų Robertas Kunstmanas naudojo bravore gamindamas alų. Garsusis Švedpolio alus joniškiečio, festivalio „Kilkim žaibu“ organizatoriaus ir idėjinio vado Daivido Kurlio iniciatyva iš naujo atgimsta, jis jau bręsta šiuolaikinės daryklos statinėse.

Nutarė legendą atgaivinti

Švedpolio alus jau greitai turėtų atgimti. Paragintas archeologo dr. E. Vasiliausko „Kilkim žaibu“ organizatorius, aludarių anūkas ir sūnus joniškietis Daividas Kurlis, dabar dirbantis vienos gamyklos, besispecializuojančios baltiškojo alaus krypimi, vadybininku, įtikino išleisti „Švedpolio“ alų. Jis jau brandinamas statinėse. Procesas lėtas: norint, kad alus būtų „gyvas“, pagamintas išlaikant XIX amžiaus tradicijas, iki jo išpilstymo ir pristatymo į prekybos vietas turi praeiti trys keturi mėnesiai.

Įsigyti ir paragauti „Švedpolio“ alaus bus galima balandžio mėnesį specialiose krautuvėlėse, bet ne prekybos centruose. Degustacija įvyks ir Žagarėje, jei ne anksčiau, ketinama jį pristatyti Vyšnių festivalyje.

„Kilkim žaibu“ organizatorius, aludarių anūkas ir sūnus joniškietis Daividas Kurlis – prie gamyklos įrangos, kur gaminamas ir brandinamas „Švedpolio“ alus

Alaus butelį papuoš subtili juodai balta etiketė su Žagarės akcentais: garsiuoju vėjiniu malūnu, kuriame kadaise veikė restoranas ir valgykla, elniu, dvaro komplekso angliškosios raudonų plytų architektūros fragmentais, statinaitę nešančiu ereliu, puošusiu senovinius bravoro butelius ir etiketes.

„Etiketę, kuriai reikalingus elementus pateikiau, gamins firma Vilniuje, kūrusi pagal užsakymus bankams, didelėms įmonėms. Jie planuoja „Švedpolio“ etiketę pristatyti tarptautiniame konkurse“, – sakė D. Kurlis.

D. Kurlio manymu, kadangi prieš šimtmetį veikusio bravoro savininkas ir aludaris – vokietis, salykliniai miežiai ir apyniai tada galėję būti gabenami iš Vokietijos. Čia nuomonė su archeologu dr. Ernestu Vasiliausku išsiskiria, kuris sako, kad Žagarės dvaras buvo pažangus, vertėsi mediena, grūdų ūkiu, augino ir apynių. Dar Platono Zubovo valdymo laikais archyvų dokumentuose prie sodų įrašyti trys apynynai. Kam gi juos reikėjo auginti, jei ne alaus daryklai?.. Taip ir labiau apsimokėjo – naudoti savas žaliavas nei gabenti iš tolimų kraštų, kas būtų padidinę gamybos kaštus.

Švetpolės palivarke minima 11 pasattų

Monografijoje „Žagarė“ rašoma, kad Kunstmanų gyvenamasis namas stovėjęs ant kalvelės, o kiek žemiau – alaus darykla. Fotografijų iki šiol nerasta, o išlikusiame piešinyje, saugomame Žagarės regioninio parko direkcijoje, rikiuojasi pastatų kompleksas: ne tik bravoras, namas, bet ir arklidės, ūkio pastatai, kur laikytos statinės, ir kita. Teigiama, kad sodybos pastatai buvę moliniai. Piešinys, mano archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas, ne visai atitinka tikrovę, nes nesutampa su 1834 metų planu. Kai kas piešinyje gali būti padailinta, pagražinta.

