Bičiušių kaimo atgimimas

Lina RUDNICKIENĖ

Siekiant padidinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto iždo pajamas, 1547-1566 m. valstybinėse žemėse buvo pradėta Valakų reforma. Tuomet visa kiekvieno kunigaikščio dvaro ir valsčių žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe, geriausiose vietose steigiami dvarai ir palivarkai. Iki to laiko valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais ir ūkininkaujama be sėjomainos, valstiečiai turėjo po nelygiai žemės, o mokesčius mokėjo ne nuo žemės ploto, bet nuo dūmo (kiemo). Reformos metu buvo įkurti kaimai ir kiekvienam dūmui skirtas vienodas žemės plotas – valakas, kurį sudarė 30 margų (21,368 ha).

Valakų reformos metu buvo įkurti dauguma apylinkių kaimų. Viena 12 valakų Jankūnų kaimo gyvenvietė, 9 km nuo Rudiškių, pradėta vadinti Bičiušiais. 1768 metų duomenimis, Bičiušių kaimo gyventojai lažą ėjo Žadeikių dvare, kol 1778 m. kaimas nebuvo perduotas Jurdaičių dvarui.

Ištuštėjęs Bičiušių kaimas, jame šiandien tik keturios sodybos. Ir trys iš jų – ramybės išsiilgusių miestiečių nuosavybė. Dviejose vasaromis šeimininkauja šiauliečių šeimos, vienoje – joniškiečiai. Ketvirtoji sodyba laukia sugrįžtančios savo šeimininkės Aldonos Stankuvienės, prieš kelis metus išvažiavusios gyventi pas vaikus į Maželių kaimą.

Ne ką didesnis kaimas buvęs ir 1658 metais – čia stovėjo penkios apgyvendintos, nuo karo su švedais penkios sudegusios ir 10 tuščių sodybų. Kentėjo kaimas nuo XVIII a. pradžios karų, vėliau – nuo maro ir kitų nelaimių. 1923 metų surašymo duomenimis, kaime jau 14 kiemų, 81 gyventojas. Po Antrojo pasaulinio karo kaimas ėmė nykti, kelios šeimos ištremtos į Sibirą. 1970-aisiais Bičiušiuose dar gyveno 37 gyventojai.

Šiandien kaime garsiausia tik Laumė ir jos sodyba. Senas dviejų galų namas, statytas dar 1924-aisiais, prieš keletą metų išgyveno renesansą ir, naujų šeimininkų prikeltas, šiemet švenčia garbingą 95-metį. Ir kuo toliau, tuo dažniau Bičiušių kaime girdisi linksmas žmonių alasas.

Laume tapo per akimirkos blyksnį

Pedagogė Gerda Kinderienė, pati gimusi ir užaugusi mieste, ieškojo atokaus ir ramaus užutėkio šeimos savaitgaliams. Prie pat kelio stovinti sena sodyba, nutolusi vos už kelių kilometrų šalia paslaptimis alsuojančios ir įvairiomis legendomis apipintos Mūšos tyrelio pelkės, kurioje dar niekas net apie taką nesvajojo, lipte prilipo. Gerda su vyru Gyčiu nesileido atkalbinėjami nuo pirkinio atokioje vietoje. Nesigailėjo ir į ją investuodami.

Gerdą labiausiai ta pelkė ir viliojo. Ją pati tik prieš gerą dešimtmetį teatrado. Metusi darbus šokdavo į guminius batus ir atilsio išeidavo ieškoti. Be kompaso, be žemėlapio ieškodavo to pelkės glūdumoje besiilsinčio pagonių akmens, apie kurį buvo girdėjusi. Taip vieną, antrą, trečią kartą. Vėliau į pelkę ėmė vestis ir į sodybą vis dažniau užsukančius draugus, bendradarbius, pripirko jiems guminių batų. Pelkę Gerda išvaikščiojo skersai išilgai – vienintelį tyvuliuojantį rajono ežerą, žvelgianti juoda lyg naktis akimi, surasdavo iš įvairių pusių – ir nuo Juodeikių, ir nuo Šakynos... Tų bičiulių, lygai taip pat išsiilgusių žmogaus nepaliestos gamtos ramybės, rasdavosi vis daugiau ir daugiau.

Už akių kartą užkliuvo skelbimas, kviečiantis tapti gidais. „Galvoju, tegu būna tas pažymėjimas, valgyt gi neprašo...“

O 2015 metais Žagarės regioninis parkas pelkę atvėrė visuomenei – per ją nutiestas ilgiausias lentų takas. Būtent Gerdą Kinderienę regioninio parko administracija pakalbino, ar negalėtų susirinkusiems garbiems svečiams ji pelkės pristatyti?

