Švęsti didingai

Agnė TOLEIKIENĖ

Į “Sidabrės” laikraščio redakciją užsukusi joniškietė Vanda Skripkienė atsinešė parodyti 1928 metų vasario 16-ąją darytą nuotrauką iš valstybės atkūrimo 10-mečio minėjimo iškilmių Subačiaus (Kupiškis) geležinkelio stotyje. Tarp tų įsiamžinusių veikėjų, mininčių svarbią datą, – ir Vandos tėvas Vladislovas Gurskis ir mama Zofija. – Atsimenu, buvo kokie 1975-1976-ieji, dirbau jau Joniškio kirpykloje, kai pas mane užėjo laikrodininkas Jonas Kazlauskas ir ėmė klausinėti iš kur aš esu kilusi, kokia mano mergautinė pavardė… Atsakiau, kad iš Stungių, kad Gurskytė… Pasivedęs į nuošalią vietą ėmė pasakoti, kad jis su mano tėvu ir mama šventė Lietuvos valstybės atkūrimo 10-metį, kaip traukiniu keliavę po Lietuvą. “Kaip mes tada šventėme!” – prisimena Vanda Skripkienė. Vladislovas Gurskis gimė 1882 metų spalio 27 d., o to paties mėnesio 31-ą dieną jau buvo pakrikštytas Naujosios Žagarės bažnyčioje. 1913 metais jis emigravo į Ameriką, nes buvo pabėgęs iš caro kariuomenės. Pasak Vandos, tėvas iš Liepojos pasiekė Hamburgą, o iš jo – į Ameriką. Kada Vl. Gurskis grįžo į Lietuvą neaišku, tačiau atkurtos Lietuvos valstybės 10-metį jau šventė tėvynėje. Vanda gimė 1933 metų sausį, šeimoje iš viso augo septyni vaikai. – 1943 metų gegužės 28 d. mirė mama, bet tėtis mus užaugino. Tvarka buvo geležinė. Kiekvienas gavom prižiūrėti po karvę, atvedęs į daržą parodė, kad turime kiekvienas nuravėti po dvi vagas. Gerai gyvenom, gyvulių pilnas tvartas. Tėtis labai domėjosi politika. Mokėjo rusų ir anglų kalbas, eidavo pas kaimynus klausytis radijo. Atsimenu, svajojo, kada pagaliau Lietuvą išlaisvins amerikonai. Labai laukė. Pokario metais, kai vyko partizaninis ginkluotas pasipriešinimas, tėvas mūsų namų virtuvės išplėštose grindyse įrengė ginklų slėptuvę, šelpė partizanus. Kaip šiandien atsimenu, nešė ir dėjo slėpti. Turėjome gerą kaimyną D.Miklošių, kuris perspėjo, kad bus mūsų namuose krata, patarė slėptuvę su ginklais naikinti. Bet tėtis neklausė. Matyt laimingo atsitiktinumo dėka nei slėptuvė, jei ginklai joje nebuvo rasti. Būtų visus mus iššaudę, – savo vaikystės ir jaunystės sunkmetį prisimena V. Skripkienė, iki šiol nesuvokianti, kaip jiems su tėvu pavykdavę išsislapstyti nuo tremties į Sibirą, – pasakoja V. Skripkienė. Moteris su skaitytojais šia nuotrauka besidalindama, sako norinti tik vieno – kad ir mes, švęsdami Lietuvos atkurtos valstybės 100-metį, mokėtume švęsti didingai, kaip mūsų tėvai, seneliai 1928-aisiais.

Vanda Skripkienė neabejoja, kad ir Lietuvos 100-metį mūsų tauta paminės didingai ir išradingai

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. vasario 14 d.