Jis kūrė Lietuvą

Juozas MULEVIČIUS

Valstybės jubiliejų proga dažnai prisimename tuos, kurie iš dalelyčių lipdė mūsų valstybę, kovojo už jos nepriklausomybę ir formavo demokratinę santvarką. Tai buvo paprasti ir kartu nepaprasti žmonės, daugiau pasiekę savo ryžtu, atkaklumu, meile gimtajam kraštui negu įspūdinga kilme ar kitomis priemonėmis. Man įspūdingą įspūdį palieka Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, teisininko, žymaus visuomenės ir politinio veikėjo Jono Vileišio (1872–1942 m.) gyvenimas.

J. Vileišis gimė Medinių kaime, netoli Pasvalio. Ir mano gimtinė tame krašte, Mesteliškių kaime. Tarp kitko, mus sieja šiokia tokia giminystė, bet labai jau sena, senelių lygmenyje – mano senelės sesuo buvo J. Vileišio brolienė. Taigi, kaip sakoma, devintas vanduo. Bet ryšiai buvę, po atlaidų ar per krikštynas. Ar spaudoj būdavo minima Vileišių pavardė, ar per radiją, visada tėvai sakydavo – „Mūsų giminės...“ Mano sesuo Janina ir dabar tebelanko, prižiūri Vileišių kapus. Bet aš ne apie tai.

Istoriko iš Pasvalio Jono Aničo išleistoje knygoje Jonas Vileišis 1872–1942 rašoma: „... gimiau aš vienuoliktuoju pas tėvus kūdikiu. Buvau jų paskutinis, kaip sakydavo, pagrandėlis, kur vienodoje laukų lygumoje driekėsi ilgas Medinių sodžius. Iš abiejų gatvės pusių glaudėsi dvi eilės trobų, visos galais į gatvę nukreiptos, veik visos vienodos: šiaudų stogais dengtos, mažais langeliais žiūrinčios... Vidury sodžiaus namai didesni, gražesni, su erdvesniais kiemais, su ornamentuotom angom, aukštom klėtim ir dideliais klojimais, už kurių tęsiasi kluonai, atitverti į tolį nubėgančių dirvų. Čia valakininkų kiemai, stambesniųjų Medinių sodžiaus ūkininkų sodybos.“ (Laiko tėkmėj kaimo valstiečiai išsikėlė į vienkiemius-sodybas, šiuo metu jo vietą teženklina paminklinis stogastulpis – Autoriaus pastaba).

... Atėjus laikui pažinti raides Jonas buvo nuvežtas į Tetervinų sodžių pas dėdę Mačėną, kur vaikus mokė daraktorius Gudas. Pas jį Jonas mokėsi dvi žiemas ir pramoko iš maldaknygės kiek skaityti ir rašyti.

Jono tėvas Vincentas Vileišis buvo sumanus ūkininkas ir suprato mokslo reikšmę, todėl trys jo sūnūs jau mokėsi. Petras Peterburge studijavo tiltų statybą, Antanas Maskvoje mediciną, kur vėliau ir dirbo gydytoju, Juozas baigė Daugpilio (Latvija) gimnaziją ir Kauno kunigų seminariją, vėliau čia ir kunigavo, o Anupras buvo mechaniku prie tiltų statybos. Bet, tėvui mirus, jaunesniojo vaiko likimas, matyt, buvo pakibęs ant plauko. „ ... gal ir būčiau likęs sodžiuje, jei ne vyresniojo brolio Petro aiškus įsakymas, kad mane vežtų į Šiaulius mokytis į gimnaziją“, – teigė J. Vileišis. 1881 m. liepos 15 d. iš Pasvalio parapijos bažnyčios paimtas gimimo pažymėjimas, tačiau dar vienerius metus teko laukti. Tik 1882 m. liepos 12 d. Skrebotiškio valsčiaus viršaitis Vaitiekūnas išdavė pažymėjimą, kad Jonui Vileišiui, „ kuriam dabar 10 metų, nėra nė mažiausių kliūčių stoti į gimnaziją ar kurią kitą mokslo įstaigą“.

Šiauliuose 1882 m. Jonas buvo paimtas į parengiamąją klasę-prieklasį, jos auklėtiniai buvo vadinami varliūkščiais, o 1884 m. priimtas į pirmą gimnazijos klasę, kurią baigė 1891 m., išlaikęs rusų kalbos ir literatūros, fizikos ir matematikos, geografijos, istorijos, tikybos, logikos, lotynų, graikų ir vokiečių kalbas. Besimokant gimnazijoje greta mokslų užgimė ir suvešėjo patriotiniai jausmai prieš carinę valdžią, vienvaldystę ir tėvynės rusinimą. Numalšinus 1883 m. sukilimą buvo uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, lietuviškas mokslas, kultūra ir spauda.