1834 metų Žagarės gubernijos žemėlapyje, Švetpolės palivarke kvadratu išdėstyti penki pastatai su diendaržiu. 1949 metų plane pažymėtas kvadratinis kiemas, prie jo prigludę du „L“ formos gamybiniai pastatai, atokiau kiti trys – gyvenamas ir „U“ formos, kiemą supo sodas, taip pat pažymėtas ir vandens telkinys – kūdra su patvanka (dabartinio Švedpolio šaltinio vieta). Dokumentus lyginant matyti, kad sodybos pastatai XIX amžiaus antroje pusėje buvo perstatyti, tačiau kiemo struktūra išliko nepakitusi.

1836 metų Žagarės dvaro inventoriuje Švetpolės palivarke surašyta 11 pastatų: molinis gontais dengtas gyvenamasis namas su akmenų ir plytų mūro kaminu, molinis svirnas, kluonas su dviem daržinėmis, diendaržis gyvuliams laikyti, alaus darykla, salyklinė, akmeninė, iš trijų pusių žemėmis apipilta ledainė, eglių rąstų daržinė už klojimo, dvi daržinės javams ir sena daržinė ant stulpų šienui laikyti.

Alaus daryklos pastatas buvo 10 sieksnių ilgio ir 5 sieksnių pločio, molinis, išorėje ir viduje tinkuotas kalkėmis, dengtas šiaudais, su dviem kaminais ir dviem gyvenamaisiais kambariais, židiniais. Taip pat buvo patalpa alui virti, sandėlys jam laikyti. Viename kambaryje buvo plytų mūro balinta krosnis, kitos dvi plytinės krosnys – alui virti, kambaryje, sandėliuke, priemenėse – lentinės lubos, o grindys – plūkto molio. Abiejuose varyklos galuose – akmeniniai užvažiavimai.

Salyklinė buvo molinė, šiaudais dengta, taip pat 10 sieksnių ilgio ir 5 sieksnių pločio, su kaminu, patalpa salyklui daiginti. Turėtos geležimi kaustytos didelės girnos miežiams malti, dvi akmenų ir plytų mūro krosnys. Priemenėje į palėpę kilo laiptai, ten dviejose lentinėse dėžėse džiovintas salyklas.

Taip pat dvaro inventoriuje surašytas sodas, kuriame augo dvidešimt obelų, iš kurių dešimt – skiepytos, devynios kriaušės, iš jų keturios skiepytos, penkiolika slyvų, 244 vyšnios, o taip pat – daržas šakniavaisiams.

Tačiau dar daug kas bravoro ir paties dvaro istorijoje netyrinėta, ateityje gali išaiškėti įvairių įdomių faktų.

Išlikęs aludario namas

Žagarės dvaro sodybos komplekse dar išlikęs XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje iškilęs, architekto Edward Arden Minty (1857–1936) projektuotas raudonų plytų aludarių namas. Tai – vienas iš gausių dvaro sodybos įvairios paskirties statinių, išdėstytų po visą miesto parko teritoriją. Jis remontuotas 1973 metais. Istorizmo stiliaus statinys.

Archeologo dr. Ernesto Vasiliausko teigimu, šis pastatas, nors ir yra tolėliau nuo bravoro sodybos, tikrai susijęs su Švedpolio bravoru. Jame turėjo gyventi aludaris – iš pradžių iš Vokietijos dvarininko samdytas specialistas, o vėliau, kai bravoras perėjo į R. Kunstmano rankas, – pastarojo šeima. Pastatas dabartinių savininkų gerai prižiūrėtas. Jame kadaise buvo rasta Švedpolio bravoro alaus butelių etikečių, matyt, aludario priklijuotų ant sienos.

Monografijoje „Žagarė“ minima, kad Švedpolio bravorą ir kitus statinius sudegino lenkų repatriantai, ten priglausti 1939 metais. 1946 metais, kuriantis kolūkiui, griuvėsiai sulyginti su žeme.

Vietovardžio kilmė ir sakmė apie ponaitį velnią

Švedpolis – ne tik alus. Įdomi šio vietovardžio kilmė. Pastarasis pavadinimas, verčiant iš rusų arba lenkų kalbos, reikštų „švedų lauką“. Dabartiniuose dokumentuose oficialiai ir rašoma – Švedlaukis.

