Pavasaris ant paukščio sparnų

Aniceta KRAJINIENĖ

Etnologai teigia, jog senovėje tikėta, kad pavasario šilumą ant sparnų atneša paukščiai. Jų vardais pavadinti mėnesiai – kovas, balandis, gegužė, – tradicinės lietuvių kalendorinės pavasario šventės. Kovo 4-oji – Kovarnių, Špokų (varnėnų) šventė. Keturios dešimtys rūšių paukščių gimtinėn grįždavę kovo 10-ąją, Keturiasdešimties paukščių dieną. Pempės šventė – kovo devynioliktą, Gandrinės – 25-tą. Pirmą kartą pamatysi skrendantį – darbas darbą vys, gandrelis tupės ar stovės, tad ir darbų spėros nesitikėk. Gandrai ant uodegos iš šiltųjų kraštų ledspirą parneša. Taip, matyt, būta, taip ir tebėra. Akyse tebestovi skaudūs šį pavasarį bulgarų snieguose įstrigusių, apledijusių paukščių vaizdai, rodyti televizijos laidose.

Mūsuose kitaip. Tikėsite netikėsite, bet į Joniškį jau geroką dešimtmetį paukštelius parskraidina tautodailininkų ir kūrybingų talkininkų magiški burtai. Moterys, vyrai, vaikai, kupini netikėčiausių sumanymų, kūrė, kūrė. kūrė... Ko tik tose pavasarinėse parodėlėse – „Pavasario dvelksmas“, „Budinam žemę“, „Ant vieversio sparnų“ – nebuvo?! Akylai visus stebėjo Elenos Jutinskienės dosni „Velykų boba“, ūgiu praaugusi žmogų. Neapsakoma tautodailininkų keramikų Ritos ir Virginijaus Padgurskių išmonė,– straksėjo molinukės „Velykų bobutės“, sparnelius skėtė atgijusi „Boružėlė“, nardė žuvelės („Pavasario nerštas“). Skraidė tautodailininko Algimanto Pranckevičiaus nerti drugeliai, stypčiojo ilgakojis žagariečio Jono Černausko iš vytelių nupintas gandras. Tautodailininko pynėjo Alvydo Pretkelio margutis vos tilpo į kito žagariečio tautodailininko Daliaus Udrakio vežimaitį, traukiamą eiklaus medinuko žirgo.

Gaižaičių moksleivės Giedrės Lešinskaitės krepšelis kvepėjo pražydusiomis žibuoklėmis. Pedagogė Nijolė Žiurlytė pažėrė krūvelę margučių raštais pieštų akmenukų. Mato Slančiausko, tada dar gimnazijos, pradinukai (mokytoja, tautodailininkė Ugnė Vaineikienė) atskraidino pulkus pieštų paukščių paukštelių, kranksėjo įspūdingos tautodailininkės lėlininkės Aušros Petrauskienės „Varnos“. Irenos Timinskienės spalvingos verbos, auksu tviskantys Romos Stankienės, Valijos Šurnaitės šiaudų sodai. Tautodailininkų Petro Jonaičio, Rimanto Gofmano tekintos, skobtos geldos, lėkštės, kupinos tautodailininkių Ugnės Vaineikienės, Virginijos Muntvydienės ir kitų autorių vašku išrašytų, išskutinėtų margučių.

