„Visi esame žemės keleiviai...“

Birutė ČIŽIENĖ

Joniškio Jono Avyžiaus viešoji biblioteka, šią savaitę skaitytojus pakvietusi į knygos apie šviesaus atminimo asmenybę – poetę, rajono Garbės pilietę Oną Mikalauskienę – Kubiliūtę, mus palikusią praėjusiųjų metų sausį, palaidotą Vilkaviškyje, pristatymą, tądien iš širdies atidavė jai deramą duoklę. To iš Suvalkijos kilusi poetė, išleidusi net 18 poezijos knygų, tikrai nusipelnė už begalinę meilę žiemgalių kraštui ir jo žmonėms, už šio krašto garsinimą ir kultūros puoselėjimą bei ir turtinimą. Renginyje dalyvavo ne tik Onos Miklauskienės artimieji, bet ir „Audruvės“ klubo literatai, buvę bičiuliai, bendradarbiai, kiti ją pažinoję joniškiečiai, taip pat – žinomi Kauno menininkai – Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė, poetas Robertas Keturakis.

Knyga – tarsi atskaitos taškas

„Dėkoju, kad Jūsų kraštas Onutę priėmė kaip savą, kad ji čia galėjo suleisti šaknis, gražiai nugyventi savo gyvenimą, – Joniškio visuomenei pristatydamas šįmet Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro išleistą knygą „Poetė Ona Mikalauskienė – Kubiliūtė“, kalbėjo jos sudarytojas, sūnėnas Valdas Kubilius. – O knyga yra tarsi atskaitos taškas, ką mes paliekame po savęs, ką mes atliekame šioje žemėje. Onutės pėdsakas – ne tik nuoširdus darbas, nesiekiant karjeros aukštybių, o kūrybos išraiška. Onutė kūrybai atsidėjo, peržengusi 60-ties metų slenkstį, pirmą poezijos rinkinį išleido, būdama 67-erių. Poeziją ji paliko tarsi pasimėgavimui. Bet pamažu kaupė rankraščius ir, atėjus tinkamam metu, tai padarė. Jūs nežinot jos nelaimių, šeimos tragedijų. Kad poezijoje atsirastų toks impulsas, siela turi būti sužeista ir kalbėti. Liūdna, kad jos tremtis buvo į jūsų kraštą, bet tas kraštas buvo jaukus. Dėkoju, kad jis Onutę priėmė kaip savą, kad ji čia galėjo suleisti šaknis, gražiai nugyventi savo gyvenimą.

Ji niekada nieko nekaltino ir nesmerkė. Visada viską pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. “ (Tremtimi sūnėnas pavadino žiemgalių kraštą, nes, kaip žinia, O. Mikalauskienė buvo kilusi iš Marijampolės rajono. – Aut. pastaba).

„Joniškiečiai yra ypatingi savo vidumi, susimąstę žmonės. Tam, kad čia atvažiuotume, užteko vieno jūsų balso, kiti rajonai skambina ir po 20 kartų, – šiltai apie Joniškį ir jo žmones, jau daug metų besitęsiančią Kauno rašytojų ir mūsų krašto meno žmonių draugystę atsiliepė žinomas poetas Robertas Keturakis. – Kai skaitau Onutės poeziją, ji labai artima Henriko Nagio poezijai. Kaip ir Nagys, taip ir Onutė, savo poezijoje moka pažvelgti iš aukštai. Man tai – stebuklas mūsų kūryboje, nes dabar kai kas savo kūryboje liečia pačius šlykščiausius dalykus. Man gera, kad greta jūsų čia daug jos palieka. Jinai čia reikalinga, kaip ir jai buvote reikalingi visi jūs. Tikra poezija yra išsaugojama tik Lietuvoje. Jūs taip arti, kad iš meilės norisi net pravirkti.“

Knygos sudarytojo V. Kubiliaus bei poeto R. Keturakio išsakytoms mintims apie Onos Mikalauskienės gyvenimą ir kūrybą pritarė ir Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė. „Reikia suvokti: jei po kokio menininko iškeliavimo niekas nesiimtų rinkti atsiminimų, tai tokia knyga ir neišeitų. V. Kubilius šeimai atliko gražią tarnystę. Tai labai graži dovana, puikus paminklas Onutei, nes viskas labai greitai bėga į praeitį. Ir prisiminimus reikia rašyti labai greitai, nelaukiant 10 metų.“

