Gyvi atgarsiai beveik po šimto metų

Lina RUDNICKIENĖ

Susana Olesen , JAV mistinės literatūros kūrėja, yra tautosakininko Mato Slančiausko proprovaikaitė

Rytoj sukanka 94-erii metai nuo mūsų tautosakininko Mato Slančiausko mirties. Neseniai “Sidabrėje” rašėme Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio vertą istoriją, kaip Mato Slančiausko progimnazijos anglų kalbos mokytoja Laima Kurauskienė Jungtinėse Amerikos valstijose atrado mūsų knygnešio ir tautosakininko Mato Slančiausko proprovaikaičius.

Nuo praėjusių metų liepos Laima nuolat susirašinėjo su mistinės fantastikos knygų autore ir knygų recenzente Susana Olesen. Iš jos sužinojo, kad Susan tėvas, tautosakininko provaikaitis Robertas Staneslow, 2015 metais iš Mato Slančiausko siųstų laiškų dukterims į Ameriką surinko pasakas ir jas sudėjo į knygą “Folk Tales of Northern Lithuania”(“Šiaurės Lietuvos pasakos” ), kurią mėgsta JAV, ypač lituanistines mokyklas lankantys išeivių vaikai. Laima Kurauskienė nedrąsiai užsiminė, kad norėtų irgi gauti kelių pasakų iš tos knygos kopijas. Susana pažadėjo tėvo sudarytą knygą į Joniškį, proprotėvio vardu pavadintą progimnaziją, atsiųsti dovanų. Ir visai neseniai ši ta dovana į progimnaziją atkeliavo. O dabar visa progimnazijos bendruomenė laukia dar vieno stebuklo – tautosakininko Mato Slančiausko palikuonys žada apsilankyti Lietuvoje, atvykti į Joniškio rajoną ir išbraidyti visus tuos takelius, kuriais kadaise braidė lietuvių kalbos puoselėtojas.

“Sidabrės” laikraščio redakcija susisiekė su Češyro mieste, Konektikuto valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančia mūsų tautosakininko proprovaikaite Susana Olesen, kuri sutiko atsakyti į keletą mūsų klausimų.

– Susana, Matas Slančiauskas turėjo keturias dukteris, kurias išsiuntė į Ameriką dėl jų pačių saugumo. Jūs esate M. Slančiausko vyriausios dukters Jadvygos palikuonė. O kitos M. Slančiausko dukterys ? Ar jos turėjo vaikų?

– Aš nežinau daug detalių. Aš esu Jadvygos palikuonė. O mano tėtis Robertas yra Jadvygos duktės Kristinos sūnus. Mano tėtis turėjo brolį Eugenijų, bet jis jaunas mirė.

Kita M. Sančiausko dukra Anelė turėjo du sūnus ir dukterį. Kiek žinau, sūnūs savo vaikų neturėjo, o dukra Milda turėjo du sūnus. Luisas mirė bevaikis, o Stepanas turėjo vieną sūnų Džefrį. Ar Džefris turėjo palikuonių, aš nežinau. Žinau tik tiek, kad gyveno vakarų pakrantėje visą savo gyvenimą, aš pati jį buvau sutikusi vienąvienintelį kartą ir tai prieš 30 metų. O štai Stepanui dabar yra kažkur apie 80 metų ir jis gyvena nevadoje.

Užtat aš labai gerai prisimenu Anelės dukrą Mildą. Ji bvo ištekėjusi už gydytojo, turėjo gražų namą Voterberio mieste. Liūdna jos istorija. Tuo metu,kai ji kalbėjo telefonu su savo sūnumi Luisu, jis staiga mirėnuo širdies smūgio. Telefonas staiga nutilo, kitame gale sūnus nebekalbėjo, ji tik girdėjo, kaip dūžta automobilis, kuriuo važiavo jos sūnus.

Panašiai nutiko ir su Mildos vyru. Ji tik nuėjo jam išvirti arbatos, grįžo ir rado gulintį ant grindų, jau mirusį. Ta mirtis irgi susijusi su širdies problemomis.

Gerai atsimenu, kad Milda turėjo didžiausią katę, kokios nebuvau mačiusi savo gyvenime – ji, baltais ir ilgais plaukais, buvo didesnė nei kai kurie šunys.

Kita M. Slančiausko dukra Elzbieta turėjo dukrą Betty, o ši – dukrą Žaną, anksti mirusią nuo vėžio, ir sūnų Franką. Aš niekada nesu su juo susitikusi, bet mano tėvas su juo ir dabar dar susirašinėja. Nei Žana, nei Frankas palikuonių neturi.

Kristina turėjo vieną dukrą Barbarą ir nežinau, ar ji turėjo palikuonių. Tėvas tebesaugo daug nuotraukų iš šeimos piknikų, kur nufotografuoti ir visi čia mano suminėti žmonės, Mato Slančiausko palikuoniai. Aš tas nuotraukas surasiu ir tėvo paklausiu, kas tose nuotraukose yra. Kai Kristina, mano senelė, mirė, šeima išsiskyrė. Senelis išvyko į Floridą, o mano dėdės išvyko į Oregoną ir Minesotą.