Kai kuriuos autorius – Eleną Jutinskienę, Algimantą Pranckevičių, Joną Černauską – jau palydėjome Amžinatvėn, o pavasarinių parodėlių tradicija tęsiasi. Paukščiai, nešantys pavasarį, skrenda ir skrenda. Norite įsitikinti? Apsilankykite Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje eksponuojamoje parodoje „Pavasaris ant paukščio sparnų“. Sparnelių plastėjimą pajusite dar nepasiekę parodų salės,– koridoriaus sienas puošia Žagarės gimnazijos penktų-aštuntų klasių moksleivių karpiniai. Čia ir stilizuoti balandžiai, išsikedenę plunksneles, ir peržiemojęs žvirblelis nabagėlis, ir zylelė, snapeliu barbenanti į langą. Zelma Krupelienė savo nertą paukštį, įrėmintą audimų raštuose, tarsi į minkštą lizdelį patupdė. Linksmai čiulba ulba Neringos Petraitytės ir Stasės Tamulionės siuvinėti spalvingi sparnuočiai. Prisiskraidę, prisižaidę ilsisi tautodailininkės Dalios Petraitienės veltinukai, balti burkuonėliai. Paukštelių pritūpę ir Romos Stankienės puošnūs sodai, rišti iš šiaudelių bei švendrių. Šiaudeliais raštuoti ir Romos margučiai.

Kur paukštis, ten ir kiaušinis, nors iki šiol neaišku, kuris jų pirmas. „Ab ovo“ – viskas iš kiaušinio, sakydavę senovės romėnai. Žemė motina iš vienos pusės, dangaus skliautas – iš kitos, saulė – iš trynio, mėnulio pilnatis – iš baltymo. Vėlyvą vėsų pavasarį apvalkstyti kiaušinius nėriniais, mezginiais – puikus sumanymas. Gražinos Sketrienės žalsvais melanžiniais siūlais apnertas žąsies kiaušinis atrodo lyg žolynėliais dažytas. Moterų fantazija – beribė. Genė Dapkuvienė savo margučiams nunėrė dvigubus „rūbelius“, su pamušalu. Tankiu rašteliu, vienspalviais mėlynais, rudais, žaliais siūlais apnerti kiaušiniai dar papuošti šviesesnių melanžinių siūlų ažūru. Netikėta ir gražu. Spalvingais rašteliais apmegztus margučius eksponuoja Aurelija Petraitienė. Šalia padėtos jos megztos nepaprasto gražumo pirštinės primena, kad visko dar gali būti. Anot žemaičių, i gegužie kartas sava kėpį kep. Stanislavos Gurskienės margučiai apvynioti spalvotais siūlais ir puošti žilvičio skridinėliais. Tautodailininkė Valija Šurnaitė žąsies dičkius apnėrė baltu ir pilkšvu ažūru.

Tautodailininkė Rima Baltokienė puikiai išmano airiškų nėrinių subtilybes. Baltai rausva palaidinukė, kvepėte kvepianti obelų žydėjimu, tikra viliokė. Pritraukė visą pulkelį tautodailininko Milvydo Gedraičio „Laumžirgių“. Žiūri į perregimus tarsi plazdenančius jų sparnelius ir negali patikėti, kad čia kalvio kūryba. Narcizais kvepia nerta Janinos Kriščiūnienės puokštė.

Stuksena geneliai, varnėnai apžiūrinėja inkilus, medžiai pilni čiulbesio tautodailininkės Virginijos Kutkienės triptike „Skraiduoliai“. Šviesi, skaidri nuotaika ir kitų tautodailininkių tapytojų drobėse. Alina Jonaitienė pavasarį pasitinka „Žydėjimu“. „Snieguolės“, „Žibutės“ pražydo Vidos Peleniuvienės miniatūrose. Kas kitas, jei ne Dalios Sutkuvienės žvilgsnis gali prasiskverbti iki beržo, klevo šerdies ir pamatyti teliuškuojantį gyvybės šaltinį, į ąsotį lašančią gyvastį („Klevų sula“), mirguliuojančia „Vaivos“ juosta apglėbti pamiltus avinėlius.

Skaistgirietė keramikė tautodailininkė Rasa Kralikauskienė kaskart stebina naujomis formomis, rusvais, juodai gelsvais spalvų deriniais. Lyg pavasario vėjo gūsis paliko pėdsakus,— vingių vingeliais išrašė, deformavo apskritimą, pasmailino juodo ovalo galus ir pakraščius apibarstė geltonomis ramunėmis, pakreikė sausų šakelių.

Patikėkite, pavasaris tikrai ant paukščio sparnų.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. balandžio 4 d.