Fenikso belaukiant

Aniceta KRAJINIENĖ

Daunoravos dvaras Satkūnų seniūnijoje, kaip teigia Regina Leknickienė, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausioji specialistė, atsakinga už paveldosaugą, yra įrašytas į regioninės reikšmės kultūros vertybių registrą. Čia buvus dvarą dar liudija penki statiniai – klasicistinio stiliaus medinis gyvenamas namas, kumetynas, tvartas, svirnas, pieninė,– išlakūs medžiai, tvenkiniai, netoli dunksantis miškas, menami senkapiai. Jį vis apkuopia seniūnijos, Daunoravos kaimo bendruomenės žmonės.

Joniškio istorijos ir kultūros muziejus jau gerą dešimtmetį pavasariais organizuoja talkas, tvarko žydų kapus, Vilkiaušio žudynių, kitas istorines vietas. Širdį skauda, kad dvare, ponų kambariuose, kur beržinėse indaujose puikavosi porceliano, fajanso arbatinukai, vazos, dabar auga berželių atžalynas ir krūmai. Muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė savivaldybės tarybos nariams, kultūrinėms įstaigoms, mokykloms išsiuntinėjo krūvą kvietimų. Kas šį šauksmą tyruose išgirdo? „Aušros“ gimnazija, „Saulės“ pagrindinė mokykla, Žiemgalos aukštaičių kultūros draugijos Joniškio skyrius, rajono tarybos narys Eugenijus Butkus, satkūniečiai, daunoraviškiai. Kaip ir visada kartu su joniškiečiais LR Seimo narys Vitalijus Gailius, jo padėjėja Rasa Žukauskaitė. Susirinko per trisdešimt talkininkų. Kirto krūmynus, pjovė, smulkino šakas, grėbstė kiemą, tvenkinio pakrantes. Nežvilgčiodami į laikrodžius išsijuosę plušėjo visą mielą dienelę.

Pakalbinu grėbliu besidarbuojančią merginą. Pataikyk tu man,– Gintarė Dundulytė iš netolimo Tautginių kaimo. Baigdama „Aušros“ gimnaziją laikė dailės egzaminą, įvertintą dešimtuku. Tema – Daunoravos dvaras. Daug apie jį sužinojo. Mielas kaimas, gamta, čia plačios erdvės kūrybai. Dabar studijuoja Šiauliuose. Sužinojo apie talką ir ji jau čia, kartu su buvusia klasės auklėtoja Jurgita Burauskiene, atsivedusia būrelį naujų auklėtinių.

Neatsisakė patalkinti ir muziejininkų kaimynas Leonas Tamašauskas, besidarbuojantis prie keisto įrenginio. Į rajūnę angą vyrai kemša storas šakas, o į priekabėlę byra susmulkinti pagaliukai. Tekintoju, vairuotoju dirbęs Leonas, nuo mažens jautęs geležies trauką, įrenginį susikonstravo pats. Prisismulkina šakelių, pasidžiovina,– kuru rūpintis ir nebereikia.

Tvenkinio pakrantėje kūrenasi ugnelė. Didžiuliame puode kunkuliuoja burbuliuoja košė: ryžiai, morkytės, spirgiukai. Pietumis talkininkams rūpinasi Daunoravos kaimo bendruomenės pirmininkė Alfrida Kubeckienė, Nijolė Jasaitienė su sūnumi Giedrium. Kažkas replikuoja, kad košė per skystoka. „Palauk, palauk,– atšauna moterys,– sutirštės – samčio nebepasuksi.“ Dūmeliu pakvipusių barštelių, košės skanumėlis – neišpasakytas.

Kol talkininkai pluša, mes su Gediminu Zabarausku, gerbiamu melioratoriumi, leidžiame sau kaip kadaise dvarponiai prisėsti ant suolelio ir prisiminti jaunas dieneles. Tėvukas Jonas Zabarauskas, buvęs Lietuvos savanoris, dirbo geležinkelininku. Joniškyje, Daunoraičiuose, gavo sklypelį žemės. Gediminas čia, už keletos kilometrų, lankė Daunoraičių pradinę, baigė Joniškio pirmąją vidurinę mokyklą (dabar „Aušros“ gimnaziją). Prisimena pradinių klasių mokytojas Stasę Mulevičienę ir Genovaitę Anusevičienę, šio krašto bendramokslius inžinierių Viesturą Elsbergą, į Sibirą išvežtą Edviną Masiliūną, Stasį Paugą, kitus. Iš Mažosios Daunoravos į Didžiosios pieninę, pasikinkęs Bėrį, rytais veždavo pieną. Dabar grėbstomame kieme vykdavusios šaunios gegužinės, grodavęs net dūdų orkestras. O kiek rūpesčių būta, kai, vadovaudamas rajono melioratoriams, tvarkė, švarino dvaro tvenkinius.

Į pokalbį įsijungęs žiemgalietis istorikas dr. Ernestas Vasiliauskas glosto laiko nupilkšvintą gyvenamojo namo sieną ir stebisi anų laikų statybininkų meistriškumu. Sienojai taip glotniai suleisti, kad šimtmečius atlaikė. Ką jau ką, o Daunoravos dvarų istoriją šis mokslininkas, kaip sakoma, po kaulelį išnarstė. Lietuvių ir vokiečių kalbomis išleistoje jo knygoje „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai“ plačiai nušviesta ne tik ūkinė, kultūrinė veikla, bet ir durų geležiniai vyriai, kavos puodeliai suskaičiuoti. Daunorava su gretimais kaimais minima jau 1557 m., kai čia dvarą įkūrė ir valdė Mikalojus Maškovskis. Iš palikuonių jį perėmė nuo Kuršo atkeliavę vokiečių didikai. Per šimtmečius dvaras ir klestėjo, ir nyko, ėjo iš rankų į rankas,– pirktas, parduotas, praloštas, nuomotas, paveldėtas. Ir...niekieno!

O muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė, architektė, paveldosaugininkė Regina Leknickienė, satkūniečiai, daunoraviškiai tiki – atsikels. Gedimino Zabarausko manymu, čia ideali vieta būtų senelių namams,– medžiai, vanduo, miškas. Svarbu atkreipti visuomenės dėmesį, sustabdyti irsmą. Juk ir sinagogų likimas kabėjo ant plauko, planuota jų vietoje tik atminimo lentelę palikti. Bet susimąstyta, persigalvota, susigriebta. Ir išeitis rasta,– kultūrinė šviesa iš sinagogų plinta po visą šalį.

Mitinis senovės egiptiečių paukštis feniksas, amžino atsinaujinimo, atgimimo simbolis, sakoma, atgyja kartą per 500 metų. Gal jis jau arti Daunoravos? Kvieskime!

Tvarkoma tvenkinio pakrantė

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. gegužės 12 d.