Muziejų naktys tik kartą metuose. O gaila...

Aniceta KRAJINIENĖ

„Ui-vei-vei, ui-vei-vei. Nu, ir naktelė! Jūsų tiek daug. Phr-rašom, phr-rašom“,– dūsauja ponas Jankelis ir tamsiais labirintais perduoda svečius į žmonelės Saros rankas. Ši už gana padorią kainą – gerą nuotaiką ir šypseną – įteikia bilietą ir siūlo pasirinkti kuo patogesnę vietą. Ant sienų daugybė ranka pieštų kino plakatų, primenančių JAV prezidentą Abraomą Linkolną, 15 a. Valakijos-Pensilvanijos princą tironą Vladą Drakulą, mūsų žemes puldinėjusius vikingus. Kur mes patekome?

Paaiškinsiu. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus darbuotojų sukonstruota Laiko mašina nugramzdino į giloką praeitį. Mes Šiaulių Senosios gatvės septintame name buvusiame Jankelio Fišerio (1886 –1944) kino teatre „Lyra“, veikusiame 1923 – 1938 m. Pirmame aukšte kino salė, antrame – fotografijos studija. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui šeima spėjo pabėgti į Rusiją. Sūnus Ilja pasekė tėvo pėdomis, buvo žurnalų „Švyturys“, „Jaunimo gretos“ fotokorespondentas.

Nušvinta ekranas. Kino pradininkai prancūzai broliai chemikas, akademikas Luji ir biologas Ogiustas Liumjerai, 1895-aisiais išradę filmavimo ir filmų demonstravimo aparatą, vadintą kinematografu, parodo mums pirmąjį kelias sekundes trukusį kadrą, „aktoriaus“ porą trejetą žingsnių. Kino menas tobulėja. Matome pirmą trumpametražį filmą „Darbininkų išėjimas iš Liumjerų fabriko Lione“,– plaukia ir plaukia pro vartus žmonių minia tarsi užtvanką pralaužusi upė. Po metų sukuriamas pirmas siaubo filmas – riterio kova su siaubūnu. Trinkteli netikėtai pasivaidenusiam skeletui, šis pavirsta šikšnosparniu. Situacija pasikeičia, kai pasirodo dama – riteris galantiškai priklaupia ir bučiuoja jos ranką. Toliau pirmas fantastinis „Kelionė į mėnulį“, praturtintas specialiaisiais efektais – nejauku, kai pamatai už save didesnį grybą, kai grįžęs į Žemę pastebi prie raketos prisikabinusį keistą padarą, Mėnulio gyventoją. Pirmas vesternas, pirma kriminalinė drama. Su bokso ringe pasirodžiusiu Čarliu Čaplinu prasideda komedijos era. Žiūrovai kikena, stebisi, pasikeičia replikomis. Seansas baigėsi.

***

Žiburiuojant „liktarnoms“, viliojami slėpiningų šnabždesių, lėta vorele traukiame pasitikti naujų nakties išdaigų. Muziejininkas Darius Vičas atveria duris į sakralinę Joniškio praeitį, pristato naują ekspoziciją „Joniškio dekanato istorija, kryždirbių ir dievdirbių kūrybos paveldas“. Supažindina su buvusiais Joniškio bažnyčios dvasininkais, jų veikla. Apibūdina, rodo išskirtinės meninės ir religinės reikšmės Skaistgirio bažnyčios šventoriaus Kryžiaus kelio stočių skulptūrinę kompoziciją, įrašytą į respublikinės reikšmės dailės paminklų sąrašą.

19 a. antroje pusėje Skaistgirio parapinės bažnyčios šventoriaus koplytėles unikaliomis medinėmis skulptūrėlėmis papuošęs klajojantis dievdirbys Augustinas Ulčinas. Drožinėjęs dvejus metus. Tai vienintelė išlikusi šio talentingo meistro kompozicija, apėmusi visą Kryžiaus kelio ciklą. Keturiolikoje Kryžiaus kelio stočių drožėjas išryškino personažų charakterius – užuojautą ir kančią, pyktį ir agresiją.

Talentingi buvo ir vietiniai to meto bei vėlesnių laikmečių medžio meistrai Marcijonas Šinickas, Antanas Lengvenis, Juozapas Buožius, Vincas Uogelė, kiti. Joniškio kraštas garsėjo ir tebegarsėja kryždirbystės bei dievdirbystės tradicijomis. Kryžius, bažnyčių bareljefus drožė a. a. tautodailininkas Donatas Gerulaitis. Adomo Varno surastų kryžių kopijas atkūrė tautodailininkas Albertas Stoškus. Vienas jų tebestovi prie dailininko gimtojo namo Upytės gatvėje. Šventųjų skulptūrėles, skulptūras, Rūpintojėlius, kryžius, koplytstulpius kuria tautodailininkai Rytis Čagus, Remigijus Kubilius, Dalius Udrakis, drožėjas Antanas Žatkevičius. Daliaus kurtas karavykas puošia Joniškio bažnyčios šventorių. 16 a. dviejų kryžmų kryžius, melsdami apsaugoti nuo stichinių nelaimių ir užkrečiamų ligų, garbindavę Ispanijos Karavako miestelio gyventojai. Manoma, kad iš čia kilęs ir šių kryžių pavadinimas. Po kelių šimtmečių, kilus maro epidemijai, karavykus prie kaimų ir miestelių imta statyti ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pala, pala, o kodėl aš čia viską taip smulkiai aprašinėju? Tie, kurie tą paslaptingą Muziejų naktį, per pačią mėnulio jaunatį, susigundėte savais sapnais, nueikite į muziejų dieną. Patys viską pamatysite ir išgirsite. Patikėkite, tikrai nenusivilsite.