– Buvo lengvas šokas. Aš? Pelkę pristatyti? Įdomu, kaip? Man pasiūlė, pavyzdžiui, tamstos mokytojos personažą... Ne, galvoju, tik ne mokytojos. Aš iššūkius mėgstu. Nors ir baimindamasi, ėmiau austi mintį, kas aš čia tokia galėčiau būti? Ragana? Ne, tik ne tai. Ir toptelėjo: gi laumė, kuri tokiose atokiose vietose, nors ir pasakose, tūno. Pasidalinau šia idėja su bendradarbe, sukūrėme planą, kaip ta laumė galėtų būti apsirengusi, nusipiešiau eskizą. Bendradarbė su mama tuos mano laumės aprėdus per naktį iš lino ir pasiuvo, užuolaidos nėriniais papuošė, – entuziastingai šiandien pasakoja moteris, ant juoko prieš ketverius metus vienai popietei tapusi Mūšos tyrelio pelkės laume .

Vartai į būtovės slėpinius

Mūšos tyrelio pelkė atidaryta, juostelė perkirpta, žmonės ėmė būriais į ją visais metų laikais važiuoti. Nebespėja Žagarės regioninio parko direkcijos darbuotojai jų priimti ir lydėti. Vėl moteris rengėsi laumės apsiaustą ir iš vietos apylinkių tautosakininko Mato Slančiausko užrašytų pasakojimų nuotrupų bei iš gyventojų pasakojimų iš lūpų į lūpas keliautojams konstravo pelkės istorijų kaleidoskopą. Iš lūpų į lūpas ėmė sklisti legendos apie Mūšos tyrelio Laumę, savo kiemo vartelius svečiams visada mielai atkeliančią. Gerda, save praminusi laume, kuo toliau, tuo labiau domėjosi pelkės augmenija ir gyvūnija, skaitė knygas ir pati tyrinėjo. Laumės drabužių moteris jau ir nebenusivelka – aprėdai jau ne kartą lopyti, panešioti, bet nuo to tik dar žavingesnė po jais besislepianti linksmuolė šviesiaplaukė. Bičiušių kaimo viensėdijos sodyba su iš tolo šviečiančiomis baltomis langinėmis tapo savotiškais vartais į Mūšos tyrelio pelkės slėpinius.

Gerda Kinderienė tikina: reikia toje sodyboje vieną kitą naktį ir dieną praleisti, kad pamatytum aplink nuo pelkės vaikštančius rūkus, tarsi tikrai kas ten ugnį būtų užkūręs, išgirsti tą vasaros nakties žiogų keliamas linksmybes, plaštakių sparnelių virpėjimą, lakštingalos dainą ar pelėdos susirūpinusį ūbavimą, virš galvos naktyje pajusti šikšnosparnių ir galingo erelio sparnų mostą, krūptelti nuo iš toli tylą perskrodžiančio galingo elnių baubimo, kartu atsikelti su prabundančia gamta ne nuo žadintuvo, o nuo gervių klyksmo... Kartą su sese bevakarodamos, nuo kiemo žoles rasas basomis kojomis braukdamos, godžiai gerdamos sujudintų kvapiųjų žolynų besikeičiančius kvapus, susižvalgiusios: aplink nė gyvos dvasios, gryna laumės sodyba. Tokie potyriai davė naujo peno: taip Bičiušių vienkiemio sodyboje atsirado didžiulės medinės laumės klumpės, į kurias noriai bando įsispirti ir prieš foto kameras papozuoti kiekvienas svečias. Laumės apsiauste atsirado naujų papildymų – ta pati buvusi bendradarbė ant jo išpiešė

visą pelkės augalų kolekciją su gailiais, kiminais ir švyliais, pagyvino Miknaičių ežero pakrantėse besiganančių laumžirgių atvaizdu...

Norit tikėkit, norit ne

Bičiušių kaimo vienkiemį ir gerąją Laumę pirmosios atrado būsimos nuotakos. Su draugėmis, mamomis, močiutėmis ir net anytomis. Geresnės vietos atsiduoti apeigoms vardan būsimo turtingo ir laimingo gyvenimo santuokoje, nesugalvosi. Pagal senąsias lietuvių tautos tradicijas Laumė nuotaką su palyda vedžioja po sodybą pelkę – ten nuotaka šukuojama, pinamos jos kasos, apiprausiama Miknaičių ežero paslaptingai minkštu vandeniu. Geroji Laumė į rankas bruka varpelį iš elnio rago – su juo merginų būrys vedamas aplink seną senutėlį, visokių gyvenimų ir likimų mačiusį pagonių akmenį – vardan ilgo ir laimingo gyvenimo.

