Gyvenimą priima tokį, kokį skyrė likimas

Birutė ČIŽIENĖ

Vladislovas Algimantas Briedis iš Plikiškių kaimo savo 80-ąjį gimtadienį švęs per patį vasaros gražumą – birželio 16-ąją. Savo gimtinėje, kurią labai myli, ir savo sename name, kurį dar 1931-1932 metais pasistatė jo tėveliai, ir ne vieną dešimtmetį yra praleidęs jis pats.

Namų nebesitikėjo atgauti

Plikiškietis pasakojo, jog jo tėveliai buvę ūkininkai, turėję apie 35 hektarus žemės. Tačiau likimas jų darbščiai šeimai nepagailėjęs įvairių išbandymų.

„Šeimoje augome trys vaikai – dvi seserys ir aš. Mūsų šeimą net du sykius vežė į Sibirą. Pirmą kartą tėveliai buvo pasislėpę pas giminės, o mes, vaikai buvom pasilikę su baba, tai namuose tėvų neradę, mūsų neišvežė. Tačiau 1949 metais į Irkutsko sritį, Tubūnos rajoną, ištrėmė visus šešis – ir tėvus, ir mus, ir babą. Man tuomet tebuvo devyneri, – nelabai linksmą vaikystę vis prisimena garbaus amžiaus sulaukęs žmogus. – Tėvams sunkiai reikėjo dirbti taigoje, rinkti pušų sakus. Tėvelis dar dirbo ir statybose, tai vasarą mamai padėti sakinti pušų eidavau ir aš su seserimis. Taip gyvenant laikinuose barakuose ir dirbant miške prabėgo devyneri metai. Po to gavome butą mieste ir išsikraustėme ten. 1951 metais tėtė sunkai susirgo ir mirė, ten miške ir buvo palaidotas.

1958 metais Briedžių šeima grįžo į Lietuvą, į tėvelio pasistatytą trobą. Tačiau niekas jų čia nelaukė – erdvioje troboje buvo apgyvendintos kelios šeimos, dirbusios kolūkyje, o prieš tai kurį laiką seklyčioje veikė pradinė mokykla. Joniškio vaizdas, prisimena plikiškietis, taip pat buvęs nykus – žmonės vaikščioję akmenimis grįstomis gatvėmis, priešais bažnyčią būdavę turgūs, į kuriuos žmonės suvažiuodavę arkliais kinkytais vežimais. „Kai mes grįžome, iš pradžių glaudėmės viename kambaryje. Aplink namą buvo vien šiukšlynai, stūksojo mėšlo krūvos. Mes net nebetikėjom, kad visą namą kada nors mums kas atiduos visą namą, nes už dalį jo buvome gavę kompensaciją. Tačiau tos mūsų svajonės išsipildė. O atėjus atgimimui, 1990 metų birželį, su seserimi Genute, kaip ir daugelis kitų lietuvių, buvome išvažiavę į Sibirą ir į Lietuvą parsivežėme tėvelio palaikus, palaidojome senosiose Joniškio kapinėse. Mama, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, amžino poilsio atgulė čia. Prieš 20 metų palaidojai ir žmoną“, – sunkių, šeimai skirtų išbandymų, prisiminimais iki šiol tebegyvena niekuomet tų sunkumų nebijojęs Vladislovas Algimantas Briedis.

Daug metų vyras tuomečiame K. Poželos kolūkyje dirbo traktorininku. Teko vairuoti ne tik MTZ markės traktorius, bet ir cukrinių runkelių nuėmimo kombainą. Kaip pats dabar atsimena, dirbęs ir sekmadieniais, ir per šventes, nes kartais paprasčiausiai tiesiog nebūdavę kam tos žemės ūkio technikos vairuoti, vežti žolės į jos miltų gamybos agregatą. Tiesa, stropus, niekada gyvenime nerūkęs sodietis neslepia, jog kolūkio gyvavimo laikais dar turėjęs progos ir pakeliauti po Vidurinę Aziją, kitas nuvykti į Palangą, Vilnių. Dar ir naują namą gyvenvietėje pasistatė. O kai atsirado galimybė susigrąžinti žemę, su seserimis pasidalijo tą atgautą kelių dešimčių hektarų plotą ir pradėjo ūkininkauti savarankiškai.