Tačiau seniausioji toponimo reikšmė kildinama nuo Švėtės upės pavadinimo ir rašoma „Svetpole“, kai kur virsta net į „Svetpuole“. Dr. E. Vasiliausko manymu, „t“ raidę pakeisti „d“ galėjo dėl asimiliacijos ir vienose kitose vietovėse minimų švedų kapų, kurie žmonių sąmonėje susisiejo.

Švedpolis atsidūrė ir senolių pasakojimuose. Monografijoje „Žagarė“ spausdinama Antano Žalio (1894 metais gimusio Juodeikiuose, 1971 metais mirusio Girkančiuose, palaidoto Žukančiuose) sakmė, kurios ištrauką spaudiname.

Vaikščiojantis rublis

„Tai buvo senais caro–karaliaus laikais. (...)

Buvo turgaus diena. Saulė pakilusi. Važiuoja į turgų. Kas? Nagi ūkininkai, skaistgiriečiai ir visi kiti iš tos pusės, iš daugelio kaimų.

Važiuoja toks vienas pro šalį su prikrautu maišų vežimu. Veža į turgų javus. O gal į jomarką? Lyg Leveika, ūkininkas iš Trumpaičių. Pasiprašiau pavežti.

– Sėsk,– sako.

Važiuojam, kalbamės apie šį bei tą. Aš pasakoju, kad pavogto arklio ieškau. Žiūriu – prieky eina vienas kelio pakraščiu. Toks poniškas, juodai apsitaisęs. Su juodu kepalušu...Lazdžiukė rankoj. Toks frakuotas ponaitis.

Eina ir neatsisuka. Nepasižiūri. Arkliai bėga ristele pro šalį.

O keleivis tada:

– Ė, pavežkit!

– Kodėl ne? Sėsk, -- sako vežėjas.

Ponaitis strykt ant priekinių maišų ir sėdi, atsukęs į mus nugarą. O arkliai kad įsiręžė iš karto. Viržiai išsitempė, lyg sunkiausias vežimas būtų. Ir nekalba. Nieko nesako... Užsėdo maždaug ties tąja vieta, kur du seni Gražaičių gluosniai. Tylim ir mes su gaspadorium. Ir galvojam: kas tai nu? Gaspadorius varo arklius, botagu šliaukia, o arkliai vienoj vietoj. Nė sakyt, nė nesakyt. Nė klaust, nė neklaust. Matom, kad čia kažkas ne taip. Taip atvažiavom į parką iki kelio, kuris eina liepų alėja iki Švedpolio. Ponaitis nušoko. Sako:

– Ačiū už pavežimą. O užmokestį rasit rinkoj (turgavietėj) ant kampo po akmeniu, kuris guli prie pat geltono namo... Ant pat kampo. Paverskit ir pasiimkit.

Mes dar išdrįsom ponaičio paklausti:

– O iš kur esat? Kur gyvenat?

– Ė, mūsų Švedpolio jaujoj dvylika porių, – nusijuokė.

– Mes žiūrim į nueinantį, o jis paėjo kiek ir dingo iš akių, išnyko...“

Toliau pasakojama, kad išties ūkininkas nurodytoje vietoje po akmeniu rado du rublius, o tie niekaip nesibaigę, – kiek geria, draugams alaus perka, vis randasi kišenėje skambančių. Grįžęs pasisakė motinai, o ji nusiuntė pas kunigą išpažinties. Kunigas patarė rublyje skylę perkalti, jį pakabinti ant vielos ir ištempti per trobą iš kampo į kampą.

Kai taip padarė, rublis kad pradėjo blaškytis. Motina liepė mesti jį į ugnį. Ir paklausė jos. O jei nebūtų klausęs, gal būtų gyvenęs kaip karalius, visada pinigo turėjęs.

(Pabaiga. Pradžia – „Sidabrės“ Nr. 11, 2019 02 09)

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" vasario 13 d.