Kad tvirtas būtų šeimyninis nuotakos gyvenimas, pelkėje būsima jaunamartė palieka savo rankomis iš lino siūlo nuregztą voratinklį su savo tik jai pačiai žinomų norų ir pageidavimų mandala. Jeigu kada, beklaidžiodami po pelkę tokius ir pamatysite, nevalia jų liesti, kad neprisiviliotumėte svetimų gyvenimų nelaimių.

Laumės klėtelėje ant sienos kabo „augantis“ drobės kilimėlis – kiekviena nuotaka, čia užsukusi, su didele ąžuoline adata į tą „kilimėlį“ turi įsiūti savo šeimyninio gyvenimo lopinėlį su savo ir būsimo vyro vardų inicialais.

Yra Laumės sodyboje ir vieta, kur žmogus gali surasti vidinę ramybę, susikoncentruoti, susidėlioti savo pažirusias chaotiškas mintis. Su tokia misija atvykę vedami prie keturių ąžuolinių vėjų stulpų, kurie simbolizuoja ir keturias mėnulio fazes, keturias pasaulio šalis, keturis Dievo kūrinius, keturis elementus, keturis gyvenimo etapus...

Gerda Kinderienė, ji gi pelkių Laumė, tikina, kad yra viena itin paslaptinga vieta, kur visi norai pildosi. Pelkėje auga pušis... su ausimi. Kas į ją pašnibžda savo labai labai didelį norą, tas noras ir išsipildo. Tai ne Gerdos sugalvota. Tą Laumei patvirtinęs ne vienas jos į pelkę lydėtas žmogus. Tik vieną kartą sugrįžus prie tos pušies rankos nusviro – jos ausis, iš šakų suraizgyta, piktos rankos jau buvo nulaužta. Kas žino, gal noras buvo nedoras...

Atranda dideli ir maži

Nuo pavasario iki rudens pradžios Laumės sodyboje klega būriai vaikų. Kieme kunkuliuoja katilas su koše, laužo dūmų prašosi dešrelės, o Laumė ragina vis naujiems ir naujiems žaidimams. Kai saulė ima slėptis už horizonto, tai ženklas, kad laikas į žygį. Pėsčiomis nuščiuvęs vaikų būrys traukia į pelkę – ten gauna žemėlapį su klausimais ir objektais, kuriuos bauginančiuose vakaro šešėliuose būtina kuo greičiau atrasti.

Įraudę, nuvargę Laumės namus naktinėtojai pasiekia jau gerokai po vidurnakčio.

Tokiems orientaciniams pasivaržymams nusiteikę ne tik vaikai, bet ir suaugę, darbo kolektyvai, kurių Laumės sodyboje pastaruoju metu netrūksta .

Ne tik mergvakario metu, bet ir darbo kolektyvus ar draugų grupeles Laumė vedasi į klėtelę, sodina ant suolo ir į rankas įduoda sviestmušę – kol sviestelio iš šviežutėlės grietinėlės nesumuši, nuo suolelio nepakilsi. Arba vedasi į trobą, sodina užu stalo ir skelbia tapymo ant puodelių terapiją... Tokie užsiėmimai ypač populiarūs viduržiemį.

Bičiušiai iškrėtė malonų likimo pokštą

Gerda nusipirko sodybą atokioje vietoje, gido pažymėjimą įsigijo, kai apie turistus pelkėje dar niekas net nesvajojo. Ir iki šiol tas likimas Gerdos ir jos vyro rankomis įgyvendina tai, kas yra jo didenybės sumanyta.

Paskutinis Gerdos Kinderienės pirkinys – lietuviško šamano Petro Dabrišiaus pasiūtas būgnas. Gerda, lankydamasi jo įkurtame žvėrinčiuje, įsijautė į demonstruojamus šamaniškų būgnų skleidžiamus garsus. Kelis kartus perklausė ir pirštu bakstelėjo į vieną iš jų: „Noriu šito“. Šeimininkas sukluso: ar tikrai? Ir dar kartą Gerdai už nugaros per tą būgną pirštais pabeldė… Moters kūnu tie garsai suvirpėjo šilta banga. Dar labiau nustebo sužinojusi, kad tam būgnui užtempta Juodeikių miške sumedžioto elnio oda… Sezono atidarymo proga vakarėjant jis būtinai suskambės.

– Labai džiaugiuosi, kad atsidūriau tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir supa tam tikri žmonės, kurie mane stiprina ir palaiko, be jų nebūtų Laumės, jos veiklos ir sodybos, – tokią padėką už likimo dovanas siunčia Gerda Kinderienė.

Mergvakario apeigos: mama ir močiutė santuokiniam gyvenimui ruošia savo mergaitę

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" vasario 6 d.