Didžiausia vertybė – draugyste susaistyti žmonės

Lina Rudnickienė

– Šie metai Jums ypatingi. Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga, Jums už viso gyvenimo nuopelnus įteiktas garbingas rajono apdovanojimas – Mykolas Arkangelas. Su kokiomis mintimis priimat šį apdovanojimą?

– Tai labai ypatingi metai mums visiems. Tokiu nepaprastai svarbiu istoriniu mūsų valstybei momentu būti apdovanotu. Man tai didžiulė garbė ir atsakomybė. Žinoma, labai džiaugiuosi, kad mano gyvenimo kelias yra taip įvertintas. Už tokią brangią dovaną esu nepaprastai dėkingas visiems Joniškio krašto žmonėms.

Paatvirausiu - nuo pat vaikystės domėjausi Lietuvos istorija ir žavėjausi jos buvusia didybe… Ši data labai svarbi mūsų tautos gyvybingumui išsaugoti. Ji tarsi pabudina iš miego, supurto ir priverčia pagalvoti apie savo nueitus žingsnius ir paklausti savęs: ką aš asmeniškai padariau, kad Lietuvoje, mūsų visų Tėvynėje, žmonėms būtų geriau ir įdomiau gyventi? Gyvenant Kaune nuo 1962 iki pat 1990 Kovo 11-tosios, patyriau, kad tai ypatingas, istorijos nepamirštanti miestas. Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“ tuo laiku keliavo iš rankų į rankas. Mieste beveik kiekvienų metų Vasario 16-ąją mūsų visų mylima trispalvė vis kur nors ant pastatų stogų ir net aukščiausių kaminų, kaip pvz. Petrašiūnų mikrorajone, suplevėsuodavo, o „bevieliu telefonu“ tokia gera žinia žaibiškai pasklisdavo po visą miestą ir daugumos miestelėnų nuotaika tą dieną būdavo labai pakili. Ir dar – visada atsirasdavo drąsuolių, kurie minėtą dieną ant saugomo J. Basanavičiaus kapo sugebėdavo uždegti žvakutę...

Nuo pat 1995-ųjų, sugrįžimo į gimtąjį miestą metų, stengiausi savo auklėtiniams įdiegti meilės jausmą savo Tėvynei ir jos istorijai. Visomis valstybei svarbiomis datomis, kaip: Sausio 13, Vasario 16, Kovo 11, Birželio 15, Rugpjūčio 23 ir kt. tradiciškai kasmet organizuodavau ir tebeorganizuoju tarptautinius turnyrus, pakviečiant į juos artimiausius kaimynus latvius, Seimo narius, tremtinių vadovus ir, žinoma, mūsų rajono valdžios atstovus. Negaliu pamiršti, kaip vienų metų labai šaltą Vasario 16-ąją mūsų buvęs meras V. Bandžiukas atėjo į šaltą „Foką“ ir visus varžybų dalyvius pasveikino su šia įžymia švente.

– Jus visuomenė pažįsta kaip stalo teniso trenerį ir entuziastą, tad apie tai šiandien turbūt nekalbėsime. Norime parodyti ir kitą Jūsų pusę. Esate politinis veikėjas, ne vieną kadenciją dirbote rajono Taryboje. Turbūt ir šiandien stebite politinius įvykius rajone. Kas Jus, žinomą asmenybę, rajono politikoje jaudina, gal piktina, o kas džiugina, įžiebia gražią viltį?

– Beveik 15 metų buvau Tarybos nariu ir komiteto pirmininku. Visas rajonas ir jo rūpesčiai ir dabar kaip ant delno... Iš tiesų, labai atidžiai stebiu, kas vyksta mūsų rajone ir gerokai jaudinuosi, nes vis atsiranda žmonių, kurie, kaip toj Krylovo pasakėčioje, vis bando traukti tą patį savivaldos vežimą tik į skirtingas puses. Žmonės tiki, kad visų Tarybos narių tikslas vienas – Joniškio žmonių gerovė! Iš šono stebint nekaip atrodo tie vieši beprasmiai erzinantys visuomenę ginčai, kuriems skiriama tiek daug brangaus laiko. Suprantama, kiekvienas gali suklysti, klaidų sunku išvengti, todėl būtina išmokti išklausyti ir kitą nuomonę bei rasti bendrą visiems priimtiną sprendimą.

Mane jaudina visos Lietuvos mastu nevykusi ir nesibaigianti švietimo reforma, išnykusios mokyklos ir mokytojų likimai. Piktina tai, kad kai kurie “veikėjai” vis ieško to, ko niekada nepametė. Džiugina vis gražėjantis mano miestas. Naują, gražią viltį įžiebia prasidėjęs antrasis atkurtos Lietuvos šimtmetis, kuriame mes privalėsime išmokti sugyventi ir vienas kitam atleisti.