***

Pakeliui į Baltąją sinagogą sutinku, ko gero, penkiametrinį Žveją. Pasilabinome. Pasirodo, kėglinėja po miestą ir žvejoja... žiūrovus. Dažna muziejaus bei kitų kultūrinių renginių lankytoja Liucija Ruseckienė sakė labindamasi šį netikėtą svečią net Jo Didenybe pavadinusi. Po valandėlės vėl sutikome jį Baltojoje sinagogoje. Šiek tiek sutrumpėjęs, persikūnijęs į Mantą Morkevičių, Vilniaus antigravitacijos šiuolaikinio cirko trupės artistą, žongliravimo meistrą.

Bet pirmiausiai dėmesį sutelkime į ekraną. Įžanginiame Simonos Jonkutės ir Dariaus Vičo filmuke matome Laiko mašinos į nūdieną atblokštą žiemgalę iš senojo Sidabros miesto. Pasiklydusi, nustebusi, besiblaškanti. Susitvardo, kaip ir dera karžygių dukrai. Žengia į salę, smuikeliu išvinguriuoja jau šiuolaikišką melodiją ir rėžia kalbą apie šventus Žiemgalos ąžuolynus ir narsius, darbščius, kūrybingus žiemgaliečius: „Čia mes, Žiemgalos žmonės, dabar ar prieš septynius šimtus metų, mes esame tie patys, visada buvome ir, tikiuosi, būsime“.

Ant pakylos eksponuojami du moterų ir du vyrų senųjų žiemgalių kostiumai su žalvariniais papuošalais. Žiemgalė iš Sidabros miesto, ji ir muziejininkė Simona, pristato įspūdingų fotografijų parodą „Modernėjanti Žiemgala“. Rūbas senas – gyvensena nauja. Šį sumanymą muziejininkams įgyvendinti padėjo Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos atviro jaunimo centro fotografas Darius Šulčius. Apsitaisę puošniais senoviniais drabužiais, nusifotografavo muziejininkai, gyvosios istorijos klubo „Semigallia“, Žiemių prado Simkala nariai. Jie – šių dienų žiemgaliai: vairuoja mašinas, darda riedlentėmis, lūkuriuoja autobusų stotelėse, lankosi turguose, sporto salėse, puošiasi.

***

Muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė prisipažino prieš renginį buvusi visiškai rami,– tais, kurie dirba iš visos širdies, privalu pasitikėti. Dėkoja partneriams, Joniškio kultūros centro „Žiburio“ teatro aktoriams Rolandui Ramonui ir Linai Kuzminskienei (Jankeliui ir Sarai Fišeriams). Vertingus suvenyrus, kryžinius smeigtukus, už ilgametę partnerystę įteikia jau minėtam Atviro jaunimo centrui ir ištikimam bendraminčiui, kolekcininkui Giedriui Žilinskui. Kurmaičių – Linksmėnų geležies amžiaus plokštiniame kapinyne rastų smeigtukų kopijas atliejo, graviravo muziejininkas archeologas dr. Gvidas Slah. Anot jo, tokių smeigtukų poromis puošėsi moterys. Jie randami ant krūtinių. Šalia vyriškų palaikų padėti, matyt, dovanoti. Pagaminti iš žalvario, kartais padengti alavu, sidabru.

Muziejininkus sveikina mero pavaduotoja Vaida Aleknavičienė, LR Seimo narys Vitalijus Gailius. Vilmai Stulgienei ir Valerijai Ališauskienei jis įteikia Padėkos raštus.

Muziejaus nakties desertui – žonglieriaus pasirodymas. Mantas Morkevičius tikina, kad šių dienų cirkas atviresnis, kad jame daugiau poezijos. Ir muzikos. Jo svaidomi vamzdeliai grojo čia vienokią, čia kitokią melodiją. Daug šviesos efektų. Patyręs scenos meistras moka bendrauti su publika,– prašo patarimo, mesteli klausimėlį. Asistente pasikviečia pirmoje eilėje sėdinčią kriukietę pedagogę Iloną Gylytę. Pašnibždėjo į ausį, kad ištiestų rankas, nejudėtų ir vieną po kitos dėjo į delnus lazdeles su besisukančiomis lėkštelėmis. Buvo ir baugu, ir įdomu, prisipažino Ilona. Vis nauja patirtis. Į klausimą, kaip ten su tomis skarelėmis, čia viena, čia penkios, atsakyta atvirai – jos kišenėse.

Netrūko ir smalsuolių. Sukiojo lėkšteles, žongliravo skarelėmis. Joniškiečiai žaidė iki išnaktų.

Kėglintojas kėglinėja po miestą ir žvejoja... žiūrovus

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. gegužės 23 d.