Į pasienio kaimą – per laiko prizmę

Birutė ČIŽIENĖ

Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Plikiškių filialo vyresnioji bibliotekininkė Aušra Kriščiūnienė, pasitikdama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį ir siekdama įamžinti Plikiškių kaimą, apie šią vietovę parengė ir susistemino daug metų rinktą kraštotyrinę medžiagą. Tam ji panaudojo išsaugotus buvusios Kalvių mokyklos metraščius, bibliotekoje išlikusius medicinos darbuotojos V. Normantienės prisiminimus, senų žmonių pasakojimus, taip pat surinktą informaciją iš spaudos leidinių, interneto. Šį įdomų, vertą apmąstymų ir palyginimų, savo darbą Vasario 16-osios proga ji bibliotekoje pristatė skaitytojams bei kaimo bendruomenei.

Grūdus vežė ir į Rygą

Bibliotekininkė sako, jog Latvijos pasienyje, prie kelio Šiauliai–Ryga–Tauragė–Kaliningradas įsikūręs Plikiškių kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1603 metais, o Joniškio krašto enciklopediniame žinyne apie Plikiškius rašoma: „Anksčiau vadinti Kušleikiais. Kaimas (Kuszlaikiow) įrašytas dar 1600 metais Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje, o 1604 – Plikiszki“. LDK laikais šis kaimas priklausė Šiaulių ekonomijos Joniškio traktui (gubernijai), o po 1762 m. – Žagarės gubernijos Kalvių traktui. „1649 metais turėjo 21 valaką. 1658 m. čia buvo 16 apgyvendintų, trys sudegusios ir penkios tuščios trobos. 1742 m. užrašyti Kušleikiai arba Plikiškiai, – pastebi bibliotekininkė. – Įdomu pažymėti ir tai, jog Latvijos sienos link įsikūręs Kalvių kaimas dar turėjo ir Narutaičių pavadinimą. Po 1769 m. šiame kaime nugriovus valstiečių sodybas buvo pastatytas palivarkas, dvaro administracinio vieneto (trakto) centras. Išskyrus molio klojimą, visi kiti pastatai buvo mediniai. Taip pat buvo pastatyta mūro karčema. 1812 m. pradžioje Kalvių trakte įrengti dideli kariuomenės grūdų sandėliai. Dalis grūdų buvo vežama į Rygą.“

Daugiau kaip prieš 40 metų kaimo laukuose daugelis žemės ūkio darbų buvo neįsivaizduojami be arklių pagalbos

Tarp svarbių istorinių faktų A. Kriščiūnienė mini ir tai, jog XVIII amžiuje pro Kalvius ėjo Varšuvos-Mintaujos pašto traktas. Po 1770 m. Kalviuose buvo įrengta pašto stotis. 1797 m. joje buvo 12 arklių, 1798 m. – 18, 1801 m. – 24 arkliai. 1814 m. stotis turėjo septynis pašto vežimus, du nakvynės kambarius, dirbo šeši vežėjai. 1857 m. čia veikė mūrinė smuklė.

Bibliotekininkės surinktoje medžiagoje pažymėta, jog Plikiškių kaimas – buvusios Gudaičių apylinkės Karolio Požėlos kolūkio centras – Lietuvos istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XV amžiaus vidurio. 1959 metais čia buvo 155 gyventojai. Remiantis statistikos biuro 1925 m. Kaune išleisto leidinio „Lietuvos apgyventos vietos“ pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų surašymo pateiktais duomenimis, šiame kaime buvo 32 ūkiai ir 202 gyventojai. Gretimuose kaimuose ūkiai ir gyventojai buvo pasiskirstę taip: Drąsutaičių kaime – 30 ūkių ir 150 gyventojų, Kalvių dvare – 11 ūkių ir 64 gyventojai, Milvydžių kaime – 29 ūkiai ir 184 gyventojai, Mitkūnų kaime – 16 ūkių ir 100 gyventojų. Visi šie kaimai/dvarai priklausė Šiaulių apskrities Joniškio valsčiui. Iš viso šiam valsčiui priklausė 2443 ūkiai su 15639 gyventojų.

