Suluošinto likimo kaleidoskopas

Lina RUDNICKIENĖ

Sukanka 70 metų nuo didžiausio Lietuvos istorijoje trėmimo. 1948 m. gegužės 22 d. rytą iš Lietuvos į įvairias tremties vietas pajudėjo pilni ešelonai žmonių.

Sovietai, operaciją pavadindami gražiu vardu „Vesna“ („Pavasaris“), tuomet sugrūdo į gyvulinius vagonus daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tarp jų ir tuomet penkioliktuosius, o šiandien 87-uosius einantis joniškietis Stanislovas Kazlauskas su šeima – tėvu, motina, dviem seserimis. Tada jaunam vaikiui kelionė reiškė tarsi kokią šventę ar įdomų nuotykį, nežiūrint, kad mama rauda, tėvas susikrimtęs... Apsivilko geriausią turėtą švarkelį, užsimovė išeigines kelnes. Grįžo režimo suluošintas tikrąją to žodžio prasme. Ir tos žaizdos kasdien vis dažniau ir skaudžiau apie save primena.

Prieš 70 metų, lygiai tokį patį žiedais apsikaišiusį gegužės 22-osios rytą Stanislovas Kazlauskas su šeima išvežtas į tolimąją Buriatiją netoli Mongolijos sienos

„Sidabrė“ 2018 m. gegužės 23 d.