Gražiadarbę megzti riešines paskatino dovana

Loreta RIPSKYTĖ

Joniškietė Ramunė Vičienė nuo vaikystės mėgo rankdarbius, lankydama šeštą klasę nunėrė pirmą savo sijoną, kuriuo labai džiaugėsi ir didžiavosi. Įvairias technikas išbandanti moteris prieš ketverius ar penkerius metus iš draugės dovanų gavo riešines. Pagalvojo: negi pati negalėtų numegzti? Dabar karoliukų raštais margintos puošmenos – trumpos ir ilgesnės, maunamos kaip pirštinės, tik be pirštų – pagrindinis jos užsiėmimas vakarais po darbo, kol lauke neįsibėgėjo pavasaris. Moters darbus jau pastebėjo ir įvertino parodų rengėjai.

Jaunimas mūvi ir vietoje pirštinių

Ramunė Vičienė atneša tvarkingai į maišelius sudėtas riešines. Viename – trumpos, tik dengiančios riešą. Kitame – gerokai ilgesnės, šildančios delną tarsi pirštinės, tik be pirštų, užmaunamos per nykštį. Tokias ypač mėgsta jaunimas, nes patogu ir vairuoti, ir gražu, o nešaltą žiemą beveik galima apsieiti be pirštinių.

„Merginos pirštukus paslepia kišenėse ir nesušąla, jei lauke vos kelių laipsnių šaltukas arba temperatūra netgi aukščiau nulio. Mano merginos, ypač dvi iš trijų, taip pat mėgsta dėvėti riešines, turi ne vieną porą, – apie savo dukras prasitaria gražiadarbė. – Tiesa, jauni žmonės nori jiems aktualių piešinių iš karoliukų, tad buvau numezgusi riešines, kurias išmarginau mažų kaukolyčių vaizdais. Jaunimui labai patiko, bet tautodailininkų ir amatininkų parodų organizatoriai mane išpeikė, liepė greitai slėpti tokias baisybes“.

Vistik moteris mano, kad ir tokiu būdu galima populiarinti senovinę rūbų detalę – riešines. Iš pradžių paaugliai dėvės tokias, kurios bus su jiems tuo laikotarpiu svarbiais simboliais, o vėliau, bręsdamas žmogus natūraliai pereis prie tradicinių, lietuviškų, baltiškų raštų.

Pirmiausia riešines gavo dovanų

Apie parodų organizatorius Ramunė Vičienė užsiminė neatsitiktinai. Prieš kelerius metus ji su savo riešinėmis atkeliavo į Joniškio istorijos ir kultūdo muziejaus bei tautodailininkų entuziastės ir vadovės Joniškio rajone Anicetos Krajinienės organizuotą kalėdinį šaškaturgį, saldaturgį ir skaistaturgį. Būtent A. Krajinienė, atkreipusi dėmesį į joniškietės kruopščius mezginius ir dailius raštus, pakvietė į vieną parodą. Ten jos riešinės buvo atrinktos keliauti į tolesnį tautodailininkų darbų parodos etapą Šiauliuose, kur eksponuoti kūriniai iš visos apskrities rajonų. Ir šiemet jos riešinės viešėjo Šiauliuose.

„Kaip viskas prasidėjo? Gal prieš kokiu 5–6 metus prie Joniškio kultūros centro, berods, Saulės mūšio sukakčiai paminėti buvo organizuotas didelis renginys, ten pakviesti įvairių atkuriamosios istorijos klubų atstovai, vyko įvairių amatų demonstravimas, prekyba. Pamačiau ten moteris, mezgančias riešines. Gražu, bet jų kaina pasirodė beprotiška. O po kiek laiko riešines gavau dovanų iš draugės. Žiūrėjau, žiūrėjau, ir nusprendžiau pati pabandyti. O tada jau rimtai „užsikabinau“ ir nebegaliu sustoti. Labai patiko šis užsiėmimas“, – istoriją, kaip pasirinko riešinių mezgimą, pasakoja gražiadarbė.

Rankdarbiams skiria laisvalaikį

Moteris visą laisvalaikį skiria mezgimui. Jei niekas netrukdo ir turi laisvą savaitgalį, sako,kad per dieną gali numegzti vieną riešinę. Margina jas įvairiais raštais: drugeliais, in/jan simboliais, vijokliais, saulutėmis, žibuoklėmis. Bet labiausiai žmonės mėgsta tradicinius lapelius, žvaigždeles, kvadratėlius, burbuliukus, dar lelijų piešiniai turi paklausą.

Joniškietė raštus iš pradžių nusižiūrėdavo internete, iš senų mamos knygų, o vėliau ėmė improvizuoti, savo išmonės pridėti, suderinti kelis vaizdinius. Gražiadarbė sako, kad riešinėms sunaudoja labai daug karoliukų. Mažesniam raštui pakanka 1,5 tūkstančio, didesniam – ir 2,5 tūkstančio jų prireikia.

Ramunė Vičienė rankdarbius pamėgo nuo vaikystės. Jos mama siuvo ir siuvinėjo. Dar ir dabar išsaugota siuvamoji mašina „Singer“ palėpėje laukia, kada bus atnešta į kambarį ir vėl pradėta naudoti. Vietą jai moteris jau surado ir nereikalingus daiktus iškraustė.

Pati Ramunė pasakoja gal penkerių metų pradėjusi nerti kabliuku akutes. Vienu metu buvo ilgiausią virvelę nunėrusi, kurią susukus išėjo kamuolys.

O štai, šeštoje klasėje ji nunėrė sau pirmą rūbą – žalios spalvos tiesų sijonuką virš kelių, kuriuo labai didžiavosi.

Sukūrus šeimą prasidėjo mezginiai vaikams.

Kadangi joniškietė mėgsta įvairius rankdarbius, ir savo draugams padaro siurprizų. Štai, praėjusiais metais prieš Velykas dovanojo savo rankų darbo kiaušinius iš putų polistirolo, apsuktus lininiu siūlu ir puoštus nėriniais. Kitą sykį iš medžiagų skiautelių surišo juokingas velykines bobutes. Dar vieną kartą sugalvojo Kalėdoms ne numegzti, bet vąšeliu nunerti pirštines.

Gražiadarbė riešines margina įvairiausiais karoliukų raštais

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. balandžio 18 d.