1986 metais čia buvo 292 gyventojai. Daug metų veikė ryšių skyrius, felčerių ir akušerių punktas, nuo 1954 metų – biblioteka. 1658 m. buvo 16 gyvenamų kiemų. 1795 buvo 110 gyventojų (veikė smuklė), 1923 m. – 202 gyventojai, 1959 m. – 155, 1970 m. – 163, 1979 m. – 235 gyventojai.

Kaimo peizaže – daug šiaudais dengtų bakūžių

Pasak bibliotekininkės, XX amžiaus pradžioje kaimo žemė priklausė keletui stambių ūkininkų, kurie turėjo dideles sodybas, gražius, šviesius namus ir ūkinius pastatus. Važiuojant plentu iš Joniškio Rygos link, jau iš tolo matėsi baltų plytų stambaus ūkininko Vlado Briedžio namas, medžiais apaugusi Antano Čiutos sodyba, o kaimo centre – Simonaičių, Ramanauskų ir kitų stambių žemės savininkų valdos. Kaimo ūkininkai žemei įdirbti ir kitiems ūkio darbams samdė kitus žmones – mažažemius ir bežemius plikiškiečius, kurie darbymečio metu nuo aušros ligi sutemų plušėdavo ūkininkų laukuose. Atlyginimas jiems buvo mokamas grūdais, bulvėmis, vilna, linais ir kitais žemės ūkio produktais. Dauguma mažažemių ūkininkams per patį darbymetį, palikę savo ūkio darbus, turėdavo atidirbti už paskolintą arklį ar ūkinį padargą.

Kaip savo surinktoje kraštotyrinėje medžiagoje pastebi bibliotekininkė A. Kriščiūnienė, kaimo peizaže netrūko ir šiaudais dengtų bakūžių, kuriose vyravo vargas ir tamsa, alkis ir nepriteklius. O tokių kaime buvę nemažai. Nors Kalviuose veikė pradinė mokykla, bet varguomenės vaikai į ją retai tenueidavę. Daugeliui jų pagrindinis žinių šaltinis buvo tik maldaknygė ir poterių mokymasis, o svarbiausia kultūrinė įstaiga – Milvydžių koplyčia ir Joniškio parapijos bažnyčia, kurias jie aplankydavo atlaidų dienomis. Žmonės žvyruotu plentu basi eidavo net 10 kilometrų, išeigines nagines (kad ilgiau tarnautų) susidėję į ryšulėlį.

Pirmieji spalvoti televizoriai – prieš 33-ejus metus

Vyresnioji bibliotekininkė, rinkdama kraštotyrinę medžiagą apie Plikiškių kaimą, V. Normantienės užrašytuose prisiminimuose aptiko nemažai įdomių faktų ir apie daugelio žmonių šiandien prieštaringai vertinamą pokario laikotarpį. „Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo, kai vėl iš naujo buvo vykdoma žemės reforma, privatiems ūkiams buvo nustatyta maksimali žemės norma – 30 ha. Naujakuriams ir papildomai žemės gavusiems didžiausia sklypo norma buvo iki 15 ha.