– Jūs esate labai darbštus, atkakliai savo tikslų siekiantis žmogus. Jei taptumėte rajono meru, koks būtų darbas, kurį savo planuose užrašytumėte pirmu numeriu?

– Geras klausimas… “Norėčiau” būti dar “didesniu viršininku” ir turėti teisę ką nors gero savo rajono žmonių labui padaryti, bet juk sprendimus priima Taryba... Pirmu punktu būtų - dialogas tarp savivaldos, verslo ir jaunimo...

– Gyvenate tarp visuomenės. Kokia ji Jūsų akimis? Ar yra pagrindo dėl ko nors nerimauti?

– Visuomenė, pajutusi neribotą laisvę, labai pasikeitė. Ištuštėjo mūsų kaimai ir miesteliai… Vyresni žmonės nerimauja dėl mažų pensijų, o jų vaikai mokesčius moka kitose valstybėse. Ir ką čia bepridėsi? Dabar jau niekas nebesistebi, kai per visą žemės rutulį keliaudamas ko ne visur sutiksi lietuvį. Ar mūsų yra tiek daug milijonų, kad mes galime tą sau leisti? O koks šventasis pasirūpins, kad mūsų Tėvynė neišnyktų iš pasaulio žemėlapio? Kas? Tai aš ir Tu, svetimi čia ateina tik pasipinigauti. Kai kas tiki gražiomis pasakomis, kad už jūrų marių pinigus rieškučiomis semia. Deja, taip niekur nėra. Viskas gyvenime pelnoma tik darbu, tad tik jį labiausiai reikia branginti. Užaugo nauja karta, kuri bando verstis vien iš pašalpų, o tai jaudina dirbančius žmones. Kai kuriems žmonėms tiesiog trūksta kantrybės. Tereikia tik mažytės žiežirbos ir geriausi, neperskiriami draugai tuojau pat kimba vienas kitam į atlapus. Galėtų negražių, grubių nusikaltimų skaičius mažėti, nes mums per akis ir taip tiek daug nelaimingų atsitikimų. Pagrindo nerimauti nėra. Privalome tikėti, kad didžioji, sveikoji mūsų brandžios visuomenės dalis gerokai persveria nerimaujančius.

– Dirbate su jaunąja mūsų karta. Papasakokit, kaip ir kokia linkme mūsų jaunimas suka?

– Kas buvo anksčiau, mano vaikystės laikais, nepalyginsi, - į mokyklą eidavome su naginėmis, į aritmetikos pamokas mes atsinešdavome sauja akmenukų ir iš medžio šakos sulaužytų pagaliukų... Dabar mūsų vaikai visai kitame lygmenyje, „apsiginklavę“ mobiliais telefonais, planšetėmis, kompiuteriais... Jie daug kuo domisi, daug bendrauja tarpusavyje, siekia užsibrėžtų tikslų ir yra svajotojai. Jaudina atskirų vaikų grubumas ir sveikatingumas, todėl norėtųsi, kad jie daugiau judėtų, mankštintųsi, būtų aktyvūs ir neužsisėdėtų minkštasuoliuose. Malonu, kad nuo pat 1995-ųjų mano stalo teniso grupėse buvo nemažai ypatingų gabumų moksleivių, pasiekusių daug laimėjimų tiek mokslo, tiek sporto srityse, ir kurie savo svajones jau įgyvendino arba siekia įgyvendinti, kuriais šiandien labai didžiuojuosi.

– Niekas neprieštaraus, jei Jus pavadinsime patriotu. Pirmiausia, žinoma, Joniškio. Iš kur tiek meilės ir už ką?

– Kas yra patriotas? Pacituosiu žodžius dainos, kurią 1970 m. konkurse tarp vienos įmonės padalinių dainavo mano Transporto skyriaus darbuotoja: „Tu esi Tėvyne man miela Lietuva, visada tavim didžiuojuos, nes tu man sava./ Čia gimiau ir augau aš, čia kasdien esu. Čia kiekvienas medis kalba man žmogaus balsu./ Tad mylėk lietuvį ją širdimi visa, ar tau saulė skaisčiai šviestu, ar gili tamsa.“

Tik po 1990-ųjų sužinojau, kad tai partizanų daina, todėl neatsistebėjau tos paprastos moters drąsa.

Man ta daina labai patiko ir paprašiau ją užrašyti. Ją visada dainuoju kiekviena tam tinkama proga.

