Meistro rankose medis prabyla

Loreta RIPSKYTĖ

Skilvionių kaime gyvenantis Petras Jonaitis nuo vaikystės su didžiuliu susidomėjimu stebėdavo savo tėvą, nepamainomą vežimų meistrą. Vėliau pats pamėgino drožinėti, sukontravo tekinimo stakles. O maždaug prieš 15 metų, paskatintas tuometinės seniūnės, savo pirmąsias tekintas lėkštes, žvakides, vazeles nugabeno į Joniškio rajono tautodailininkų ir amatininkų darbų parodą. Jau tąkart pastebėtas medžio drožėjas kasmet stebina išradingumu: tai ištekina centimetro dydžio miniatiūrinius indelius, tai oda „susiūna“ skilusią puodynę, paversdamas ją išskirtine, iš smulkių detalių lipdo ažūrinę lėkštę arba iš lanksčios minkštos vinkšnos sunarsto grandinėlę, kurią papuošia žvejyboje rastu gintaro gabalą primenančiu akmeniu.

Šios dekoratyvinės lėkštės kiekvienas „žiedlapis“ sudarytas iš mažiausiai aštuonių detalių

Skilvionių kaime gyvenantis Petras Jonaitis nuo vaikystės su didžiuliu susidomėjimu stebėdavo savo tėvą, nepamainomą vežimų meistrą. Vėliau pats pamėgino drožinėti, sukontravo tekinimo stakles. O maždaug prieš 15 metų, paskatintas tuometinės seniūnės, savo pirmąsias tekintas lėkštes, žvakides, vazeles nugabeno į Joniškio rajono tautodailininkų ir amatininkų darbų parodą. Jau tąkart pastebėtas medžio drožėjas kasmet stebina išradingumu: tai ištekina centimetro dydžio miniatiūrinius indelius, tai oda „susiūna“ skilusią puodynę, paversdamas ją išskirtine, iš smulkių detalių lipdo ažūrinę lėkštę arba iš lanksčios minkštos vinkšnos sunarsto grandinėlę, kurią papuošia žvejyboje rastu gintaro gabalą primenančiu akmeniu.

Gabumus paveldėjo iš tėvo

Angelija ir Petras Jonaičiai veda į medžio darbams paskirtą kambarį. Prieš akis išnyra tikro kaimiško vežimo–uorės miniatiūrinis modelis, kuriame žaismingai sutupdyta zuikių porelė.

„Kol buvo mažos, anūkes kieme vežiodavau. Dabar jau per didelės. Vežimą pagaminau tiksliai tokį, kokius seniau kaime žmonės turėdavo, gabendavo jais šieną arba javus. Mano tėvas buvo auksinių rankų meistras, iš kurio ir paveldėjau trauką kūrybai. Per jo rankas turbūt visų Skilvionių gyventojų uorės praeidavo. Taisydavo, keisdavo ratus, gamindavo ir naujus vežimus. O aš stebėjau ir mokiausi, medis labai patiko – tokia šilta, jauki materija. Man jis artimiausias, be to, įvairiapusis, jį galima pakeisti taip, kad primins metalą ar medį,“ – „Šiaulių kraštui“ atvirauja Skilvionių gražiadarbis ir čia pat pasakojimą iliustruoja, iš indaujos paimdamas taurę, kurią vadina kleboniška. Mat nusižiūrėjo nuo tikros, originalios, pagamintos iš brangesnio metalo, iš tokių kunigai dalina komuniją.

O štai indas iš kaštono medienos, kurį meistras dar gerai neišdžiūvusį nulakavo, įvykus lako ir medžio syvų reakcijai, tapo panašus į keramikos gaminį.

Vinkšną sulankstė grandelėmis

Iš komodos stalčiaus meistro rankos ištraukia susiraizgiusį vėrinį. Pamanytum, kad kiekviena grandelė odinė, bet ne – tai vinkšnos medienos juostelės, kurias, gerai prisigėrusias drėgmės ir dar pamirkytas karštame vandenyje vyras išlankstė pagal norimą formą, sunarstė ir apie m porą mėnesių džiovino. Grandinę puošia saulutė, kurios viduryje įtvirtintas žvejyboje skilvioniškio rastas akmuo, savo spalva šiek tiek primenantis šviesų gintarą.

„Kai nuvežė parodai į Joniškį, organizatoriai pakabino prie radiatoriaus, tai buvo perdžiūvęs, net patamsėjo“, – įsiterpia žmona Angelija, kurią meistras vadina savo sekretore.

Panašų stambesnių grandžių vėrinį su vežimo rato formos pakabuku į JAV išsivežė Petro pussererė. O nugludintomis, tekintomis medžio lėkštėmis, šaukštais visos giminės moterys apdalintos.

