Gyvenimo prasmė – niekada nepritrūkti veiklos

Birutė ČIŽIENĖ

Šie metai joniškietei, aktyviai Kunigaikščio Vykinto Joniškio žemaičių kultūros draugijos, Lietuvai pagražinti draugijos ir „Bočių“ bendrijos narei Stefanijai Dambrauskienei ir jos šeimai yra ypatingi. Vasario pradžioje ji, trijų vaikų mama, penkių anūkų močiutė ir trijų proanūkių promočiutė, sulaukė savo 80-mečio, o rugsėjo 9-ąją 85-eri sukaks jos vyrui Eduardui.

Senti neleidžia darbas

„Tų gimimo ir kitų datų, pavyzdžiui, ir auksinių vestuvių, kurios jau sukako prieš aštuonetą metų, datos, mes nesureikšminame ir didelių iškilmių niekada nekeliame. Pavyzdžiui, Svarbiausia – kad visi esame sveiki, dar galime judėti, užsiauginti daržovių, tvarkyti namų aplinką ir ją puošti gėlėmis. Dar turime ir daržą, ir kolektyvinį sodą. Šiandien sode pasisodinome apie 100 kardelių. Gerai, kad talkino ir besisvečiuojanti dukra Ligita. Serenčiai, zinijos, salvijos ir kitos vasarinės gėlės jau pasėtos, – telefono ragelyje, kaip visada, pasigirsta žvalus ir jaunatviškas Stefanijos balsas. Ir popiet, grįžusi iš kolektyvinio sodo, ši garbaus amžiaus moteris nesijautė nė kiek pavargusi, o jau planavo kitus pavasario darbus – vaikščiodama po kiemą, svarstė, kurioje vietoje labiausiai tiktų pasisodinti per žiemą puikai išlaikytus kelias dešimtis jurginų gumbelių. – Prie namų gėlėms skirtą žemę aš kiekvieną rudenį susikasu kauptuku. Man sodas ir gėlės – visas džiaugsmas.“

Meilę darbui Stefanija atsivežė iš gimtojo Kelmės rajono, kažkada buvusio Užvenčio rajono Auksučių kaimo, vadinamo Zlatarijos dvaro, kur netoliese savo vandenis plukdė ir Aunuva, ir Venta. „Aunuva mano vaikystėje buvo labai srauni upė. Pavasarį jos vandenys taip užtvindydavo pievas, kad negalėdavome nueiti ir į mokyklą. Kelias dienas laukdavome, kol atslūgs vanduo, nes tilto per upę nebuvo. Vėliau tie vandenys jau buvo sureguliuoti, – gamtos prieglobstyje prabėgusią vaikystę prisimena Stefanija. – Galbūt neatsitiktinai ir aš esu gimusi po Vandenio ženklu.“

Į Joniškį Stefanija, baigusi Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumą ir sukūrusi šeimą, atvažiavo 1960 metais. Abu su vyru Eduardu, kilusiu iš kaimyninio Šiaulių rajono, daug metų dirbo melioratorių kolektyve, 1974 metais įsikūrė pačių pasistatytame name. Beje, dalis jo rąstų yra atkeliavę iš vyro tėviškės, nes anytai, pasak Stefanijos, buvę labai gaila leisti sunaikinti prie miško stovėjusią gražią ir didelę trobą.

„Mes Joniškyje – jau 58 metai. Laikas bėga labai greitai ir nepastebimai. Gal todėl, kad visą laiką labai daug ir juodai dirbome ir tiesioginiame darbe, ir namuose. Nuolatinis darbas ir veikla turbūt ir yra tas pagrindinis mūsų gyvenimo variklis, neleidžiantis galvoti apie senatvę, – filosofiškai apie laiką kalba Stefanija Dambrauskienė. – Man kiekviena diena pralekia labai greitai ir nenuobodžiai. Be kasdienių rūpesčių, dar, žinoma, susitinku ir su ištikimiausiomis draugėmis, buvusiomis bendradarbėmis. Labai mėgstu spręsti ir kryžiažodžius, dar daug yra ir neperskaitytų knygų. Esu neabejinga ir politikai, ja nuolat domiuosi. Džiugina tai, kad turime laisvą Lietuvą, bet yra ir kas liūdina. Ne paslaptis, kad žmonėms dabar pragyventi labai sunku, todėl jauni žmonės ir emigruoja. Baigę aukštuosius mokslus dirbti į užsienį išvažiavo ir du mūsų anūkai. Ir nėra garantijų, ar jie kada nors grįš gyventi į Lietuvą.“

Šventinius pietus ruošia 17 žmonių

Kai suvažiuoja vaikai su savo šeimomis, tiek jų per didžiąsias metų šventes būna Dambrauskų namuose. Tuomet mėgstančiai šeimininkauti močiutei ir promočiutei po virtuvę tenka suktis net dvi dienas. Stefanija pati gamina mėsos vyniotinius, senovinėje krosnyje kepa firminį šeimos patiekalą – kugelį su marinuota kiaulės karka.

Žiemos pabaigoje ir pavasarį, pasak Stefanijos, didžiausias jos rūpestis – marinuoti barščiams, šaltibarščiams ir garnyrui skirtus burokėlius, kurių kiekvienais metais šeima užsiaugina daug. „Pernykščiai burokėliai dar tokie gražūs, tad gaila būtų ir išmesti, todėl ir stengiamės visus juos ekonomiškai sunaudoti. Šį pavasarį jau teko užmarinuoti ir visą maišą. Užtenka ir vaikams, anūkams, nes pirkti prekybos centruose būna konservuoti su įvairias netinkamais priedais, – racionaliai viską apgalvoja sumani moteris. – Iš sode užsiaugintų vaisių ir uogų uogienių beveik nebeverdu. Dažniausiai iš jų spaudžiame sultis arba džioviname.“

S. Dambrauskienė mielai pateikė ir burokėlių (kol jie dar nesuvyto) marinavimo receptą, kurį siūlome ir „Sidabrės“ skaitytojams.

3 kg virtų burokėlių, po pusę kilogramo svogūnų ir paprikų. Marinatui: stiklinė vandens, šaukštas druskos su kaupu, po stiklinę cukraus ir aliejaus, pusė stiklinės 9 proc. acto. Į išvirtą marinatą supilti supjaustytus svogūnus ir paprikas ir pavirti penkias minutes. Tuomet supilti šiaudeliais supjaustytus arba sutarkuotus virtus burokėlius, dar truputį viską pavirti, karštus , supilstyti į iškaitintus stiklainius ir uždaryti.

Neseniai savo 80-metį sutikusi joniškietė Stefanija Dambrauskienė su proanūke Emilija

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. gegužės 12 d.