Pirmiausia mums su broliu Vincu yra JONIŠKIS ir jo geri žmonės. Jie mums padėjo užaugti, išeiti į tiesų gyvenimo kelią, o tas kelias nebuvo grįstas vien rožėmis. Nuo pat 10 metų, likus našlaičiams, teko ieškoti pragyvenimo šaltinio, o juo tapo DARBAS. Ką galėjo mažos rankos nuveikti, tą daugiausia ir darėme – rinkome metalo laužą, kaulus ir popierius (pasidalintose teritorijose tarp bendraamžių), rinkome grybus ir uogas, rikiavome plytas, buvome pagalbiniais pasiuntinukais meistrams. Paskui, kai sutvirtėjome, tapome krovėjais, kanalų kasėjais ir taip iki tol, kol baigėsi studijas. Galime net pasigirti, kad 60 tonų „fulmaną“, pilną 4 cm diametro drenažo vamzdelių, mes dviese išnešėme ant rampos per 4 val. 15 min. Vaikystėje fizine ištverme nesiskundėme. Būdamas studentu vasaros atostogų metu dirbau Klupšo „zimagorų“ brigadoje ir labai norėdavau, kaip nors sudalyvauti futbolo rungtynėse, ginant Joniškio komandos garbę. O numatytą darbinę užduoti juk reikia padaryti? Susitardavau su brigadininku, kad aš per 5 val. padarysiu tai, ką turėčiau padaryti per 10 val. Nors mano kastuvas buvo išgaląstas kaip britva, bet momentais kasant molį (šlyną) taip užsimodavau, kad išskrisdavau iš kanalo su visu kastuvu... Po to dar 10 km mindavau dviračio pedalus, kol galu gale aš atsidurdavau išsvajotoje futbolo aikštėje... Tokia buvo mūsų darbinga vaikystė ir jaunystė.

Labai norime padėkoti tiems žmonėms, kurie mums labiausiai gyvenime padėjo. Pirmiausia tai savo pusseserei Pranciškai Čekanauskaitei- Kaikarienei, kuri visą laiką mus globojo ir rėmė – lašinukais, svogūnais ir uogienėmis... Po to buvusiam 2-os vidurinės mokyklos direktoriui Vaclovui Ališauskui. Jis palikdavo mums vasarai visą internate, kur gyvenome, likusį maistą, kad mes nebadaudami sulauktume pirmos algos. Taip pat gerb. direktorius mumis labai pasitikėjo, palikęs mus vienus gyventi internate, o taip pat ir raktus nuo aktų salės, kai vykdavo vakaronės. Tada apie kokius tai rūkymus, svaiginimąsi ar peštynes problemų nekildavo. Taip pat nuoširdų ačiū sakau gerb. Gediminui Zabarauskaui, kurio dėka nemažai vasarų dirbau melioracijos sistemoje ir galėdavau sėkmingai tęsti studijas. Na, o Vincas dėkingas buvusiems Malūno vadovams ir savo buvusiam brigados visų galų meistrui Žakaičiui. Išvardintų ir kitų žmonių pagalbos dėka mes tvirtai atsistojome ant kojų ir matomai jų autoritetas pavergė mus ir tapo mums gyvenimo pavyzdžiu, kai dalinantis galima gražiai gyventi, todėl ir mylime tą savo Joniškį.

– “Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...” – būtent tokią dainą dainavote ir tebedainuojate tautinėse šventėse. O kad taip visi ir vieningai! Dėl šiandieninių ekonominių sunkumų nemaža visuomenės dalis nebenori minėti valstybei svarbių datų, reiškia savo šaliai priekaištus. Sutinkate, kad tai neteisinga savo Tėvynės atžvilgiu? Ką galėtumėte pasakyti tokiems Lietuvos skeptikams?

– Taip iš tiesų, visose svarbiausiose mūsų tautos šventėse ši daina suvienija mus visus ir atrodo, kad visi esame laimingi ir patenkinti. Bet šventei pasibaigus… Problema tik viena, kad kai kuriuos “dėl trupinio aukso, dėl gardaus valgio šaukšto” … kankina nemiga, pavydas ir kitokios blogos mintys. Apie kokius ekonominius “sunkumus” šiandien reikėtų kalbėti? Pavaikščiokime vakarais prie namų kvartalų, nelabai kur ir praeisi – vien mersedesai užgriozdinę visas gatves ir kiemus. Ateikime prie “Maximos” – tiesiog lavinos žmonių vežimais veža prekes lyg ruoštume atsargas nežinia kokiam tikslui. Nejaugi taip saves jau nebegerbiame ir vis stengiamės apjuodinti savo būtį savo Tėvynėje, o tai labai neteisinga savo Tėvynės atžvilgiu? Manau, kad dalis žmonių prarado gėdos jausmą. Kas kalbą apie darbą? Niekas. Visi kalba tik apie mažus atlyginimus… Dejuojantys – brangiam benzinui, cigaretėms, alhoholiui ir kvaišalams turi pinigų, o pragyvenimui kaip ir nebelieka. Manau, kad nereikia taip dejuoti ir skųstis, o ieškoti išeičių ir jas surasti. Juk tik naudingas darbas sau ir visuomenei teikia didžiausią palaimą.