Plikiškių kaimo gyventojai į kolūkį pradėjo burtis 1949 metų sausį. Kolūkiai ne kartą jungėsi ir keitė savo pavadinimus. Iš pradžių buvo „Kibirkšties“, vėliau jis buvo sujungtas su kaimyniniais „Bijūnų“ ir „Tiesos“ kolūkiais ir pavadintas K. Požėlos. Šiam kolūkiui priklausė Plikiškių, Šilelių, Bijūnų, Linkaičių, Kalvių ir Butaučių kaimai, nors ūkio centras buvo Plikiškiuose. Ūkio kontora buvo įsikūrusi Juliaus Ramanausko sodyboje. Beje, netrukus susikūrė ir pirmoji kolūkio statybos brigada, kurioje dirbo Juozas Muižė, Julius Bunokas, Kazimieras Grinius, Jonas Bagdonas, Antanas Jančas, Stasys Bartasevičius, Feliksas Marcinkus. Jai vadovavo Vytautas Misius. Į plytų gamybos kursus buvo pasiųstas Jonas Motuzas, – toliau pasakoja A. Kriščiūnienė. – Aptikau ir tokį įdomų faktą, jog 1950 metais kolūkis nusipirko pirmąjį sunkvežimį, kurį vairavo Feliksas Marcinkus. Tais pačiais metais prasidėjo ir laukų melioravimo darbai. 1953 metais Butaučiuose pradėta statyti tipinė karvidė. Kolūkis jau turėjo vieną traktorių ir sunkvežimį, o 1955 metais jau buvo trys sunkvežimiai, du traktoriai ir lengvoji mašina. 1959 metais Bijūnų ir Linkaičių kaimai buvo prijungti prie Satkūnų tarybinio ūkio. Kolūkyje buvo pastatytas sandėlis. Bene ilgiausiai už ūkio vairo buvo 1962 metais jam pradėjęs vadovauti jaunas žemės ūkio specialistas ir 24 metus šiose pareigose dirbęs Vincas Gadliauskas. 1975 metais prie K. Požėlos kolūkio buvo prijungtas „Artojo“ kolūkis ir dalis „Kalinino“ kolūkio. Bendras žemių plotas siekė jau 5298 ha žemės.“

Tarp svarbių istorinių datų vyr. bibliotekininkė paminėjo ir 1985-uosius, kai kolūkis buvo visiškai elektrifikuotas. Tais metais kiekvienoje troboje jau buvo radijo aparatai, 114 televizorių, du iš jų – spalvoti. 36 kolūkiečių šeimos įsigijo lengvąsias mašinas ir motociklus.

Biblioteka prieš reformų vėjus atsilaikė

Pasak bibliotekininkės, pirmoji kaimo pradinė mokykla buvo įsikūrusi Kalvių kaimo gyventojos O. Meškienės troboje. Taip pat ūkio teritorijoje nuo 1919 metų veikė ir pradinė Drąsutaičių mokykla. Jos vedėja buvo Genovaitė Jurevičienė, o 1926 metų lapkričio 1 d. tuomečio Kalvių dvaro patalpose buvo įkurta Kalvių pradžios mokykla, kuriai vadovavo Petras Grėbliauskas, mokytoja dirbo Antanina Gelažiūtė. 1928-1929 ir 1929-1930 mokslo metais prie mokyklos buvo įsteigtos Kalvių žemės ūkio klasės klausytojų grupės, kurias lankė 15-39 metų kaimo žmonės iš aplinkinių Kalvių, Mitkūnų, Butaučių, Svirplių, Milvydžių kaimų.

„Turbūt daugeliui vietos žmonių džiugiausia naujiena buvo ta, jog 1936 metais Plikiškių kaime buvo pastatyta Kalvių pradinė mokykla, kurią, beje, statė ir aplinkinių kaimų mokinių tėvai. 1949 metais buvo atidaryta septynmetė mokykla. 1963 metais mokyklos patalpos išsiplėtė, nes buvo pastatytas priestatas ir iškilo 30 vietų bendrabutis, kuriame apsigyveno tolimesnių kaimų vaikai ir lietuvių vaikai, gyvenę Latvijoje. 1980 metais mokykloje mokėsi 126 mokiniai, dirbo 12 mokytojų ir šeši techniniai darbuotojai. Kadangi tuo metu netrūko vaikų, netrukus kaime iškilo ir vaikų darželis „Vyturėlis“.