1891 m. rugpjūčio 5 d. J. Vileišis įteikia prašymą Jo Prakilnybei ponui S. Peterburgo imperatoriškojo universiteto rektoriui. Jis rašo: „Turiu garbės nuolankiausiai prašyti Jūsų Prakilnybę priimti mane į Jūsų Prakilnybei patikėto universiteto studentus“. Buvo priimtas į fizikos-matematikos fakultetą. Studijuojant dėl įvairių priežasčių buvo daug posūkių . Jonas tautėja, lietuvėja, bendradarbiauja su laikraščiais „Varpas“, „Ūkininkas“, o jau 1895 m. pereina į Teisės fakultetą tuo vienu sumetimu, kad advokato verslas leis jam palikti Lietuvoje ir čia atsidėti tautinei kultūrai.

Besimokant universitete Jonui teko daug kartų prašyti būti atleidžiamas nuo mokėjimų už paskaitas, gauti stipendiją, paskirti pašalpą (25-24-30 rublių). Pragyventi reikėjo mokytis pačiam...

Atlikęs būtinąją tarnybą Rusijos kariuomenėje J. Vileišis buvo išvykęs į Berlyno universitetą gilinti žinių. 1900 metais jis grįžo į Vilnių ir pradėjo dirbti advokato T. Vrublevskio padėjėju.

Greta advokato darbo J. Vileišis ėmėsi visuomeninės veiklos. Jis padeda leisti „Vilniaus žinių“ dienraštį. Lietuvių konferencija 1917 m. rugsėjo 18-22 d. išrinko Lietuvos Tarybą, į kurios sudėtį (20 vietų) įėjo Jonas Vileišis. Kartu su Tarybos nariais kūrė ir redagavo nepriklausomybės Aktą, buvo iniciatorius ir pagrindinių klausimų gynėjas, pasirašė šį aktą kartu su kitais Tarybos nariais.

Vasario šešioliktosios akto kūrėjui ir signatarui J. Vileišiui teko dar viena istoriškai reikšminga misija – su Tarybos delegacija vykti į Berlyną ir gauti kaizerio Vilhelmo II Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Delegacija, į kurią įėjo J. Šaulys, kun. J. Staugaitis ir J. Vileišis buvo išrinkti Lietuvos Tarybos 1918 m. kovo 20 d. posėdyje. 1918 m. kovo 23 d. Vilhelmas II su kanclerio Hertlingo kontrasignacija išdavė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktą. Jame figūravo ir 1917 m. gruodžio 11 d. nutarime numatytos konvencijos, atitinkančios vokiečių ir lietuvių interesus. Ta pati delegacija prašė popiežiaus nuncijų E. Pačelį išmelsti šventųjų sostą pripažinti laisvę, bet gavo atsakymą, kad dabartinėmis aplinkybėmis dar negali oficialiai pripažinti Lietuvos nepriklausomybės.

Tik 1918 m. spalio 21 d., paaiškėjus, kad Vokietija nebegali toliau kariauti, kancleris Maksas von Badenas Lietuvos valstybės Tarybai pareiškė, kad ji galinti kurti Vyriausybę ir perimti krašto valdymą į savo rankas, nustatyti santykius su kaimynais, kokių pageidauja. Tas Vokietijos kanclerio pareiškimas buvo formalus juridinis Lietuvos okupacijos pabaigos aktas. 1918 m. spalio 28 d. A. Smetona pasveikino Lietuvos valstybės Tarybą, sulaukusius „naujos gadynės“.

Nuo 1919 m. gruodžio iki 1921 m. birželio Jonui Vileišiui teko darbuotis Jungtinėse Amerikos Valstijose ir būti pirmuoju Lietuvos atstovu šioje šalyje. JAV surinko per 1,8 mln. dolerių aukų, suvienijo susiskaldžiusius į partijas lietuvius. 1922 m. J. Vileišis išrinktas į I Seimą, o 1923 m. birželio 19 d. I Seime su Aleksandru Stulginskiu pretendavo į Respublikos Prezidento postą.

1921–1931 m. J. Vileišis buvo Kauno miesto burmistras, Lietuvos laikinosios sostinės savivaldybės vadovas.

Šiuo straipsniu norėjau pasakyti, kad ir mažas eilinis žmogus, pagrandukas iš vienuolikos vaikų šeimos, gali užaugti didžiu žmogumi, jeigu jo krūtinėje įžiebta kibirkštėlė ir plaka karšta meilės Tėvynei širdis.

Bertaučių kaimo šviesuolis Juozas Mulevičius visada domėjosi nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio, tolimo giminaičio, biografija

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. vasario 14 d.