Pripažinti reikia, kad turi sunkumų ir ypač tie, kurie vieniši, turi invalidumą, vaikai našlaičiai ir kiti varguoliai, belaukiantys mūsų pagalbos. Pagalbos telefonai pastoviai skelbiami, tereikia tik paskambinti ir varguolių veidus nutvieks dėkingumo šypsena.

Pasakyti skeptikams norėčiau, kad jie priekaištus pirmiausia reikštų sau, ko jie bent dėl savęs nepadarė, kad jie surastų savo gyvenime kokį nors pomėgį ir tada jiems nebeliks laiko pykčiui. Linkiu jiems būti su visais kartu ir draugiškais kaip Baltijos kelyje, o taip pat dalintis kasdienine duona vieni su kitais, kaip Sausio 13-tąją. Taip elgdamiesi mes būsime stiprūs ir vieningi ir Tėvynės vardas LIETUVA bus visada tariamas su meile.

–Neseniai atšventėte gražų 75-ąjį gyvenimo jubiliejų. Jūsų nuomone, koks Jūsų asmeninis pasiekimas, atliktas darbas yra labiausiai vertas dėti į Lietuvos atkurtos valstybės 100-mečio pamatą?

– Man pačiam nederėtų apie savo smulkius darbelius kalbėti, kurie jau ne kartą buvo minėti Jūsų “Sidabrėje”. Manau, kad mes su broliu Vincu įvairių masinių renginių dėka jungėme joniškiečius, kraštiečius ir prijaučiančius mūsų idėjoms įžymias asmenybes į vieną didelę darnią šeimą. Tas nesibaigiantis bendravimo ryšys su Joniškiu ir joniškiečiais bei jo vardo garsinimas po visa Lietuvą ir kiek tolėliau yra didžiausias mūsų visų turtas. Tampriais draugystės saitais susaistyti žmonės ir miestai yra pati didžiausia vertybė ir 100-mečio pamatinė plyta.

– Žmogus per gyvenimą, sako, turi pastatyti namą, pasodinti medį, užaugintį sūnų. Turbūt viską padarėte su dideliu kaupu?

– Pasodinau ne vieną medį Kaune ir Joniškyje, užauginau du sūnus ir dukra, parašiau knygą, o su namu buvo kiek įdomiau. Mano puseserė su vyru nusprendė statytis namą Joniškyje ir aš tam pritariau. Statyba vyko nuo 1968 metų o aš vasaros atostogų metų jau baigęs studijas kasmet vis prisidėdavau prie namo statybos.. Ir man sugrįžus namo į Joniškį teko laimė savo rankomis statytame name įsikurti. Viskas įgyvendinta, todėl labai džiaugiuosi.

– Žmogus be svajonių negyvena, kokias puoselėjate Jūs?

– Turiu svajonių taip pat. Norėčiau, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas būtų savo valstybės patriotu, o joniškietis dar ir Joniškio.

Norėčiau, kad mūsų Tėvynėje nebūtų uždarinėjamos mokyklos ir visuose kaimuose girdėtųsi vaikų skambus juokas.

Ir dar mes abu su broliu Vincu svajojame savo mieste įkurti stalo teniso muziejų. Tam tikslui mums tereikia labai nedaug tik vieno erdvaus pastato, tokio tipo panašaus kaip Sinagogos, kurią mes pažadame pilnai užpildyti eksponatais. Tai šį kartą gal užteks.

– Ačiū už pokalbį, sėkmės ir sveikatos Jums.

Mykolo Arkangelo statulėlė vakar įteikta Romualdui Franckaičiui. Žmogui,kurio visur pilna. Jis – tarptautinės kategorijos stalo teniso teisėjas, Lietuvos stalo teniso asociacijos vykdomojo komiteto narys, treneris, stalo teniso muziejinės kolekcijos savininkas, politikas, „Audruvės“ literatų klubo narys ir reta tautinė švenė apsieina be jo dainų...

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. vasario 17 d.