Bibliotekininkei labai rūpėjo sužinoti ir išsamesnę kaimo bibliotekos istoriją. Jos teigimu, 1950 metais K. Poželos kolūkio centre buvo atidarytas klubas-skaitykla, 1954 metais įkurta biblioteka. Jos vedėja tapo šviesaus atminimo Benedikta Skablauskaitė. Tuo metu bibliotekos turtas buvo 1665 knygos ir 42 skaitytojai, o 1980 metais jų jau 326, o bibliotekos fonde – 4516 grožinės, politinės ir mokslinės literatūros knygų. Biblioteka buvo tapusi ūkio kultūrinio gyvenimo centru. Bibliotekos vedėja nuo 1977 metų dirbo Felicija Gasparaitienė.

Nuo 2005-ųjų sausio biblioteka buvo įsikūrusi Kalvių mokyklos bendrabučio pirmajame aukšte. Nuo 1998-ųjų čia dirbo Eugenija Pranckienė. Pasak nuo 2012-ųjų Plikiškių bibliotekoje dirbančios Aušros Kriščiūnienės, kai kurie kaimo žmonės puikiai atsimena ir tuos metus, kai Plikiškiuose ir Drąsutaičiuose ilgą laiką dukart per savaitę būdavo demonstruojami kino filmai.

2016 metų Satkūnų seniūnijos duomenimis, Plikiškių kaime gyveno 273 gyventojai, pernai – 261. Pasak bibliotekininkės, kaip ir visur, taip ir čia jaučiama ryški gyventojų emigracija, didžiąją vietos bendruomenės gyventojų dalį sudaro senyvo amžiaus žmonės. Dalis gyventojų išsikelia gyventi į miestus, todėl lieka tušti namai. Bibliotekininkė apgailestauja, jog nuo praėjusiųjų metų rugpjūčio 31 d. Kalviuose nebeliko pašto, dabar žmones aptarnauja mobilusis laiškininkas, atvykstantis iš Kriukų. A. Kriščiūnienė pamini aštuonias Plikiškių kaimo gatves – Pievų, Šilelių, Senojo vieškelio, Beržų, Kulpių, Bijūnų, Malūno, Jaunimo, kurioms pavadinimus rinko patys vietos gyventojai, siekdami įamžinti objektus, įvykius, menančius kaimo praeitį.

„Prabėgusių dešimtmečių permainos kaime yra akivaizdžios. Iširusius kolūkius pakeitė ūkininkai, o žmones draugėn buria prieš 17 metų įkurta Plikiškių kaimo bendruomenė „Šaltinis“. Džiugu, jog biblioteka ir toliau lieka kaimo kultūros šviesuliu. Čia veikia nemokamas viešasis interneto prieigos taškas, lankytojai turi puikią galimybę perskaityti naujausią literatūrą, periodinius leidinius, dalyvauti renginiuose. Mes labai džiaugiamės, jog visas kaimo bendruomenės iniciatyvas, veiklas palaikė ir padeda įgyvendinti Satkūnų seniūnė Regina Butkienė. Prieš šešerius metus buvusios Kalvių mokyklos pastate įsteigtas Plikiškių mokykla-daugiafunkcis centras yra kaimo žmonių traukos centras. Šioje įstaigoje, apimančioje formalųjį vaikų švietimą, neformalųjį vaikų ir suaugusiųjų švietimą, kultūrines, socialines paslaugas vietos bendruomenei, sudarytos sąlygos vaikams mokytis pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas, vykdyti kitas neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo programas, teikti vietos bendruomenei reikalingas kultūros, socialines ir kitas paslaugas. Beveik prieš ketverius metus čia persikėlė ir kaimo biblioteka, taip pat įsikūrė Joniškio kultūros centro Satkūnų filialas. Nors Lietuvoje ir rajone emigracijos mastai didėja, bet mes tikimės, kad dar gyvuosime ir kaimo žmonėms būsime reikalingi“, – apibendrindama savo surinktą medžiagą apie Latvijos pašonėje prisiglaudusį Plikiškių kaimą, sako vyresnioji bibliotekininkė Aušra Kriščiūnienė.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. vasario 24 d.