Labai gerai kelis dešimtmečius pažinojusi Onutę, vertinanti ilgametę mūsų rajono literatų ir Kauno rašytojų draugystę, A. Ruseckaitė sakė ją labai gerai supratusi ir kaip suvalkietę, nes ir pati yra kilusi netoli to krašto. „Ji buvo kilni, dora, tvirta, stipri moteris. Ji, rengdama susitikimus su Kauno rašytojais, buvo tarsi biuras – viską suorganizuodavo ir būtinai mums lauktuvių dar įdėdavo. Visada skambindavo, teiraudavosi, ar laimingai sugrįžom į Kauną“, – iki šiol Onutės begalinį draugiškumą ir motinišką rūpestingumą atmintyje tebesaugo A. Ruseckaitė.

Šiltų prisiminimų jūra

Renginyje savo prisiminimais apie šviesaus atminimo poetę taip pat nuoširdžiai dalijosi ir kiti. Iš Šiaulių į knygos pristatymą atvykusi Onos Mikalauskienės-Kubiliūtės marti Neringa Mikalauskienė, joniškiečiams dėkodama už anytos atminimo puoselėjimą, kalbėjo:„Viską pasako jos eilės. Nebuvo takoskyros tarp to, ką jinai darė, ir ką jinai rašė. Ji buvo uždaro būdo, nedaugžodžiavo, turėdavo drąsos mums pasakyti, kad nevažiuotume, jei tuo metu dirbdavo (būdavo užsiėmusi kūryba). Kai mano vaikai pas ją atvažiuodavo, ji su anūkais rašydavo diktantus, aiškindavo, kaip reikia perkelti žodį, mokydavo gražiai rašyti.

Ji labai nemėgo pakeltų balsų, mokė kalbėti tyliai, aiškiai, o ne rėkti. Sakydavo, jog net ir priešingas nuomones reikia išsakyti ramiai, su pagarba vienas kitam. Buvo tvarkinga, labai gražiai nėrė. Tvarka buvo ir jos darbų organizavime, ir minčių dėstyme. Mėgdavo sakyti: kaip gali kažko reikalauti iš kitų, jei pats nesi tobulas. Ir tai mums buvo suprantama.“ Pasak N. Mikalauskienės, atmintis mūsų gyvenime yra svarbiausia, ir prisiminti reikia ne pasyviai, o mylėti tikrąja prasme.

Sūnėno V. Kubiliaus sumanymu įamžinti O. Mikalauskienės-Kubiliūtės atminimą taip pat džiaugėsi daug medžiagos knygai pateikusi „Audruvės“ literatų klubo narė Angelė Antanaitienė, joniškietis Romualdas Franckaitis, savo meniškose fotografijose ją ne kartą įamžinusi fotografė Greta Zalogė. Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos direktorei Jovitai Šimkevičiūtei taip pat buvo malonu prisiminti nuoširdžią ir ilgametę poetės draugystę su biblioteka. Direktorės teigimu, O. Mikalauskienė dažnai pageidavusi, kad susitikimai su Kauno rašytojais vyktų būtent bibliotekoje. Nemažai šio susitikimo dalyvių – literatų, buvusių Onos Mikalauskienės bendradarbių, savo mintis ir šiltus prisiminimus apie ją yra išsakę ir minėtoje knygoje.

O šįmet „Moters-Saulės“ nominaciją šįmet pelniusi joniškietė, „Žiburio“ teatro aktorė Vidutė Petraitienė, į susirinkusiuosius prabilusi Onos Mikalauskienės eilėmis, visus tarsi privertė dar kartą susimąstyti apie tai, kokia yra trapi kiekvieno mūsų būtis. Neatsitiktinai ir V. Kubiliaus išleista atsiminimų knyga reziumuojama šiais Onos Miklauskienės posmo žodžiais: „Visi esame žemės keleiviai, trumpam čia viešintys. Geriau, kad išsiskirtume nesusipykę...“

Knyga apie poetę, rajono Garbės pilietę Oną Mikalauskienę-Kubiliūtę išleista 200 egzempliorių tiražu

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. balandžio 14 d.