Švedpolio alaus ir velnių legendos dar gyvos (I dalis)

Loreta RIPSKYTĖ

Švedpolis arba Švetpolis prie Žagarės, prieš kelis dešimtmečius įgavęs oficialų Švedlaukio pavadinimą, iš tiesų pateisina savo pavadinimą – tik laukas su žaliuojančiais ūkininkų sėtų grūdų želmenimis, dabar užklotais sniego patalu. Ten pat vingiuoja Švėtės upė ir trykšta šaltinis, kurio vandenį prieš šimtą metų Robertas Kunstmanas naudojo bravore gamindamas alų, garsų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, apdovanotą medaliais Sankt Peterburgo tarptautinėse parodose. Šios daryklos nelikę nė ženklo – jokių pastatų nei nuotraukų, tik brėžiniai ir piešiniai senuose dokumentuose, ir ponaičiai velniūkščiai, minimi senolių pasakojimuose.

Dovana – senovinis alaus butelis ir piešinys

Apie Švedpolio bravorą legendos sklando iki šių dienų. Žagarės regioninio parko direkcijoje saugomoje senovinių daiktų ekspozicijoje, kurią rinko šviesaus atminimo Joniškio Garbės pilietis, Žagarės šviesuolis Juozas Kazlauskas, dažno lankytojo dėmesį patraukia žalsvai melsvo storesnio stiklo butelis su iškiliu erelio, nešančio statinaitę, atvaizdu ir užrašu rusiškomis raidėmis – „Švetpol“, o apačioje – „Kunstman“. Jį muziejui 2018 metais padovanojo Valdemaras Šurkus, Kazimiero Varmausko, dirbusio minėtame bravore darbininku, ir Zuzanos Varmauskienės, šeimininkavusios pas Kunstmanus, anūkas. Užaugino jiedu du sūnus, kurie emigravo į JAV, o Lietuvoje prie namų liko dukra Aleksandra Varmauskaitė–Šurkienė. 1945 metais gimęs V. Šurkus, būdamas vaikas, su mama ir seneliais dar kurį laiką gyveno viename molinių Švedpolio ūkio pastatų.

Žagarės regioninio parko direkcijoje apsilankęs V. Šurkus tada prisiminė močiutės žodžius, kad ponai buvę geri šeimininkai.

Be minėto butelio Valdemaras Šurkus Žagarės regioninio parko direkcijai padovanojo bravoro fiminį blanką bei Švedpolio (rašoma Švetpolio) palivarko paveikslą, kuriame vaizduojami ūkio ir bravoro pastatai.

Tiek tos istorijos tiesioginio prisilietimo.

Kad Švedpolio bravoro gaminys buvo aukšto lygio, liudija ir ant etiketės spausdinami tarptautiniuose konkursuose–parodose skirtų medalių atvaizdai

Žagarė buvo tolygi Panevėžiui

Kaip užsimenama Joniškio Garbės pilietės, žagarietės mokytojos, kraštotyrininkės Romualdos Vaitkienės knygoje apie kadaise mieste bei apylinkėse klestėjusius amatus ir amatininkus, Žagarė XVIII amžiaus pabaigoje buvo svarbiausias Šiaurės Lietuvos prekybos centras, į kurį suvažiuodavo pirkliai iš Rusijos, Vokietijos, Anglijos. Daug žinių apie miesto amatininkus užrašyta žagariečių prisiminimuose, yra užuominų teismų bylose, vietinių laikraščių skelbimuose.

„Miestas buvo didelis, ir valdos didelės. Žagarė buvo tolygi Panevėžiui,“ – pastebi dr. Ernestas Vasiliauskas.

Į Lietuvą pirmieji amatininkai, daugiausia iš Vokietijos, atvyko XIV amžiuje. Pastebėjęs, kaip prekyba padeda augti miestams, XV amžiaus pabaigoje Žagarės dvarininkas Mykolas Syrevičius kreipėsi į didįjį kunigaikštį Aleksandrą, prašydamas leidimo rengti turgus, steigti smukles. Prašymas patenkintas 1495 metais.

Alaus ir degtinės gamyba žemdirbyste besiverčiantiems gyventojams tapo pirmaisiais verslais. Gėrimais ėmė prekiauti karčemos, pakelės smuklės. Net už atliktą darbą dvaras galėdavo sumokėti rašteliu, kuris suteikdavo teisę smuklėje išgerti. Bet darbo metu smuklėje aptiktas valstietis galėjo būti nubaustas.

R. Vaitkienė savo knygoje rašo: „Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kas antrame name prie turgaviečių ir po kelias kiekvienoje gatvėje ar prie kiekvieno vieškelio stovėjo karčemos. (...) Nuo XIX amžiaus pabaigos alų karčemininkai atsiveždavo iš Švedpolio Kunstmanų bravoro statinėmis, vėliau į traktierius ir restoranus pristatinėjo firminiais buteliais su įspaustu ženklu.“

Dabar menančiųjų Švedpolį ar Švetpolį, o kai kur net Šventpolę ar Švetpuolę – beveik nelikę. Tik tarp kolekcininkų klaidžioja kadaise gaminto alaus etiketės: „Stalo alus, R. Kunstmann, Svetpolis“, „Cabinet, R. Kunstman, Svetpol“ arba – „Pilsner Bier, G.D. Naryškin, Švetpol“. Jos liudija alaus daryklos priklausomybę – perėjimą iš vienų rankų į kitas. Pasak archeologo, istoriko dr. Ernesto Vasiliausko, 1801 metais archyviniuose dokumentuose minimas įkurtas Švetpolio palivarkas, priklausęs didikui Platonui Zubovui. 1856 metų grafo Platono Zubovo turto surašyme tvirtinama, kad Švedpolyje veikia degtinės įmonė, atidaryta XIX amžiaus viduryje, o Švedpolio ūkis kasmet broga nušerdavo 50 jaučių.