– Ar šiame gyvenime Jūsų keliai prasilenkė su prosenele Jadvyga, Mato Slančiausko dukterimi?

– Aš pati neatsimenu, ar esu mačiusi Jadvygą. Bet galėjau. Kai ji mirė, mano buvo kokie 5 ar 6 metai. Mano tėvas yra pasakojęs apie tą dieną, kai ją laidojome. Tai buvo ankstyvas 1971-ųjų pavasaris, labai šalta ir vėjuota diena. Laidojimo mašina pakeliui į Voterberio miesto lietuvių kapines pasiklydo ir visi laidotuvių ceremonijos dalyviai turėjo šaltyje laukti.

– Tai daugiausia palikuonių šiandien esama iš M. Slančiausko dukters Jadvygos?

– Taip, bet mes gyvename toli vienas nuo kito – Konektikuto, Teksaso, Kanzaso,Virdžinijos, Minesotos, Ilinojaus, Nevados valstijose, o mano pusbrolis Sunita gyvena Izraelyje. Su daugeliu pusbrolių esu bent kartą susitikusi, bet daugelį jų mačiau prieš daugelį metų, bet mes visi ryšį palaikome internetu.

– Mato Slančiausko dukterys gyveno ir palaidotos Voterberio miesto kapinėse. Koks tai miestas?

– Voterberis šalia Češyro miesto, kuriame aš gimiau ir gyvenu.

Voterberio miesto didelė gyventojų dalis yra išeiviai iš Lietuvos. Čia yra ir lietuvių kapinės, kur būtent palaidota ir mano šeima. Vienu metu mano tėvas Robertas ėjo kapinių asociacijos iždininko pareigas. Kadaise tos kapinės buvo gana gražios, bet dabar medžiai iškirsti, nyku.

Voterberis žinomas kaip vario miestas, kur buvo gaminami visi žalvariniai daiktai. Taip pat yra "Timex" laikrodžių namai. Bet dabar visos gamyklos nebeveikia, nieko neliko, tik daugybė žmonių, turinčių vargingus darbus, iš kurių menko uždarbio turi išgyventi. O štai Češyras, kur aš gyvenu, kažkada buvo žemės ūkio kraštas. Čia stovi visi gražūs namai, medžiai ir sodai. Mes esame Konektikuto valstijos augalų sostinė – mes auginame visus sodo augalus, kurių vaisiai parduodami visoje valstijoje.

O čia yra lietuvių kapinių, kur amžinybėje ilsisi ir M. Slančiausko dukterys su šeimomis, Voterberio mieste vartų detalė, nuspalvinta tautiškomis –geltona, žalia, raudona – spalvomis

– Papasakok, Susana, apie save.

– Ištekėjau būdama 29-erių. Su vyru Michaeliu turime tris vaikus: Kristoperį, Mariną ir Alesandrą. Taip pat globojame Josepą, Luką ir Niką. Šiuometu auginu Kristoferio dukrą, savo anūkę Aurorą. Kristoferis su žmona dar negauna buto, todėl aš su vyru auginame jų dvejų metukų dukrelę, kurią labai mylime.

Aš nuo 5 iki 14 metų amžiaus lankiau Češyro mokyklą, nuo 9 iki 12-tosklasės mokiausi privačioje aukštojoje mokykloje, Niujorke Wells koledže studijavau psichologiją ir rusų kalbą, nes čia universitetuose nėra galimybės mokytis lietuvių kalbos.

– Susana, jūs esate rašytoja. Papasakokite apie savo kūrybą.

– Aš pradėjau rašyti labai jauna, maždaug 10-ties. Aš parašiau dešimt novelių ir daugybę trumpų istorijų. Man patinka rašyti mokslinės fantastikos ir fantazijos knygas – apie magiją, drakonus, karius ir ateities žmones. Mano pirmąją seriją sudaro penkios knygos: „Geriausi ketinimai“, „Geriausios pastangos“, „Sužlugdytas pasitikėjimas“, „Geriausia iš visų“ ir „Senovės istorija“. Jos pasakoja istoriją apie sugniuždytą rusų šeimą 2300-aisiais, 9-erių metų mergaitės akimis, kuri protiškai sutrikdyta.

Mano nauja serija „Proto kalinys“ yra apie 14 metų mergaitę, kuri buvo pagrobta priešų ir mokyta būti diplomate. Kita knyga "Interesų konfliktai" pasirodė praėjusiais metais, o šių metų gegužę pasirodys trečioji knyga "Garbė imperatoriui", o gruodžio mėnesį – trumpų pasakojimų knyga, o ateinančiais metais – romanas "Besikeičiantys pasauliai". Aš visada savo galvoje turiu po naują knygą, kurią noriu išleisti.

– Ačiū už pokalbį ir iki pasimatymo jau Lietuvoje.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. kovo 10 d.