Tokios žuvies dar nesugavo

Viena šalia kitos suguldytos į skirtingus kambario kampus žvalgosi žuvų skulptūrėlės. Viena jų – kuoja, kita – ešerys. Pastarasis sveria lygiai 1,5 kilogramo. Žvejoti mėgstantis medžio drožėjas savo broliams, taip pat puikiems žvejams prisakė sugauti lygiai tokią pat gyvą. Praėjo jau bene septyneri metai nuo medinės žuvelės „gimimo“, bet kol kas vyrams pavyko sugauti tik 1,2 kilogramų ešerį.

Ant sienos sukabinti akį patraukia vienas už kitą didesni šaukštai. Vieno jų talpa, anot drožėjo, – du litrai.

P. Jonaitis iš indaujos atneša dar vieną kūrinį – ant mažo medžio pagrindo–pado sulipdyti trys maždaug 1–1,5 centimetro dydžio indeliai: taurė, dubenėlis ir puodelis. Meistras tokiu būdu pats sau metė iššūkį. Jei gali ištekinti natūralaus dydžio grybo formos pipirinę, ąžuolinę riešutinę, veikiantį verpimo ratelį, žvakides ar padėklus, kodėl nepabandžius miniatiūrinės kūrybos?..

„Susiūtas“ ąsotis ir kiauraraščiai

Vyras pripažįsta, kad ne visi drožiniai, kurių idėjos dažniausiai gimsta naktį, o išbandomos ar bent nubraižomos ankstų rytą, pašėrus gyvulius, pavyksta iš pirmo karto. Tačiau tada atsiveria kūrybingumo, išradingumo versmės.

Taip atrankų į tautodailininkų parodas vertintojus sužavėjo Petro Jonaičio ąsotis, „susiūtas“ odos juostele. Taip teko suktis iš padėties, kai baigtas indas suskilo. Miestras suvarstė jį oda ir nudažė, tapo panašus į keramikos kūrinį, kuris keliavo ne tik į tautodailės darbų parodą Šiauliuose, bet pateko ir į Vilnių.

Petras Jonaitis rodo dekoratyvinę kiauraraštę lėkštę, pagamintą iš kieto obels medžio. Jos natūrali spalva – tarsi kakavos. Lėkštė primena gėlės žiedą, kurio žiedlapiai sudaryti iš daug detalių. Žiedlapio kontūras – viena dalis, centre rutuliukas, į kurį susmaigstyti dar šeši pagaliukai, besijungiantys su kontūru. Kita – gėlėta?? – kiauraraštė lėkštė šiuo metu eksponuojama Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje surengtoje rajono tautodailininkų ir amatininkų darbų parodoje.

„Iš kur tiek kantrybės rakinėti po mažą dalelę?“ – klausiu.

„Dabar „Maximoje“ visko yra, gerai paieškojusi ir jos rasi“, – už vyrą šmaikštaudama atsako Angelija Jonaitienė.

Ant stalo guli dar nebaigtas kūrinys – knyga–albumas, į kurį bus galima sudėti brangiausias fotografijas. Viršelį jau puošia ažūrinė tinklo ir gėlių žiedų kompozicija, beliko išskobti lapelius.

Meistras sako mėgstantis dekoruotus, su daug sudėtinių dalių darbus. Tačiau nedidelius, todėl skulptūrų nekuria.

Dar nebaigtas darbas – būsimas nuotraukų albumas mediniais viršeliais

Išbandė įvairią medieną

„Išbandžiau įvairų medį. Lazdynas minkštas, įvairias formas, kampus gali išpjauti, taip pat ir vinkšna. Po to eitų beržas. Tai gerieji medžiai. Liepa minkšta, tačiau labai tepli, su ja dirbant reikia baltų pirštinių. Bandžiau tują, lebaia lengvas medis, neskilinėja. Eglė netinka, šiaušiasi. Ažuolas – labai kietas, sunkus, kaip metalas“, – skirtingos medienos ypatumus vardija P. Jonaitis.

Tautodailininkų ir amatininkų darbų parodose Skilvionių kaimo gyventojas dalyvauja jau apie 15 metų. O pirmus žingsnius praminti padėjo buvusi Saugėlaukio seniūnijos seniūnė Birutė Jakobsevičienė, kuri vis klausinėdavo gyventojų, gal žino, kas moka ką nors gražaus gaminti. Taip surado nagingą medžio meistrą ir parodai Joniškyje pasiūlė.

Nors P. Jonaitis medžio darbų daug prigaminęs, jų nepardavinėja, nes kiekvienas jų pačiam brangus ir individualus, dviejų vienodų nerasi. Jeiug išrikiuosi kelias puodynes, vis tiek jos skirsis raižiniais, dydžiu, faktūra.

Meistras džiaugiasi dabar, kai išėjo į pensiją, savo mielam užsiėmimui turįs daug daugiau laiko. Tad belieka pasiraitoti rankoves ir leisti lietis fantazijai.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. kovo 3 d.