1858 metų gegužės 18 dieną Dmitrijus Naryškinas Maskvoje Žagarės ir Gruzdžių dvarus išsimokėtinai už 1 milijoną caro rublių perka iš Platono Zubovo paveldėtojo sūnėno Aleksandro Zubovo. Pirmieji duomenys jau apie alaus daryklą randami 1886 metais. Nuo 1899 metų ją dvarininkas išnuomoja Robertui Kunstmanui ir bravoras klesti iki 1926-ųjų.

Monopolininkų sąmokslas

Monografijoje „Žagarė“ straipsnyje apie Žagarės vokiečius rašoma, kad „nepriklausomybės metais Šiaulių „Gubernijos“ savininkas sumokėjo nemažą sumą už keleriems metams sustabdytą gamybą, kad nebūtų konkurencijos, nes Kunstmanų alus buvo geros kokybės, garsus už Lietuvos ribų (iki Pirmojo Pasaulinio karo jo buvo galima paragauti net Kaukaze, tad eksporto geografija laikėsi plati), gabenamas ir pardavinėjamas specialiai tam paruoštuose stikliniuose buteliuose su gamintojų pavarde. Arklių traukiamais vežimais alų vežiodavo į artimiausius miestelius: Joniškį, Linkuvą, Pakruojį ir kt. Per sandėrio laiką variniai vamzdžiai prižaliavo, ąžuolinės statinės subiro ir nebetiko alaus gamybai. Savo rūsiuose (po Braudės parduotuve) belaikė tik iš Šiaulių „Gubernijos“ atvežtinį, o pelno neteko.“

Joniškietis, aludarių sūnus ir anūkas, pats alų įvairiomis progomis gaminantis jau dvidešimt metų, ir besidomintis krašto istorija Daividas Kurlis priduria: „Tai buvo monopolininkų kova su smulkesniais gamintojais. Visus tuo ketverius metus, kol bravoras neveikė, darbininkams, kurių būta apie 50, mokėjo algas. Už tai, kad nedirbtų.“

Bravoras išnyko kaip sapnas

O Švedpolio alaus būta tikrai gero ir vertinto žinovų. Jis ne kartą Sankt Peterburge vykusiose tarptautinėse mugėse apdovanotas medaliais, kurių atvaizdai papuošė butelių etiketes. Šviesesnio ir tamsaus alaus bravoras per metus išvarydavo iki 60 tonų. Jam išskirtinio skonio galėjo priduoti gamybai naudotas Švedpolio šaltinio vanduo. Šaltinis neužakęs iki šiol, link jo pro Žagarės žirgyną veda ilga liepų alėja. Tik šiuo metu labiau žinomas kitas – Žvelgaičio šaltinis – esantis ties Žvelgaičio kalnu.

Apie garsųjį bravoro alų kalbos ėjo ne tik iš lūpų į lūpas, jis minėtas grožiniuose kūriniuose. Latvių rašytojas Robertas Sėlis 1948 metais išleistame romane „Silainės dvaras“ rašo (citatos): „arklininkas Indrikis nuvažiavo į Švedpolės bravorą paimti 2 statines alaus“ (epizodas apie Jonines Augstkalnėje), toliau – „gaidžio plunksnas aš nuplikysiu ir nunešiu į Švetpolės bravorą, pono pačiai, kuriai aš visada parduodu kiaušinius. Ji dažnai domisi, ar neturiu kokio viščiuko ar vištelės, ką parduoti“, taip pat – „bet vakar Augustas iš Švetpolės dar 2 statines alaus parvežė.“

Pasak dr. Ernesto Vasiliausko, R. Sėlis buvo rašytojas, kuris skyrė dėmesį savo aplinkai, aprašė to laikmečio ir neseniai praėjusius laikus, apie kuriuos dar atminė vyresni žmonės. Tie pasakojimai liudija, kad Švedpolio alus, kuris tikrai įvertintas, geros kokybės, vistik buvo prieinamas ir paprastiems žmonėms, platesnei rinkai – galbūt didesnių švenčių, vestuvių, jubiliejų progomis.

Jeigu ne karas, ne sovietimetis, galbūt Švedpolio bravoras būtų dar labiau suklestėjęs ir dabar savo gaminius eksportuotų į Vakarus.

(Tęsinys – kitame laikraščio numeryje)

Butelį iš senojo bravoro muziejinei ekspozicijai Žagarės regioninio parko direkcijoje dovanojo ten dirbusio Kazimiero Varmausko anūkas Valdemaras Šurkus

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" vasario 9 d.