„Šiandien skųstis aš neturiu kuo. Juk, kai dirbi, apie nieką daugiau nesvajoji. Ką pasėjai, tas užaugo, tą ir turi. Ir dabar dar traktoriuką tebeturiu pavasarį susiariu daržiuką, rudenį derlių parsivežu. Tik gyvulių jau nebelaikau, beturiu tik kelias vištas. Rūpesčių netrūksta, nes nuolat reikia remontuoti tai namą, tai su juo pačiu vienmetį tvartą.

„Čia nerasit trobų užkaltais langais“

Taip šiltai ir su meile apie dar nenykstantį Plikiškių kaimą, kuriame prabėgo visas jos gyvenimas, atsiliepia šiųmetį lapkritį savo 80-ąjį gimtadienį pasitiksianti kita šio kaimo gyventoja Birutė Petrošaitė. Ši moteris nesukūrė šeimos. Gal ir būtų sukūrusi, tačiau likimas viską pakoregavo kitaip. Ji neslepia apie iki šiol jai ramybės neduodančių prisiminimų apie tai, kad negailestinga lemtis atėmė vaikiną, su kuriuo ji jaunystėje draugavo – ji pasiglemžusi nepagydoma liga. Tačiau, sulaukusi garbaus amžiaus, jaunatviškai atrodanti plikiškietė savo gyvenimu šiandien taip pat nesiskundžia, džiaugiasi kiekviena pragyventa diena.

„Nors esu gimusi Latvijoje, Vilcės kaimelyje, tačiau tėvai mane mažą parsivežė į mamos tėviškę – Plikiškius, kuriuos savo tikrąja gimtine ir vadinu. Baigusi Kalvių mokyklą, niekur iš šio kaimo aš taip ir nebeišvažiavau, iki pensijos dirbau buvusiame kolūkyje. Ir – laukininkystėje, ir – fermose, – apie savo, taip pat nepašykštėjusį įvairių sunkumų ir pergyvenimų, gyvenimą atvirai pasakoja Birutė. – Šeimoje augome trys vaikai – aš, brolis ir sesutė. Ji gimė tą pačią 1945 metų dieną, kai tėtę paėmė į frontą, o dėdę, mamos brolį – į lagerį. Tėtis iš fronto taip ir negrįžo, žuvo. Mus, tris vaikus, mama užaugino viena, ji labai vargo. Gerai, kad padėjo seneliai, mamos broliai. Visi kažkaip išgveno iš savos žemės.“

Darbšti moteris labai myli sodą, gėles, gražiai tvarko savo namų, kuriuos įsigijo dar bedirbdama kolūkyje, aplinką. Didžiausia gyvenimo vertybe ji vadina nuoširdų žmonių tarpusavio bendravimą.

„Plikiškiuose gyvena labai geri žmonės. Labai draugiškai mano kaimynai, mes dėl niekų niekada nesipykstame. Kaimynas Kęstutis Zigmantas visada suaria daržą. Turime ir miesto patogumus – telefonus, vandenį. Mūsų kaime parduodami namai visada greitai nuperkami, todėl trobų užkaltais langais čia nepamatysite“, – pagyrimo žodžių ji negaili savo sodžiui jo senbuvė.

Birutės Petrošaitės teigimu, anksčiau, ūkių gyvavimo laikais, žmonės buvo vežami į ekskursijas, turistines keliones, tačiau jie būdavę ir labiau suvaržyti. Dažnas laikė karves ir nuo ankstyvo ryto su pieno bidonėliais būdavo priverstas skubėti į jo supirkimo punktą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tos laisvės, galimybių dalyvauti mėgiamoje veikloje atsiradę daugiau. Birutė yra Plikiškių kaimo bendruomenės narė, su keliomis balsingomis moterimis jau kelinti metai gieda gegužines pamaldas. Ji visada mielai dalyvauja ir kaimo bibliotekos renginiuose. „Ten atsigeriame arbatos, paskanaujame pačių išsikeptų pyragų, nuoširdžiai pabendraujame, pasikalbame. Po tokių susitikimų visai kitaip jaučiamės, „pasikrovusios“ teigiamų emocijų visai dienai. Turiu ir gerus sūnėnus, dukterėčias. Jie mane visada nuveža ten, kur reikia. Vasarą – ir į pajūrį. Svarbiausia – kad tik Dievas duotų sveikatos.“

Kita šio kaimo gyventoja, taip pat šįmet minėsianti savo gyvenimo jubiliejų, Birutė Petrošaitė didžiausiu turtu vadina draugiškus žmonių tarpusavio santykius

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. vasario 3 d.